Skurdo kultūra, arba Savosios visuomenės išsižadėjimas

Atskirtis ir likimas

Skurdo kultūroje gyvenantiems žmonėms, anot O.Luiso, būdingas stiprus fatalizmo jausmas ir netikėjimas, kad ką nors galima pakeisti savo gyvenime; tikėjimas, kad pasaulį valdo galingųjų grupės; atskirtis, savanoriška izoliacija ir atsisakymas dalyvauti visuomenės gyvenime; nenoras burtis į bendruomenes.

Taip pat skurdo kultūrai būdinga šeima, kurioje svarbiausias vaidmuo tenka motinai, o tėvas linkęs nusišalinti nuo vaikų auklėjimo ir ilgalaikiais įsipareigojimais pagrįstų santykių.

Skurdo kultūrą atskleidžia ir nuolatinis turtingųjų bei valdžios kaltinimas dėl savojo skurdo; žemas pasitikėjimo laipsnis kitais arba net ir visiškas nepasitikėjimas kitais visuomenės sluoksniais bei institucijomis, lydimas stipraus beprasmybės, vienatvės ir izoliacijos pojūčio.

Sensacijos nekūrė

Būta kritikavusiųjų O.Luisą už, jų manymu, varguolių kaltinimą už skurdą bei problemos suvedimą į buvimą anapus normų ir vertybių.

Bet O.Luisas nekaltino žmonių už jų atskirtį. Nekūrė jis ir mokslinės sensacijos.

Žinoma, būtų ciniška išmėginti socialinės analizės skalpelio aštrumą tyrinėjant vargo ir nelaimių ištiktus žmones arba pavargėlius vien tam, kad savo kolegoms pademonstruotum naują metodą ar teorinę prieigą.

Kad ir kaip būtų, O.Luisas nesiekė tokių tikslų.

Priešingai, jis pastebėjo, jog realus skurdas anaiptol ne visada sukuria skurdo kultūrą ir nebūtinai sutampa su ja.

Pavyzdžiui, Rytų Europos žydai, neretai gyvendami labai skurdžiai, XIX a. ir XX a. pradžioje buvo išplėtoję savo socialinius tinklus ir kooperacijos formas.

Tai pasakytina ir apie itin vargingai gyvenusius Indijos amatininkus.

Depresija ir Kuba

Dar keistesnį atvejį O.Luisas aprašė analizuodamas Kubą.

Lankydamasis ikirevoliucinėje Kuboje jis aptiko daugybę skurdo kultūros apraiškų, bet atvykęs į ją vėliau, Fidelio Kastro (Fidel Castro) režimo sąlygomis jis pamatė kažką nauja. Buvę lūšnynų vaikai ir jaunuoliai tapo revoliucijos kovotojais bei aktyvistais. Jie buvo ginkluoti ir naujai įprasminę savo egzistenciją - jie ne vegetavo, o kovojo už savo šalies ateitį.

Dingo beprasmybės pojūtis, socialinė depresija ir atskirtis. Šie žmonės didžiavosi savo šalimi ir nekreipė dėmesio net į tai, kad lūšnynai ne tik neišnyko - priešingai, jų net padaugėjo.

Lygiai kaip ir Kuba, savo realaus skurdo ilgą laiką nefiksavo kai kurios Sovietų Sąjungos respublikos, apimtos pradinio revoliucinio entuziazmo.

Atrodo, kad diktatūros ir totalitarinės ideologijos bent jau laikinai išveja skurdo kultūrą. Kita vertus, gal tai viso labo tik revoliucinio entuziazmo, socialinio virsmo ir masinės sąmonės apdorojimo efektas, veikiantis labai trumpai.

Skurdas už milijonų

O užvis įdomiausia buvo O.Luiso prielaida, kad skurdo kultūros bruožai bei minėtosios jausenos simptomai gali būti būdingi net JAV milijonieriams.

Šiaip jau šie simptomai labiau būdingi atsilikusių šalių staigiai praturtėjusiems sluoksniams (t.y. nuvorišams), bet jų esama ir turtingose šalyse - ta pati atskirtis, izoliacija, priešiškumo savajai visuomenei jausmas ir dvasinė tuštuma bei beprasmybė, kurią vienodai atskleidžia ir visiškas bejėgiškumas, ir nuo asmenybės savirealizacijos bei socialumo atplėštas galios perteklius.

Katastrofos džiugesys

Įdomu, kad lietuvių išeivijos mąstytojas, sociologas Vytautas Kavolis po 1990 metų dėstydamas Lietuvos universitetuose retoriškai paklausdavo, ar Lietuvoje nebūtų galima aptikti skurdo kultūros požymių.

Iš tikrųjų Lietuvoje apstu skurdo kultūros simptomų. Tai kone visuotinis nepasitikėjimas visuomene, valstybe ir jos institucijomis, savo pačių valstybės laikymas sau svetima ir priešiška jėga, atskirtis, nesidomėjimas savo šalimi, fatalizmas ir tikėjimas, jog nieko negalima pakeisti savo gyvenime.

Mūsų skurdo kultūrą lydi sąmonė, tikinti, jog visas socialinis gyvenimas yra valdomas galingų jėgų, kurios sąmoningai skurdina paprastus žmones.

Šalia viso to Lietuvoje itin daug apokaliptinės retorikos, įvardijančios šalį kaip katastrofos ištiktą kraštą.

Net ir pripažįstant akivaizdų faktą, kad Lietuvoje siautėja laukinis, menkai reguliuojamas kapitalizmas, kad stinga ir jautrumo, ir teisingumo, ir pagarbos žmogui, vis dėlto prilyginti Lietuvą iš tikrųjų badaujančioms ir skurstančioms trečiojo pasaulio šalims yra mažų mažiausiai neskoninga, o gal ir tiesiog nepadoru.

Nepaisant to, nuolat laidomi prakeiksmai politikams, verslininkams ir viešoms figūroms, visus vienodai laikant vagimis bei nusikaltėliais, byloja apie sąmonę, pavojingai artėjančią prie liumpenproletariato sąmonės.

Kas stumia į duobę

Visa tai nėra nekalti dalykai. Savo valstybės nekenčiantys ir kitaip atrodančius bei mąstančius niekinantys žmonės politinių manipuliatorių gali būti nesunkiai paversti dvasios liumpenais, nekenčiančiais paties civilizuoto gyvenimo.

Iš keršto balsuojančius už bet ką ir pačiu vulgariausiu būdu naujųjų demagogų papirkinėjamus žmones galima ir nupilietinti, ir net fašizuoti.

Pavojingiausia yra tai, kad skurdo kultūra ardo visuomenę ir naikina žmonių asociatyvines galias bei socialumą.

Vis dar aktualus lieka klausimas, ar mes tebesame visuomenė, ar mūsų socialumas nėra pakirstas, ar mūsų gyvenime nėra kažkas lemtingai išsiderinę?

Apie šio klausimo aktualumą bylotų ir nenormalūs lietuvių emigravimo iš savo šalies mastai bei tempai. Išplitęs netikėjimas savo šalies ir visuomenės ateitimi yra gilios mūsų visuomenės krizės apraiška.

Kita vertus, savo valstybės nekenčiantiems ir savo visuomenės pajėgumu keisti gyvenimą netikintiems žmonėms galima nesunkiai įpiršti revoliucinę klasių kovos doktriną bei retoriką, suskaldančią visuomenę ir sunaikinančią jos pilietinio solidarumo užuomazgas. Taip laikinai tiems žmonėms leidžiama atgauti jų pamintą orumą, bet vėliau jie nugramzdinami į dar gilesnę ir visiškai beviltišką duobę.

Ir vis dėlto iš skurdo kultūros anksčiau ar vėliau pasitraukiama. Į laisvės ir atsakomybės kultūrą.