Mitas apie „šeimininką” (Antaną Sniečkų)

Kaipgi buvo įmanoma sėkmingai „ūkininkauti” Sovietų Sąjungos aneksuotoje Lietuvoje, „organizuoti” didingas statybas ir iš nuopuolio ištraukti žemės ūkį, būti absoliučiai priklausomam nuo Maskvos ir kartu palikti tariamo savarankiškumo bei sugebėjimo atsispirti sovietinei rusifikacinei politikai pėdsakus?

Iš tikrųjų Antano Sniečkaus vardas mus lydėjo 33 metus ir su jo mirtimi baigėsi ištisa sovietinės Lietuvos epocha. Kaip ir buvo priimta bet kurioje komunistinėje valstybėje, bet kuris didelis ar mažas partinis vadovas savo rankose buvo sutelkęs visą administravimo galią.

Ir tuometinėje Lietuvoje viskas, kas buvo naikinama, griaunama, žalojama, tremiama, draudžiama, išsaugoma ir pasiekiama, buvo siejama su pirmojo Maskvos administratoriaus vardu. Jam tinka visi apibūdinimai – žymiausias kolaborantas ir nepriklausomybės priešas, teroro katalizatorius ir genocido organizatorius, privačios nuosavybės naikintojas ir lietuviško kaimo griovėjas, kolūkinio kaimo kūrėjas ir vienkiemių naikintojas, Maskvos investicijų kaulytojas ir sovietinės integracijos karštas gerbėjas ir t.t. Tai vis Antanas Sniečkus. Ir nė vieno jo bruožo ar darbo negalima ištraukti iš bendro konteksto.

Būdamas idėjinis bolševikas jis savo noru atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir dar likus keleriems metams iki Lietuvos okupacijos gavo sovietinį pasą. A.Sniečkus be jokio gailesčio atmesdavo bet kokius sentimentus, kurie jam galėjo trukdyti išsilaikyti komunistų partijos viršuje.

Griežtumą jis derino su gudrumu, racionalumą su mokėjimu prisitaikyti. Anot A.Štromo, „šis derinys, matyt, ir apsprendė jo vadovybės patvarumą, jo mokėjimą prisiderinti prie aplinkybių, griežtai skirti veikloje idėjinę reikalo pusę nuo praktinės naudos ir kartu derinti vieną su kitu”.

Po stalininio laikotarpio, kai racionalumas buvo aukojamas idėjiniams motyvams, atėjo periodas, kai pragmatiškumas pradėtas vertinti taip pat ar beveik taip pat, kaip ir idėjiškumas. Čia iškyla daugybė klausimų. Ar reikėjo griauti Lietuvos kaimą, nutėkšti žemės ūkį į natūrinio ūkininkavimo laikus, o paskui kitu pavidalu „atstatinėti”?

Ar reikėjo trėmimais naikinti Lietuvos visuomenę, kartu naikinti svarbiausią Lietuvos nacionalinį turtą ir paskui rūpintis krašto plėtra (o iš esmės gilumine integracija į sovietinę ekonomiką) ir teroro gniaužtų išvengusių, turėtos privačios nuosavybės netekusių gyventojų gerovės kėlimu. Prisitaikymas prie kintančių sąlygų buvo išskirtinis A.Sniečkaus bruožas: po karo su jo žinia nušluojama nuo žemės paviršiaus visa tai, kas galėjo priminti buvusią nepriklausomą Lietuvos valstybę, bet prabėgus dviem dešimtmečiams skiriamos lėšos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės paveldo simboliui – Trakų piliai atstatyti.

A.Sniečkus turėjo tris veidus, kurie keitė vienas kitą. 1940–1953 m. buvo stalininio kietumo ir griežtumo bolševiko veidas. A.Sniečkaus parašai yra visuose dokumentuose, kurie buvo susiję su prieškario ir pokario masiniu teroru.

A.Sniečkus ne tik inspiruoja trėmimus, giriasi prieš Maskvą savo tautos naikinimo padariniais ir giria Valstybės saugumo ministeriją, „teisingai atrinkusią tremiamų gyventojų kontingentą, gerai organizavusią trėmimo operaciją, tuo suteikusią didžiulę pagalbą gerinant politinę padėtį, ypač kaime”. Iki gyvenimo pabaigos jis niekada dėl šių nusikaltimų neatgailavo.

1956-aisiais tremtiniams pradėjus grįžti į Lietuvą A.Sniečkus pats kreipėsi į Maskvą, kad ši tremtiniams uždraustų apsigyventi Lietuvoje. A.Sniečkus nenorėjo tų žmonių sugrįžimo į Lietuvą, kuri jau buvo „išvalyta” nuo liaudies priešų.

1953–1965 m. A.Sniečkus jau „sušvelnėjusio”, bepradedančio ūkininkauti Maskvos administratoriaus veidu. Dėl A.Sniečkaus ir Maskvos reformų keliais dešimtmečiais į praeitį nublokšta Lietuva pradedama plėtoti pagal sovietinius standartus. Mėginamas likviduoti akivaizdus sovietinės Lietuvos atsilikimas net nuo Latvijos ir Estijos. Kai kurie Maskvos nurodymai, kurie galėjo visiškai sunaikinti ir taip tragiškoje padėtyje atsidūrusį žemės ūkį, – tyliai apeinami (kukurūzų auginimas). Bet stabdomasis komunizmo poveikis Lietuvą jau buvo paveikęs negrįžtamai.

Skirtingai nuo Maskvos, kur po Stalino kulto pasmerkimo pasirodė publikacijų apie terorą, Lietuvoje stengtasi visa tai nutylėti. A.Sniečkaus požiūris į stalininį terorą visada buvo tiesmukas: jis teigė, kad teroras buvo neišvengiamas dalykas. Bet, skirtingai negu anksčiau, jau atsižvelgdavo į tai, kad negalima visos lietuviškos praeities niekinti, bet galima ją ideologiškai išnaudoti: „Ir Maironis turi mums tarnauti!”,– mestelėjo A.Sniečkus šūkį Rašytojų sąjungoje.

Įvarius lietuvišką visuomenę į baimės ir kompromisų liūną, jau nebuvo sunku tai pasiekti. Už „šeimininko” globą reikėjo mokėti pataikavimo, prisitaikymo, apologetikos duoklę sovietinei sistemai.

1965–1974 m. Maskvos koridoriuose A.Sniečkus pasirodo gudriai laviruojančio ir srities lygio politiką gerai išmanančio sekretoriaus veidu. Okupacijos sąlygomis toks A.Sniečkus tapo optimaliu sovietinės respublikos vadovu, Lietuvos tarpininku Maskvoje.

Kremliui nuolat išeikvojant didelę sovietinės Lietuvos nacionalinių pajamų dalį karinėms, kosminėms ir kitoms supervalstybės ambicijoms tenkinti, A.Sniečkus sugeba į šiuos interesus įtraukti ir Lietuvą. Kartu išprašoma ir dalį išvežto kapitalo investuoti į Lietuvoje statomas įmones, turėjusias tenkinti Sovietų Sąjungos poreikius. Kokiais 1970 metais gal ir buvo galima sakyti, kad A.Sniečkaus nuopelnas yra socialinės padėties Lietuvoje gerėjimas (palyginti su kitomis respublikomis). Bet kokie dideli nuostoliai Lietuvai iki tol ir jo valia buvo pridaryti! Praradimai buvo didžiuliai ir mažai tautai labai skausmingi.

A.Sniečkus, matyt, pasiekė savo gyvenimo tikslą – sunaikino nepriklausomą Lietuvą, milžiniškų praradimų kaina sukūrė jam ideologiškai priimtiną visuomenę ir pasistengė, kad ji nebūtų panaši į buvusią Lietuvą. Lietuva nebūtų įgijusi ir savo tautinio kompaktiškumo, jei, kad ir kaip būtų paradoksalu, ne karo ir pokario metais patirti gyventojų nuostoliai. Teroras, genocidas, migracijos sunaikino didžiąją dalį žydų, lenkų ir vokiečių tautinių bendruomenių.

Apibendrinant A.Sniečkaus paveikslą, galima pastebėti vieną bendrą jį iškeliančių žmonių mintį, kad „dėl Lietuvos išlikimo” buvo galima viską paaukoti, pačias aukščiausias vertybes. Kad vieni galėjo dėl jos mirti, o kiti – tremti, apgaudinėti, pataikauti, laviruoti, atmesti tradicines vertybes. Bet pastarajame kelyje užkoduotas amoralumas sugriauna ir siekiamą tikslą.

Po A.Sniečkaus mito vėliava išaugo dvi kartos savęs nerealizavusių žmonių, atskirtų nuo likusio pasaulio, uždarytų Rytų erdvėje, su įvairių baimės kompleksais, pavergtais visų draudimų ir apribojimų. Tik tokiame užsmaugtų laisvių krašte ir galėjo gimti bei rutuliotis mitas apie „ŠEIMININKĄ”.