R. Sadauskas-Kvietkevičius. Jie pajuto kraujo skonį

Kremliaus kritikai žudomi ne pirmą kartą. Prisiminkime Aleksandro Litvinenkos nunuodijimą radioaktyviu poloniu 2006 m., arba mirtinus šūvius į Aną Politkovskają tais pačiais metais. Bet dabar nužudytas ne FSB paslaptis viešinantis buvęs jos darbuotojas ar karo nusikaltimus atskleidžianti žurnalistė, o vienas iš svarbiausių opozicijos lyderių, pakvietęs rusus kovo 1-ąją išeiti į gatves ir protestuoti prieš karą Ukrainoje bei konfrontaciją su Vakarais.

Šitas nužudymas yra kitoks – tai tarsi prie vasario 21-osios „Antimaidano“ eisenos siųstos žinutės prikabintas įrodymas, kad jo rengėjų šūkiai bus patvirtinti veiksmais.

Likus porai dienų iki B. Nemcovo nužudymo karo ir politikos ekspertas Jurijus Fedotovas „Svoboda“ radijo stoties tinklalapyje bandė lyginti, ar dabartinė Rusija panaši į 1937–1938 Sovietų sąjungą. Tada Stalinas sunaikino pirmąją sovietinio politinio elito kartą, kuria nepasitikėjo, ir pakeitė ją trisdešimtmečiais, pradėjusiais savo aktyvią veiklą jau po pilietinio karo. Jie ir tapo Stalino režimo atrama, o vėliau iš tų pačių žmonių susiformavo nukaršusi brežnevinė nomenklatūra.

J. Fedotovo nuomone, 2015-ųjų Rusija vis labiau primena Sovietų sąjungą „didžiojo teroro“ išvakarėse. Rūmų perversmas Rusijoje neįmanomas, nes kelios specialiosios tarnybos įdėmiai stebi viena kitą, armiją ir visą politinį elitą. Maidano tipo revoliucija taip pat sunkiai tikėtina, bet artėja 2018 m. prezidento rinkimai, o jų rezultatai priklausys ne nuo rinkėjų, o nuo kelių tūstančių aukščiausių valdininkų, žiniasklaidos priemonių vadovų, armijos ir specialiųjų tarnybų generaliteto valios.

Krymo užgrobimas, karas Rytų Ukrainoje, konfrontacija su Vakarais ir jų sankcijos ne tik sugriovė besiformuojančios viduriniosios klasės gerovę, bet ir skaldo politinę klasę. V. Putinas turi dvi galimybes: nutraukti karą ir susitaikyti su Vakarais arba pakeisti elitą panašiu būdu, kaip Stalinas padarė 1937 – 1938 m., o Mao Zedongas 1966 – 1976 m. J. Fedotovas mato kaip galimą V. Putino „smogiamąją jėga“ besiartinančio teroro laikotarpiu kartoje, išugdytoje po 2000-ųjų. Jiems dabar po 25–30 metų, jie patikėjo „pakilusia nuo kelių“ Rusija ir Vakarų klastingumu bei silpnumu. Jie pavydžiai dairosi į dabartinių 60-mečių užimtas vietas politiniame elite.

Rašydamas iki lemtingų šūvių į B. Nemcovą, J. Fedotovas pabaigė savo straipsnį klausimu, „kas iššaus pirmas?“ Dabar šūviai jau nuaidėjo. Jie gali pažadinti Rusiją ir kovo 1-ąją išvesti į Maskvos gatves. Bet gali ir dar labiau įbauginti, paskatinti skubiai išvykti iš šalies visus, kas dar nepasiryžęs paaukoti gyvybę už savo pažiūras.

Siųsdamas karščiausius savo šalininkus kariauti į Ukrainą, V. Putino režimas negalėjo neprognozuoti, kad jie ten dar labiau radikalizuosis. Panašiai kaip Vakarų Europos šalių specialiosios tarnybos tikisi terorizmo grėsmės padidėjimo, kai namo grįš už Islamo valstybę pakariavę jų piliečiai, Rusija dabar perims „Novorosijos“ papročius ne diskutuoti su politiniais oponentais, o juos žudyti. Kartą paragavę kraujo žvėrys jau nebegali tapti taikiais žolėdžiais. Donecko rūsiuose kaltais ir plaktukais tardę belaisvius „savanoriai“ jau niekada nebus pavyzdingais pilietinės visuomenės nariais.

„Antimaidano“ mitingas parodė, kad vienu iš svarbiausių V. Putino režimo ramsčių pretenduoja tapti Ramzano Kadyrovo vadovaujami čečėnai. Pastarasis niekada nevengė net ir viešai grasinti susidorojimu ne tik islamą tariamai įžeidinėjantiems Vakarams, bet ir Rusijos liberaliosios opozicijos lyderiams, nepaklusniai žiniasklaidai, naujajai Ukrainos valdžiai. V. Putinas nė karto nedrįso kaip nors jo sutramdyti ar bent kritiškai atsiliepti apie tokius radikalius pareiškimus. Nes seno KGB-isto uosle jaučia, kad būtent tokių žmonių kruvinomis rankomis gali prireikti, stengiantis žūtbūt išlikti valdžioje.