R.Rutkelytė. Žemės ūkis: daugiau Europos Lietuvoje

Modernizuodama savo žemės ūkį, Lietuva išsikėlė tikslus pasitelkti ES žinias, naujas technologijas ir patirtį, kad atsirastų sąlygos kurti stambius, specializuotus ir konkurencingus ūkius (2005 m. LR ŽŪM įsakymu patvirtintas Nacionalinės mokėjimo agentūros prie LR ŽŪM 2005-2007 m. strateginis veiklos planas).

Deja, bet jokie Lietuvos teisės aktai neapibrėžia, kas yra smulkus, vidutinis ar stambus ūkis. Konkretumas reikalingas ne tik dėl paramos, (mokestinių ir kitokių) lengvatų smulkiems ir vidutiniams ūkininkams, išvengiant įvairiausių manipuliacijų (,,Sunkios vidutinio ūkio paieškos”, Mano ūkis, 2007 07 01). Aiški klasifikacija taip pat svarbi dėl ūkinės veiklos galimybių, jų ribojimų.

Štai Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose draudžia kurti stambius specializuotus (sodininkystės, gėlininkystės, šiltnaminės daržininkystės, paukštininkystės, žvėrininkystės, tvenkininės žuvininkystės ir kt.) ūkius, darkančius tradicinį kraštovaizdžio pobūdį (1992 m. gegužės 12 d. LRV nutarimo 136.5 p.). Nustatant žemės ūkio objektų sanitarinių apsaugos zonų dydžius, Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose minimos stambios fermos, paukštynai, gyvulininkystės kompleksai (Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygų 73 p.), tačiau lieka neaišku, kas yra stambus ūkis. Dėl to praktikoje kyla daug neaiškumų.

Kokio dydžio ūkiai gali būti kuriami valstybiniuose parkuose? Lietuvoje valdininkai savo nuožiūra stambų ūkį sieja su 50 sąlyginių gyvulių vienetų. Tačiau, tokiu atveju, ūkininkai arba žemės ūkio bendrovės iš esmės negali nieko daryti, nepaisant to, kad yra gavusios paramą iš ES fondų. Apribojimai, taikomi ūkinei veiklai saugomose teritorijose, neatitinka dabartinių ūkininkavimo technologijų ir ūkinės veiklos galimybių (,,Siūloma mažinti ūkinės veiklos apribojimus saugomose teritorijose”, Mano ūkis, 2008-06-13).

Apibrėžiant stambų ūkį, reikėtų remtis mokslininkų išvadomis ir užsienio valstybių praktika. Pvz., Vokietijoje stambus ūkis - 240 ir daugiau sąlyginių gyvulių vienetų (,,Milijoninės investicijos į pieno gamybą – Vokietijos ūkių plėtros variklis”, Mano ūkis).

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, vykdydamas LR Žemės ūkio ministerijos pavedimą, atliko skaičiavimus stambiam specializuotam ūkiui nustatyti. Siūloma remtis ES taikoma metodika, kuri pagrįsta standartiniu gamybos pelnu ir nustatoma pagal kiekvienos ūkyje gaminamos produkcijos standartinio gamybinio pelno santykinę dalį bendrajame ūkio standartiniame gamybiniame pelne.

Remiantis Lietuvos ir ES šalių ūkių rodiklių analize, nustatyta, kad ūkio stambumo pagrindinis kriterijus, tiksliausiai atspindintis ūkių veiklos gamybines ir ekonomines sąlygas, yra ūkio ekonominis dydis, išreikštas europinio dydžio vienetais – EDV (EDV lygus 1200 eurų). Pagal ES šalių rodiklių sistemą, stambiu (dideliu) ūkiu laikomas toks ūkis, kurio ekonominis dydis siekia 40 EDV. Kiekviena valstybė narė, spręsdama ūkių plėtros ir paramos klausimus bei įvertinusi šalies žemės ūkio išsivystymo lygį, šią ribą gali keisti. LR Žemės ūkio ministerija numato rengti teisės aktų pakeitimus, apibrėžiančius, kas yra specializuotas stambus ūkis.

Pati sąvoka “stambus ūkis” galėtų būti pateikta Žemės ar kuriame kitame įstatyme (jei būtų apsiribota įtvirtinant tam tikro dydžio EDV). Tačiau, jei būtų norima numatyti ir konkrečius normatyvus, jie turėtų būti patvirtinti LR Vyriausybės nutarimu ar bendru Žemės, Ūkio ir Aplinkos ministrų įsakymu.

Šiandien, nustatant ūkio dydį, vadovaujamasi neformalia praktika, kuri remiasi neaiškiais kriterijais, todėl kenčia ūkininkai, paliekamos galimybės biurokratų ,,nuožiūros” laisvei. Taigi, pats metas teisiškai įtvirtinti konkrečius ūkių dydžius ir žemės ūkio reglamentavimą padaryti aiškesnį.