Š.Navickis. „Sisteminės partijos“ ir jų sistemos

Konservatoriai, deklaruojantys savo bemaž sterilumą korupcijos apraiškoms ir imunitetą viskam, kas kaip nors sietina su sovietija bei gi Rusija, žiūrėk, ėmė ir užmynė ant grėblio. Ir dar kur – Kaune, pačioje tautinio konservatizmo citadelėje!

Charakteringa, kad bene tautiškiausias Lietuvos miestas per visus aštuoniolika Nepriklausomybės metų ištikimai balsavo už „dešiniuosius“ (kabutės neatsitiktinai), o šie taip „pasižymėjo“ ugdydami verslą, kad nuo tokio jų požiūrio laikinoji sostinė tapo labiau panaši į griuvėsius, negu į vietą, kurioje gyvena patriotai. Jei Tėvynės sąjunga (dabar ši partija labiau linkusi vadintis būtent taip, mat jos viduriuose sutilpo ir krikdemai, ir tremtiniai) taip supranta savo ištikimiausių rinkėjų valią, o savo vizijose mato Lietuvą tokią, kokia ji buvo apie 1918 metus – tai Kaunui jau nedaug betrūksta.

Naujoji miesto valdžia, antrus metus savivaliaujanti mieste, “subudavojo” šiukšlyną ant Neries kranto, ir stato viešą išvietę už šešis šimtus tūkstančių litų – laikinojoje sostunėje tiek kainuoja neblogas namas. Kauną pasirinkau pavyzdžiu visų pirma dėl to, kad čia geriausiai matoma, ko galima – ir reikia – laukti iš konservatorių ir jų vadovaujamų “sėkmės koalicijų”, kita vertus, tai mano gimtasis miestas ir jo problemas gerai žinau.

Kitas skiriamasis šitų “dešiniųjų” bruožas (neskaitant atviros paniekos ir priešiškumo verslui) yra ypatinga arogancija, pasireiškianti fanatiškiausiu įtikėjimu, kad viskas, ką jie daro, jau savaime paženklinta tokia aukšta moralumo ir teisumo praba, kad visiems kitiems telieka džiaugtis, jog juos valdo tokie taurūs ir teisingi “pateptieji”.

Tarsi tebegyventume viduramžiais ir priklausytume a priori neklystančiam feodalui. Šitas jų fundamentalizmas, labai primenantis Romos katalikų viršūnėlės laikyseną iki Kalvino ir Liuterio, Lietuvai kainavo persidažiusių ir iškabą pakeitusių politrukų (dabartinių socdemų) sugrįžimą valdžion. Liūdna, bet nekeista – per trumpą konservatorių valdymo laikotarpį griuvo kone viskas, prie ko jie prisilietė. Populistų tada dar kaip ir nebuvo, tad renkantis vieną iš dviejų, liko politrukai. Kaip mažesnė blogybė.

Toji mažesnė blogybė, tuomet besivadinusi Darbo Partija - ach, tiesa, dar buvo į pavadinimą įsirašiusi žodžius “Lietuvos Demokratinė” - bekaitaliodama pavadinimus nuo Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos “nusichameleonino” iki socialdemokratų. Nuo to momento, kai prarijo šį mažesnįjį brolį, socialdemokratijai Lietuvoje nebeliko šansų. Politrukai, tebeturintys ne tik nomenklatūrinio valdymo patirtį, bet ir stilių, išsaugojo ir pačią nomenklatūrą. (Tiesa, naujoji šios atmaina daug paslankesnė, negu senieji “sisteminiai” dinozaurai ir nomenklatūriškai spjaudama į barzdą visoms partijoms ir ideologijoms virto “valstybininkais”.

Tai tokia ultrasisteminė gauja su pagal išgales geru išsilavinimu, ryšiais ir kitais privalumais, kurie netelpa į šio straipsnio rėmus, bet verta dėmesio ateityje.) Tarsi kolaborantinė veikla (“aš penkiasdešimt metų tarnavau Lietuvai”) dar nėra pakankamas liapsusas, šita “chebra” ir toliau sėkmingai “dirba”. Ir dar dirbs, nes “kadrai lemia viską”, o biurokratiniame valstybės aparate, kuris ir taip jau braška per siūles nuo nutukimo, ir toliau sėdi jų “kadrai”. Ir seni, ir nauji – čia kaip vėžio metastazės…

Kas bendro tarp abiejų “sistemų”? Nagi tas amžinas poniškas pasipūtimas ir vienas kito palaikymas prieš populistus, tą “grėsmę iš išorės”. Mat, jų nuomone, tik šios dvi ataugos gali valdyti valstybę, o populistai, ta blogybė, viską tik sugadins. Na ir kas, kad lotyniškai “populus” reikšmė yra “tauta”? Lietuvoje šis žodis, kaip ir “demokratija” (“tautos valdžia” graikiškai), tebėra tuščias garsas, kurį pripildyti turiniu tegali vien tik “sistemininkai”. Jie ir pildo, tik vieni taip apimti arogancijos, kad iš tolo sukelia alergiją, o kiti savo panieką tautai per daugelį valdžioje praleistų metų išmoko maskuoti taip gerai, kad ir toliau sėkmingai sėdi mums visiems ant sprando.

Tokiame kontekste populistų atsiradimas – kad ir kokie jie bebūtų – yra sveikintinas reiškinys. Tačiau matydami, kaip “sistemininkai” tvarkosi su populistais – Pakso atvejis tiesiog beprecedentinis pavyzdys – atsirado grupė žmonių, kurie nusispjovę į partines rietenas, surentė savo “sistemą” kuriai pajudinti “sistemininkai” neatras jėgų. Visų pirma todėl, kad ir patys su jais susiję (arba bus susiję nuo to momento, kai užims valdančius postus, nes kitaip ilgai nepavaldys), o antra, todėl, kad tiek vieniems, tiek kitiems, rinkėjas – ne žmogus su konkrečiais poreikiais, o tik balsas, kurį reikia gauti per rinkimus.

Dabartinė vyriausybė padarė pakankamai, kad šiam teiginiui pagrįsti netruktų argumentų. O Tėvynės Sąjungos darbai kiek mažesniu masteliu visu gražumu “vienybe težydi” laikinojoje sostinėje, taigi,tikėtis, kad jie bus kitokie irgi vargu ar verta.