Darbo partijos pirmininko nebėra, o rinkėjai liko

Pastarųjų šešerių metų Lietuvos politinio mūšio laukas atrodo gana keistai: jame guli vienas grėblys, ant kurio vis užmina ir galvomis tvojasi šimtai tūkstančių patiklių žmonių. Tą grėblį 2000-aisiais padėjo vadinamoji „naujoji politika“, 2002-aisiais jį visuomenei pametėjo R. Pakso komanda, o užpernai, nutaisęs reklaminę veido išraišką, jį sėkmingai pakišo rinkėjams ir V. Uspaskichas.

Ir R. Paksas, ir V. Uspaskichas, ir Artūras Paulauskas yra buvę „naujosios politikos“ bendražygiai. Jie mėgo pasišaipyti iš senosios dešinės ir kairės, žarstė joms kaltinimus, rinkėjams žadėjo moliūgus paversti karietomis, o pelenes – princesėmis. Lietuvą tris kartus užliejo šių personažų sukeltos „naujosios politikos“ bangos, bet moliūgai liko moliūgais, pelenės – pelenėmis, ir tik politinės moralės sulig kiekviena banga sumažėdavo. Darbo partijos pergalės 2004-aisiais įrodė, jog politika gali būti ne tik amorali, bet ir apolitiška.

V. Uspaskicho kaip politiko nebėra, bet jo rinkėjai niekur nedingo. Žmonės, patikėję naujojo ruso postringavimais apie 111-osios bei 1111-osios dienos stebuklą, greičiausiai lauks naujo pranašo, pageidautina – su Jurijų Borisovą arba V. Uspaskichą primenančiu politiniu kvapeliu.

Užpernai vykusiuose Seimo rinkimuose 340 tūkst. Lietuvos piliečių daugiamandatėje rinkimų apygardoje balsavo už Darbo partiją. Naivu tikėtis, jog per vienus ar dvejus metus daugelis jų pakeitė savo nuostatas, vertybių sistemą ir požiūrį į politiką. Vis dėlto visuomenės nuomonės apklausos leidžia daryti išvadą, jog Darbo partija prarado daugiau nei pusę turėtų gerbėjų. Už ką jie balsuotų šiandien?

Viktoras Muntianas su savo keistai pasivadinusia atskalūnų kompanija turbūt tikisi, kad balsuos už juos. Tačiau pilietiškumo sąvoka šios beveidės ir konjunktūriškai atsiradusios partijos pavadinime erzina ne tik tuos, kuriems aišku, jog du Viktorai yra neatsiejami kaip kūjis su pjautuvu Sovietų Sąjungos vėliavoje, bet ir tuos, kuriems ši vėliava kelia nostalgiškus prisiminimus. V. Muntiano partija vieniems yra apsimetėlė, kitiems – lyg ir išdavikė.

Darbo partijos rinkėjams ideologiškai tapti „pilietininkais“ būtų tas pat, kas tapti ateitininkais, tautininkais arba seserimis karmelitėmis.

Sunkiai įsivaizduojamas ir masinis nusivylusių Darbo partija rinkėjų persimetimas į socialdemokratų arba konservatorių stovyklą. Šias dvi partijas V. Uspaskichas nuolat minėdavo kaip didžiausias priešes, esą padariusias Lietuvai daugiausiai žalos.

Darbiečių elektorato grįžimas į Naujosios sąjungos glėbį taip pat nelabai tikėtinas, nors tai priklausys nuo tolesnio socialliberalų elgesio. Kol kas jų politinis mezaliansas su konservatoriais veikiau atbaido negu vilioja tuos, kuriems buvo mielas šūkis „nusipelnėme gyventi geriau“.

Šiokių tokių vilčių gali teikti nebent Liberalų sąjūdis. Ne todėl, kad liberalizmo idėjos artimos nusivylusiems Darbo partijos šalininkams, bet todėl, kad Viktoras juos mokė balsuoti už Petrą. Po aktyvių rinkimų kampanijų pasąmonėje įstrigę vaizdai ir klipai lemiamu metu gali iškrėsti labai netikėtų pokštų...

„Politikos apžvalgininko komentaras“ – trečiadieniais 8.35 val. (kart. 11.35 val. ir 18.35 val.).