R.Vaitkus. Aukštojo mokslo „reforma“ – kelias į Lietuvos ateities naikinimą

Brangus mokestis už studijas

Per ketverius metus valdantieji beveik per pusę (nuo 16 tūkst. iki 9 tūkst.) sumažino priėmimą į universitetus. Kiek mažiau – į kolegijas. Neįstojusiems buvo pasiūlyta alternatyva – imk paskolą iš banko ir mokėk. Arba mokėk iškart. Europos statistikos agentūra „Eurydice“ nustatė, kad mūsų mokamas studijų mokestis, palyginus su žmonių perkamąja galia – antras pagal dydį Europoje. Nenuostabu – studentai priversti mokėti po 7 ar daugiau tūkstančių litų per metus.

Medikai – net iki 14 tūkst, o medikai rezidentai – daugiau kaip 20 tūkst. Lt per metus. Valdžia susitarė su bankais ir siūlo paskolas. Tiesa, iš to naudą gauna tik bankai, nes ima palūkanas, o už pačias paskolas garantuoja valstybė, t. y. mes visi. Palūkanos skaičiuojamos nuo pirmosios paskolos gavimo dienos. Kas rizikuos užstatyti savo ateitį? Nesunku paskaičiuoti, kad baigus studijas jaunuolis bus įsiskolinęs tiek, kiek kainuoja butas.

Gera „dovanėlė“ jaunai šeimai, kuri nori turėti vaikų čia, Lietuvoje, o ne Londone ar Dubline. Nebelieka stebėtis, kad mūsiškai ten važiuoja tūkstančiais. O bankams – kas. Vis tiek už viską garantuoja valstybė. Tad kam išvis skaičiuojamos tokios palūkanos?

Sunaikintos regiono aukštosios mokyklos

Kas jau kas, o regionų aukštosios mokyklos šią reformą patyrė savo kailiu. Pavyzdžiui, šiais metais į Žemaitijos kolegijos valstybės finansuojamas vietas (nemokamoms studijoms) priimti tik 109 abiturientai. Dar 71 mokės už studijas. Tik 4 iš jų nusišypsojo laimė gauti studijų stipendijas. Ne geresnė padėtis ir kitose, ne Vilniaus ar Kauno aukštosiose mokyklose. Toks abiturientų pasirinkimas nieko bendro neturi su studijų kokybe, tiesiog studijuoti sostinėje ar Kaune kur kas patraukliau – daug teatrų, muziejų, vyksta naktinis gyvenimas, į šiuos miestus atvyksta užsienio atlikėjai. Regiono aukštosios mokyklos buvo kuriamos tam, kad būtų mažinami socialiniai skirtumai tarp gyventojų. Į mano minėtą Žemaitijos kolegiją įrangai, pastatams atnaujinti investuota milijonai. Tačiau dabar, kai studentų sumažėjo bene 3 kartus, šios investicijos tampa bevertėmis. Analogiškus sunkumas patiria Klaipėdos, Šiaulių universitetai.

Puikiai žinome, kad aukštosios mokyklos – ne tik mokymo įstaigos, o inovacijų vieta, kur vykdomi taikomieji moksliniai tyrimai, naujų technologijų kūrimas. Prie jų veikia verslo inkubatoriai, technologijų parkai. Savo akimis mačiau, kaip protinga regioninė politika kuriant aukštąsias mokyklas, prikėlė naujam gyvenimui kažkada primirštus Airijos miestus. Deja, Lietuva pasuko visiškai kitu keliu.

Kova už „krepšelį“ 

Dešiniesiems laisvoji rinka – tarsi dievas. Jų nuomone, kokybę turi lemti konkurencija dėl krepšelių. Tačiau kova dėl „krepšelio“ nebūtinai reiškia, kad kyla kokybė. Stebima priešinga tendencija – dabar dėl liberalaus modelio kai kurios studijų programos vykdomos ten, kur beveik nėra galimybių, vien tik ambicijos. Viskas tik dėl to, kad naujos studijų programos gali „surinkti“ lėšas. Pavyzdžiui, visi puikiai žino Vilniaus universiteto biochemikus.

Naujausias pasiekimas – šios mokyklos absolventų sukurtas vaistas tapo pirmuoju registruotu JAV rinkoje. Jau nekalbu apie gausybę mokslinių publikacijų prestižiniuose žurnaluose, Nobelio premijos laureatų vizitus pas Lietuvos biochemikus. Kai kurios Lietuvoje sukurtos biotechnologijos yra pirmaujančios pasaulyje, neturinčios analogų. Tam dirba 2 moksliniai institutai, jau 50 metų skaičiuojanti Vilniaus universiteto katedra. Madinga studijų programa privilioja daug studentų, vadinasi ir „krepšelių“. Dabar biochemijos studijos vyksta jau keliose aukštosiose mokyklose, nors tam nėra nei patirties, nei pajėgumų. Kažin, ar vienas kitas, nors ir garsus profesorius bus pajėgus atlikti tai, ką daro didžiuliai moksliniai kolektyvai.

Ar sulauksime diplomų išpardavimo nakties?

Kova už „krepšelius“ – tai iškreiptos konkurencijos pavyzdys. Gal tikrai bus skelbiamos diplomų išpardavimo naktys, bus įvestos aukštųjų mokyklų lojalumo kortelės ar laikomasi kito rinkodaros triuko – atvesk kelis mokančius studentus, o pats studijuosi nemokamai. Tokios bebprotybės nėra niekur Europoje. Kitur aukštosios mokyklos kovoja ne dėl studijų mokesčio ir kažkokių „krepšelių“, bet dėl didesnio finansavimo konkuruojant dėl mokslo projektų, pramonės, verslo užsakymų, patentų ir intelektinės nuosavybės. Konkuruojama ne savo šalyje, ne „savo kieme“, o tarp pasaulio universitetų. Harvardo, Oksforo, Jeilio ar Kembridžo universitetai – pirmiausia priešakiniai pasaulio mokslo centrai, pritraukiantys pačius geriausius dėstytojus ir gabius studentus. Mokėk milijonus, bet studentu netapsi, jei nesi tinkamai tam pasirengęs.

Šios mokyklos nerizikuoja savo vardu. Tuo tarpu Lietuvoje tik keturios aukštosios mokyklos taiko išankstinius reikalavimus stojantiesiems, trys iš jų tai įvedė tik šiemet. O kitos? Matyt, svarbūs tik pinigai. Vienas profesorius kažkada juokais paprašė pakelti rankas tų studentų, kurie nenori studijų ir sutiktų gauti jo dalyko minimalų pažymį. Ir ką jūs manote – į viršų pakilo kelios rankos. Štai prie ko atvedė ši „reforma“.

Masinė emigracija

Kad ir ką kalbėtų „krepšelių“ ideologai, Lietuvos abiturientai turi savo atsaką į neprotingą „reformą“: jie masiškai bėga į Vakarų Europą. Štai vien Didžiojoje Britanijoje įstojusiųjų skaičius į šios šalies aukštąsias mokyklas nuo 2008 metų išaugo beveik 3 kartus: praėjusiais metais priimta apie 2000 Lietuvos abiturientų. O kur dar Danija, Norvegija, Švedija ir kitos šalys? Iš keturių šiųmetinių Tarptautinės chemijos olimpiadų nugalėtojų lietuvių trys jau išvykę, ketvirtasis kitais metais tęs studijas Kembridžo universitete. Lietuva praranda pačius gabiausius. Ar atsakys už tai šios „reformos“ kūrėjai?

Reikia atkurti valstybės politiką

Eksperimentai tęsiasi toliau. Naujausias – staiga pakeista priėmimo tvarka, sujaukusi planus daugeliui vienuoliktokų. Ministerija visados buvo kurčia kritikai. Į protestus, argumentuotus raštus tiesiog neatsakoma – taip jau įprasta. Kaip patyliukais kalba patys ministerijos darbuotojai – viskam čia vadovauja „ponia viceministrė“, kuriai kandūs liežuviai suteikė „Berijos“ pravardę.

Kokia išeitis? Būtina jau kitais metais atsisakyti neoliberalaus modelio ir grįžti prie Europos šalyse paplitusio aukštojo mokslo modelio. Nekeičiant paties finansavimo principo – lėšos pagal studentą – reikėtų įtvirtinti valstybės užsakymą reikalingiems specialistams, įgyvendinti politiką regioninių mokyklų požiūriu. O svarbiausia – sutvarkyti kreditavimo modelį, kad mūsų studentai netaptų bankų skolininkais. Gal tada po truputį išseks plūstančių į užsienį studentų upės, o vis daugiau protingų ir gabių jaunuolių kurs savo ateitį Lietuvoje.