Salotines cikorijas vertina gurmanai

Salotinių cikorijų šaknys auginamos darže. Dirvai augalai nereiklūs, todėl tinka bet kokia žemė. Į vieną kvadratinį metrą lysvės įterpiu kibirą durpių, 2 šaukštus dvigubo superfosfato, po šaukštą azoto ir kalio trąšų. Žemę sukasu šakėmis ir gerai palieju. Cikorijas sėju apie gegužės vidurį 2 centimetrų gylio vagelėse, tarp jų palieku dviejų sprindžių pločio tarpus. Sėklas išbarstau kas du pirštus. Kai išauga trys keturi lapeliai, augalus praretinu, palikdamas tarp jų sprindžio tarpus. Cikorijų lysvę reikia ravėti, purenti ir laistyti. Birželio pabaigoje galima palaistyti mineralinių trąšų tirpalu - kibire vandens ištirpinti šaukštą kompleksinių trąšų ar litrą parūgusio mėšlo.

Laikymas rūsyje

Cikorijų šaknis iškasu spalio pabaigoje ir savaitei palieku suguldytas lauke, kad kiek apvystų lapai. Paskui juos nupjaunu. Stengiuosi nepažeisti šaknų viršūnės. Žemių nuo jų negrandau ir neplaunu. Želdinti palieku nešakotas šaknis, kurių galas - 3-5 centimetrai storio. Iš plonesnių išauga menkos gūželės, o iš storesnių - purios. Iš brokuotų šaknų, jas sudžiovinus, galima pasigaminti cikorinės kavos. Tai geriausias natūralios kavos pakaitalas (receptą močiutės dar tikrai žino). Rūsyje, kuriame sudedu šaknis, temperatūra turi būti kiek aukštesnė už nulį.

Atželia tamsoje

Želdinimą galima pradėti ir lapkričio mėnesį, tačiau rudenį šios žalumyninės daržovės ne visos gerai atželia. Nuo vasario pabaigos dažniausiai visų veislių cikorijos atželia puikiai. Šaknis patrumpinu iki sprindžio ilgio ir sustatau inspekte statmenai vieną šalia kitos. Užpilu durpėmis ar pjuvenomis taip, kad virš šaknų susidarytų maždaug sprindžio storio sluoksnis, ir gausiai palieju šiltu vandeniu.

Taigi salotų galvutės formuojasi po užpilu. Inspekto langą užkloju mineralinės vatos dembliais ar kitomis šilumą sulaikančiomis medžiagomis. Jų nudengti nereikia, nes salotinės cikorijos atželia tamsoje. Šviesoje jos pažaliuotų ir apkarstų. Tręšti atželdinamų salotinių cikorijų nereikia. Jeigu atželdinimą pradėsite vasario pabaigoje, į inspekto dugną, po daržovių šaknimis, galima pridėti įkaitusio mėšlo. Nuo jo šildamos cikorijos atžels greičiau.

Tinka ir "uošvės kambarys"

Kartais dėl labai šalto oro net ant įkaitusio mėšlo susodintos cikorijos nenori atželti. Todėl patikimiau jas sodinti ne tiesiai į inspektą, o į kibirą. Pastatau jį inspekte ir užpilu durpėmis. Jei noriu salotinių cikorijų paragauti anksčiau, kibirą pernešu į šildomą patalpą. Geriausia vieta - tamsus kambarys, kuriame žentai kartais apgyvendina uošves.

Derlių imu maždaug po mėnesio. Per tiek laiko gūželės užauga iki sprindžio ilgio ir 3-5 centimetrų skersmens. Jų lapai neturėtų būti išsiskleidę.

Paprasčiausias patiekalas iš cikorijų - supjaustyti gūželės ir sumaišyti su grietine ar majonezu. Dar tinka įdėti tarkuotų obuolių, svogūnų laiškų ar kitokių žalumynų. Kulinarijos knygose galima rasti ir troškintų cikorijų patiekalų, bet, mano nuomone, tik barbarai gali taip elgtis su gurmanams skirtais žalumynais. Beje, pjaustydami gūželės išmeskite prie pagrindo esančias lapų užuomazgas, nes jos būna labai karčios.