R.Rutkelytė. Saugomos teritorijos: „Natura 2000“ - persistengėm

Europos Sąjunga ūkinėse teritorijose palankią veiklą skatina, o ne draudžia. Mes - griežtai apribojame. Gal mes šioje srityje siekiame tapti vėliavnešiais ar net ,,pionieriais”? Tas kelia nuostabą ne tik ūkininkams, mokslininkams, įvairiems specialistams, bet ir įvairioms Lietuvos institucijoms. Pvz., Valstybės kontrolei.

Po ,,Natura 2000" Lietuvoje audito, ji dar 2006 metais perspėjo apie problemas, konstatavo žemės ir miško nuosavybės teisių apribojimus. Valstybės kontrolė ypač susirūpino žemdirbių, miško savininkų teisėmis, kompensacijomis dėl „Natura 2000“ tinklo steigimo patirtų nuostolių (įvardinta problema - Vyriausybės nepatvirtinta kompensacijų žemdirbiams mokėjimo tvarka).

Taip jau susiklosto, kad dažnai apie dygstančias ,,Natura 2000“ saugomas teritorijas savininkai sužino atsitiktinai ir jau ,,šaukštai po pietų” (pvz., pradėję šeimininkauti miško valdoje ir negaudami leidimo kirsti). Jau senokai ne tik pavieniai žmonės, organizacijos, bet ir pareigūnai (pvz., Valstybės auditoriai) pastebėjo, kad su savininkais, kurių žemėje (ar miške) steigiamos ,,Natura 2000” teritorijos, yra nesiskaitoma, juos informuojant apie žemės ar miško nuosavybės naudojimo apribojimus, įvairias ,,gamtotvarkos” priemones (“Biurokratinės kliūtys aplinkos apsaugos darbuose”, 2006-11-06; Valstybinio audito ataskaita „Saugomų teritorijų tinklo „NATURA 2000“ steigimas Lietuvoje“).

Lietuvoje, kuriant tinklą ,,Natura 2000“, saugomos teritorijos steigiamos privalomai (žr. Saugomų teritorijų įst. 24 str. 2 d. 2 sakinys), nors ES direktyvų tikslams pasiekti kartais pakaktų tik paskelbti atitinkamą vietovę „Natura 2000“ teritorija, nes užtenka esamų bendrųjų aplinkosaugos reikalavimų. Tokiu atveju nereikėtų ir atitinkamų reglamentų, tvarkymo planų - ribojimų, privalomų pagal Saugomų teritorijų įstatymą.

Kodėl mes visada persistengiame? Kam to reikia? Briuseliui? Visai ne. Priešingai, Europos Komisija ragina supaprastinti ES teisės įgyvendinimą, pritaikyti ją prie nacionalinių sąlygų, vengti „persistengimo“ (Europos Komisijos Komunikatas, 2005.3.16, Briuselis). Tačiau mums tai nė motais. Nors ir esame laisvi, tačiau - kaip ir sovietiniais laikais – baiminamės nomenklatūrininkų iš “Centro”, dėl ko tampame tikrais “būkvajedais” (liet. - “raidžių graužikais”).

Kam reikia aklai drausti viską, kas tik įmanoma?

Pasekmės – Lietuvos rezervatuose, regioniniuose parkuose įsigali absoliutūs draudimai, bet gamtos vertybės juose – vis tiek nyksta. Pvz., Žuvinto ežero pakrančių pievos apaugo krūmais ir medžiais, išnyko reti augalai, o saugomi paukščiai pakėlė sparnus… („Lietuvos žinios", 2007-09-20, „Senelis Žuvintas dūsta ir nyksta"). Jei iš saugomų teritorijų „išskrenda” ne tik jose gyvenę žmonės, bet net ir patys apsaugos „objektai”, ar tokia griežta „europinė” apsauga tikrai reikalinga?