Savo ruožtu Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigė, kad A. Brazauskas ne tik tvirtai stovėjo prie šturvalo savo jachtoje, bet ir sėkmingai laviravo didžiojoje politikoje tarp povandeninių srovių, kartais – net prieš srovę.
Gedulingame posėdyje pirmajam atkurtos Lietuvos prezidentui, signatarui, buvusiam Seimo pirmininkui ir premjerui atminti dalyvavo prezidentė Dalia Grybauskaitė, kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, keli ministrai, buvę Seimo pirmininkai Artūras Paulauskas, Viktoras Muntianas, Arūnas Valinskas, kai kurie signatarai ir europarlamentarai, įvairių institucijų atstovai.
„Jis buvo žmonių mylimas ir gerbiamas politikas“
Kalbėdamas posėdyje A. Kubilius prisiminė prieš kelis mėnesius aplankęs A. Brazauską ligoninėje. Jo veidą esą jau buvo paženklinęs išėjimas. Prezidentas sakėsi dar labai norįs džiaugtis gyvenimu ir rūpinosi Valdovų rūmais. Pokalbis sukosi apie Lietuvos reikalus.
„Esu tikras, kad prezidento ir ministro pirmininko A. Brazausko asmenybės mastelį ir jo įtaką mūsų valstybės raidai nagrinės, jo patirtį studijuos ne viena Lietuvos politikų bei mokslininkų karta. A. Brazauskas – vienintelis Lietuvos politikas, buvęs visuose aukščiausiuose valstybės vadovų postuose – ėjęs Seimo pirmininko, prezidento, premjero pareigas. Manau, niekam nekyla abejonių, kad velionis A. Brazauskas buvo ir išlieka pirmojo Nepriklausomybės dvidešimtmečio vienu iš reikšmingiausių politinių lyderių.“
Anot premjero, galima tik retoriškai klausti, apvaizdos dovana ar netikėtas likimo vingis buvo tai, kad A. Brazauskas, kaip asmenybė, susiformavo tarybiniais metais, tačiau tautos lyderio savybės visa jėga atsiskleidė Sąjūdžio pradžioje, kai jis išėjo ir liko su tauta, skirtingai nuo daugumos tuometinių kabinetinių partinių bendražygių, prisiimdamas ir lyderystės naštą. Daugeliui kitų, gimusių tarpukario Lietuvoje, augusių, brendusių ir karjerą padariusių sovietmečiu, A. Brazausko apsisprendimas Sąjūdžio metais eiti į Nepriklausomybę esą buvo padrąsinimas nesipriešinti laisvei.
„Nesakau, kad jis nedarė klaidų. Buvome skirtingose partijose. Kai kuriuos dalykus vertinome skirtingai. Jis buvo kairiosios partijos, kuri ilgiausiai per šį dvidešimtmetį valdė Lietuvą, vienas iš vadovų ir jų autoritetas. Kartu su daugeliu politinių bendražygių užaugo ir subrendo Komunistų partijoje, tačiau atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais jam tekusiose sunkiose situacijose priėmė reikalingus sprendimus to meto Lietuvai. Neteigiu, kad mus siejo bičiulystė ar partnerystė. A. Brazausko šešėlyje nebuvo paprasta net jo bendraminčiams. O mums buvo lemta stovėti tarsi ir skirtingų politinių barikadų pusėse, bet man imponavo jo vitališkumas, energija, didžiulis troškimas gyventi.“
A. Kubiliaus žodžiais, niekada nekilo abejonių dėl reikšmingos A. Brazausko įtakos Lietuvos politikoje ir visuomeniniame gyvenime, ypač dėl indėlio į Lietuvos narystę euroatlantinę integraciją, tūkstančiams žmonių pagarbą kelia jo jautrumas, gerumas, nuoširdumas. „Jis buvo žmonių mylimas ir gerbiamas politikas. Tokio atpildo ir įvertinimo sulaukia retas valstybės vadovas“, – kalbėjo premjeras.
Pasak jo, su prezidento išėjimu Anapilin užverstas dar vienas mūsų gyvenimo puslapis ir atverstas istorijos knygų puslapis. „Ateityje prisiminsime ne tik A. Brazauską – prezidentą ir ministrą pirmininką. Prisimindami A. Brazauską, prisiminsime ir nemažą Lietuvos istorijos atkarpą, XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios Lietuvos istoriją, su kuria gyveno A. Brazauskas ir kurią taip stipriai paveikė A. Brazauskas. Jo nebėra. Atsisveikiname ne tik su Juo. Atsisveikiname su tais pirmaisiais Nepriklausomybės dešimtmečiais, kai buvo kuriami dideli Lietuvos istorijos dalykai. Ir tai darė dideli Lietuvos lyderiai.“
I. Degutienės atmintyje liko Žmogus
„Sunku rasti tinkamus žodžius, kurie galėtų skambėti tokiomis dienomis ir tiksliai bei teisingai atskleistų viską, ką norėtųsi pasakyti. Tačiau visi jaučiame: šiandien vyksta dar vienas valstybės gyvenimo lūžis, istorija tampa dar vienas Lietuvos istorijos etapas. Baigiasi valstybės laikotarpis, kurį ženklino A. Brazauskas“, – posėdyje sakė I. Degutienė.
Ji priminė, kad šalia kitų pareigų A. Brazauskui teko būti ir Seimo pirmininku – šiandien esą sunku net įsivaizduoti, ką reiškė eiti tokias pareigas 1992-ųjų Lietuvoje. „Šviesaus atminimo prezidentas ne tik tvirtai stovėjo prie šturvalo savo jachtoje, bet ir sėkmingai laviravo didžiojoje politikoje tarp įvairių povandeninių srovių. Jam teko kelti bures pavėjui ir prieš srovę, būti bangų iškeltam labai aukštai ir bloškiamam žemyn, kuriam teko išgyventi ne vieną audrą ir patirti įvairių purslų ir rifų.“
Pasak I. Degutienės, sudėtinga buvo A. Brazausko istorinė realybė ir jis buvo ryškus tos realybės veikėjas. „Galime tik džiaugtis, kad velioniui prezidentui užteko tvirtybės atlaikyti daugelį istorinių išbandymų ir priimti savalaikius ir istoriškai reikšmingus valstybei sprendimus. Jo nuomonė ir balsas buvo svarbūs, kurie neretai lėmė vieną ar kitą visos valstybės posūkį. Su Jo vardu ir darbais keitėsi valstybės samprata, politikos samprata, žmonių mąstymas, požiūris į valstybę ir valdžią. Su A. Brazausku keitėsi ir pati Lietuva. Toks Jis išliko ir mano atmintyje: iškilus politikas, bet pirmiausia Žmogus. Žmogus, kuris mokėjo ir galėjo bendrauti su visais paprasta ir kiekvienam suprantama kalba.“
Č. Juršėnas: jis vykdė Maskvos nurodymus, bet mokėjo ir apeiti
Seimo vicepirmininkas, signataras, buvęs parlamento vadovas Česlovas Juršėnas savo bendražygį palygino su plačiašakiu ąžuolu, kuris tvirtai ir ryškiai stovėjo didžiulių audrų blaškomoje XX a. antrosios pusės Lietuvoje, priešo aneksuotoje ir išsilaisvinusioje.
Pasak jo, A. Brazauskas priklausė tai lietuvių tautos daliai, kuri, išvengusi pokario šūvių, Sibiro tremties ir gulagų, viešai paklusdama okupantų valiai, kartu ieškojo kelių, kaip puoselėti savo Tėvynę, – kelti jos ekonomiką, materialinę bazę, duoti žmonėms darbo, ugdyti švietimą, mokslą ir kultūrą. A. Brazauskas esą buvo pirmųjų, kurie tai darė, gretose.
„Šiandien sunku surasti naivuolį, kuris siūlytų sugriauti Kauno HES, Vilniaus operos ir baleto teatrą, Klaipėdos laivų statyklas, išardyti autostradas, bet gausu tokių, kurie visa tai organizavusius, kūrusius žmones su pasimėgavimu vadina kolaborantais. Taip, jis vykdė centrinės, maskvinės, valdžios nurodymus. Bet mokėjo ir juos apeiti, išsisukti, padaryti kitaip. Ne veltui tarybinis Lietuvos generalgubernatorius, t.y. Centro Komiteto antrasis sekretorius, buvo liepęs paruošti dokumentus atleisti A. Brazauską iš CK sekretoriaus pareigų. Mat jis sugebėjo nustumti nuo Vilniaus į provinciją didelės gamyklos statybą, kuri būtų sukėlusi kitataučių „pagalbininkų“ invaziją į sostinę.“
Kuomet atsirado politinė prošvaistė ir A. Brazauskas pasuko Lietuvos laisvės keliu, esą vėl pasigirdo kritika: „kodėl jis tai darė neskubėdamas, apsidarydamas, kodėl nešūkavo kartu su tais, kurie, už nieką neatsakydami, kvietė į politinį avantiūrizmą“. Socialdemokratas esą aiškindavo, kad taip elgėsi, nes to meto sąlygomis atsakė už Lietuvos likimą, žmonių gyvenimą ir kraują. Sąjūdis tuo metu buvo žygio į laisvę avangardas, o A. Brazauskas esą rūpinosi ariergardu. Jo autoritetas ir savarankiškos Lietuvos komunistų partijos pasitraukimas iš Sovietų Sąjungos KP buvęs stiprus priešnuodis Maskvos stagnatorių planams. Č. Juršėno manymu, šios partijos lyderio išmintis svaria dalimi lėmė ir Estijos bei Latvijos išsilaisvinimo sėkmę.
Parlamentaras prisiminė, kad 1989-aisiais teko manevruoti – A. Brazauskas negalėjo naudoti Lietuvos laisvės lygos leksikos. „Jis kalbėjo kitaip, bet veikė kryptingai, o už jo plačių pečių kiti galėjo ir aršiau šaukti, ir radikaliau reikštis.“
„A. Brazauskas nuolat pabrėždavo, kad jis visų pirma inžinierius, ekonomistas ir tik po to politikas. Laisviausiai jis jautėsi premjero poste, kur viskas buvo žinoma, suprantama. Dviejų ekonominių epochų patirtis jį sulaikydavo nuo nereikalingos rizikos, neapgalvotų sprendimų, didesnių paklydimų. Jis – kol kas ilgiausiai Lietuvos ūkiui vadovavęs premjeras atkurtoje Lietuvoje.“ Studijavęs tiksliuosius mokslus, A. Brazauskas esą visą gyvenimą domėjosi kultūra, tautos paveldu, ryžosi Vilniaus senamiestyje įkurdinti Prezidentūrą, globojo pilių komplekso sutvarkymą, o didžiausias užmojis šioje srityje – Valdovų rūmų atstatymas. Č. Juršėnas neabejoja, kad, nepaisant kritikos, šio projekto oponentų vaikai ar anūkai didžiuosis rūmais.
Seimo vicepirmininko žodžiais, A. Brazauskas buvo tipiškas lietuvis: aukštas, tvirtas, šviesiaplaukis, atviro ir nuoširdaus charakterio, nesipuikavo, neintrigavo, nepavydėjo, kalbėjo paprastai ir aiškiai, galėjo bendrauti su kiekvienu.
„Jam, kaip reta kam iš šiandienos Lietuvos veikėjų, teko patirti didžiulį politinių oponentų, šiaip ekstremistų įtūžį, šmeižtus, intrigas. Jis buvo įvairiopai kaltinamas. Jo gyvenamoji ar poilsio vietos buvo sekamos, bandyta kelti bylas. Ar tai turėjo įtakos jo sveikatai, dvasinei būsenai? Žinoma. Bet ir čia jis stengėsi išlikti ramus, nepulti į žodžių karą, nekerštauti. Kartais tik pajuokaudavo: „Lietuvių tauta turi daug talentingų žmonių, tarp jų – apdovanotų neapykantos talentu“.
Top naujienos
Mokslininkai išrado naują būdą diagnozuoti tris pavojingiausias vėžio formas – užteks tik vieno kraujo lašo
Naujausių tyrimų metu paaiškėjo, kad netrukus bus galima tiksliai ir itin greitai nustatyti tris...
„Pasiskolinti“ tikėjimai – kodėl vieni dvasingumo ieškotojai Rusijoje patenka į kruvinus spąstus, o kitų laukia valdžios malonės? (1)
Griuvus Sovietų Sąjungai Rusijoje ir posovietinėse šalyse, kaip priešprieša tradicinei...
Užsiliepsnojo namas Šiauliuose: nukentėjo du žmonės, jie išgabenti į ligoninę
Bendrasis pagalbos centras informavo, kad Šiauliuose kilo gaisras.
Rūta dirbo kineziterapeute net penkerius metus, kol nusprendė kardinaliai pakeisti savo kelią – nieko nedaryčiau kitaip
Rūta Tamošauskaitė-Zubienė, IT įmonės „ Cognizant “ jaunesnioji testuotoja, prieš ateinant...
