V. Rubavičius. Ar pavyks Rusijai išprašyti Vakarų atšaukti sankcijas?

Toks Rusijos elgesys rodo, kad įsibėgėjanti visokeriopa ekonominė krizė verčia prezidentą Vladimirą Putiną rimtai sukti galvą, kaip perlaužti negatyvias ekonomines ir socialines tendencijas, kurios graso ir jo paties autoritetui.

Tačiau Rusija kalba tik apie abipuses sankcijas, nebeprimindama pasauliui, o ypač saviems žmonėms, kas iššaukė Vakarų sankcijas. O jos buvo įvestos, kai Rusija, užpuldama Ukrainą ir atplėšdama Krym,ą vienu mostu sulaužė visą pokarį tvirtintą europinio saugumo statinį.

Sankcijos jau vadinamos nemotyvuotomis, taip pat seniai regztais kėslais susilpninti ar net pavergti Rusiją. Tad kol kas Rusija nėra pasirengusi svarstyti savo politinio kurso Ukrainos atžvilgiu keitimą.

Politikos, o tiksliau – geopolitikos, keitimas nėra paprastas dalykas – Rusijai tektų ne tik nutraukti agresiją Ukrainos rytuose, bet ir grąžinti Krymą. Vadinasi, reikėtų skelbti „naujos“ politikos kursą, o sykiu „išlaikyti orumą“ – savo šalies piliečiams įteigti, kad Rusija vienaip ar kitaip „laimėjo“ iš jos pačios sukeltos konfrontacijos.

Didžiausia kliūtis keisti politinį kursą yra imperinio šovinistinio nacionalizmo prikėlimas ir sustiprinimas – plačius gyventojų sluoksnius apėmusios konsoliduojančios jausenos neįmanoma greit prislopinti, juolab ją imti ir „ištrinti“. Šovinistinio nacionalizmo jausena palaiko dabartinį režimą, pateisina jo vis labiau taikomus stalinistinio paveldo metodus, o sykiu išlaiko didžiulę inerciją, kuri, pabandžius keisti kursą, gali nušluoti patį politinį režimą.

Tačiau esminis klausimas kitas – ar Vakarams, pirmiausia Jungtinėms Valstijoms, verta keisti Rusijos atgrasymo ir sankcijų politiką? Kad ir kokie būtų Europos Sąjungos ir pačių Valstijų verslo sluoksnių interesai, patiriami ir patirsiami ekonominiai nuostoliai, geopolitiniai sumetimai verčia daryti išvadą – neverta. Kodėl?

Rusijos agresija Ukrainoje išprovokavo tam tikrus Jungtinių Valstijų ir jų sąjungininkių geopolitikos pokyčius, kuriems įsitvirtinti reikalingas laikas. Sankcijos, o ypač griežtesnės, ir turėtų tuos pokyčius išskleisti stiprinant euroatlantinę partnerystę, Vakarų pasaulio vaidmens suvokimą ir atsakomybę naujomis geopolitinėmis sąlygomis.

Rusijos agresija priminė Vakarų šalių politiniams elitams, kad buvo pernelyg ilgai užsižaista juridinėmis derybinėmis „geros partnerystės“, iš kurios neva laiminčios visos šalys, vingrybėmis ir užmiršti esminiai pasaulio politikos veiksniai bei paskatos – konfliktas ir dominavimas. Tad ir geopolitikos negalima tapatinti su ekonomika – politikai visada turi turėti omenyje, kada ir kaip ją pajungti geopolitikai. Šioje srityje svarbu suvokti, kas kam turi tarnauti išryškėjus įtampoms pasaulinių galių santykiuose ar klostantis konfliktiškoms aplinkybėms.

Rusijos agresija pagreitino tam tikrų Jungtinėms Valstijoms kilusių klausimų bei problemų sprendimą. Dalis jų susijusi su ES plėtra bei saugumu. Kokį pastaruoju metu vaizdą matė Jungtinės Valstijos, tiksliau, jų politikai, išlaikę blaivų žvilgsnį į Rusiją ir gebėję bent jau suprasti Baltijos šalių išsakomus nuogąstavimus dėl agresyvėjančios Rusijos politikos?

Vis labiau į Kinijos pusę linkstanti Rusiją ir vis labiau ant Rusijos energetinių išteklių „adatos“ užsėdanti ir su Rusijos korupciniais finansiniais srautais susisaistanti ES. Jei jau pripažįstame JAV ir Kinijos varžymąsi dėl pasaulinės galios ir pasaulinės tvarkos sistemos įtvirtinimo ar palaikymo, tai toks „vaizdelis“ amerikiečių politikams vargu ar atrodė žavus. Juk europiečių pinigais ir politinės galios dalimi stiprinama Rusijos ekonomika ir jos ginkluotosios pajėgos, o per Rusiją ir Kinija.

Antiamerikinių nuotaikų viruso niekaip neišgyvendinanti Europa, nepaliaujamai kalbanti apie Rusijos europinimą, pati ima azijėti, Rusijai stiprinant ryšius su Kinija. Rusijos energetinės „adatos“ poveikis toks stiprus, kad ES ima ir sparčiai nusiginkluoti. Rusiškojo juodojo ir baltojo, taip pat korupcinio aukso narkotinis poveikis toks stiprus, kad europiečiai ima regėti visiškai kitokią Rusijos istoriją ir nebenori net girdėti apie jos vykdomos imperijos gaivinimo politikos keliamas grėsmes.

Tad Jungtinėms Valstijoms teko gerokai paplušėti, kad Ukrainos įvykiai priverstų europiečius atsipeikėti. Galima tik pasidžiaugti, kad amerikiečiams šiame darbe padėjo ir padeda pati Rusija savo karinių laivų ir lėktuvų provokacijomis, taip pat neregėtos apimties antiamerikietiška propaganda.

Amerikiečiams labai aiškus strateginis Rusijos tikslas – kuo labiau susilpninti ES ir JAV partnerystę. Šitai daroma skatinant antiamerikietiškas nuotaikas ir judėjimus bei patiems amerikiečiams rodant, kokie neverti amerikietiškos, beje, daug kainuojančios, partnerystės yra gero gyvenimo išpaikinti ir prie savo karinio saugumo nė kiek prisidėti nebenorintys europiečiai. Tam tikslui, deja, vis labiau panaudojamos ir dešiniosios įvairių ES šalių partijos. Tačiau G-20 susitikimas Australijoje parodė, kad Rusijos skaldymo politika nesuveikė taip, kaip tikėjosi V. Putinas – Vakarų šalių lyderiai parodė aiškų euroatlantinės vienybės stiprinimo ir Rusijos agresyvumo suvokimą.

Tad pagrindinis Jungtinių Valstijų geopolitikos uždavinys – atitraukti ES nuo Rusijos energetinės „adatos“. Anksčiau ar vėliau šią problemą būtų tekę spręsti. Žinant europiečių politinės diplomatijos ypatumus, tas vyksmas būtų trukęs ne vieną dešimtmetį. Rusijos agresija Ukrainoje jį labai paspartino.

Amerikiečiai jau prieš kurį laiką ėmėsi naujos energetinių išteklių geopolitikos – tapo naftos ir dujų eksportuotojais. Šitai vienu ypu pakeitė pasaulinę naftos ir dujų rinką. Nerašytas susitarimas palaikyti naftos kainas 100 dolerių už barelį aplinkoje nebeteko reikšmės, nes visa pasaulio ekonomika pereina į naują persitvarkymo stadiją.

Tačiau amerikiečiai jau įgyvendina ir kitą naujos energetinės strategijos planą – perėjimą prie saulės energetikos. Valstybė pažadėjo milijardinių investicijų paketą, sparčiai kyla saulės energetikos įmonių akcijos, Rockfelleriai paskelbė pasitraukią iš naftos gavybos verslo. Tokių reikšmingų ženklų akcijų rinkoms vis daugėja.

Galima numanyti, kad Jungtinės Valstijos, atitraukdamos ES nuo Rusijos energijos išteklių, sykiu kuria prielaidas naujam technologiniam šuoliui – visuminiam perėjimui prie saulės energetikos, kuris laiduotų jų technologinę ekonominę, tad ir geopolitinę lyderystę. Tad naftos kainos turėtų slinkti žemyn, o sankcijos būt palaikomos ar net stiprinamos, atsižvelgiant į Rusijos agresyvių veiksmų plėtotę.

Palaikomos iki tol, kol sustiprėjusi energetinė ES nepriklausomybė, taip pat jos karinė galia bei euroatlantinė vienybė sankcijų klausimą paverstų bereikšmiu ir politiškai nebeaktualiu dalyku. Tam reikalingi keleri metai. Gal penkmetis, kurį reikėtų išgyventi visokeriopai padedant ukrainiečiams saugoti rytines ES sienas.