Meilės ligoms palankūs visi metų laikai

1492 m. atradus Amerikos žemyną, į Europą kartu su daugybe aukso buvo atvežtos ir kitos iki tol Senajam žemynui nežinomos "dovanos": bulvės, tabakas ir... sifilis. Šiandien kalbėti apie lytiniu būdu plintančių ligų statistiką gana sudėtinga, nes neįmanoma sugaudyti visų galų, kas ir kur gydosi, arba išvis nesigydo. Be to, šiemet veneros ligos išbrauktos ir iš būtinosios pagalbos ligų sąrašo. Žodžiu, kaip išmanai, taip sukis.

Su Vilniaus odos ir veneros ligų centro direktoriumi Gintautu Lileikiu pradėjome pokalbį nostalgiška gaida. Buvo laikai, kai pasigavę meilės ligą piliečiai, jei patys nenorėdavo, buvo gydomi priverstinai, izoliuojami, nustatomi visi seksualiniai partneriai.

Lengviau?

Geriau ar blogiau dabar? Gydytojas G.Lileikis sako, kad lazda visada su dviem galais. Kai nebėra prievartos, griežtos kontrolės, tuomet dermatovenerologams dirbti kur kas lengviau. Kaip sau žmogus nori, taip tegu ir daro: gydosi arba ne. Kita vertus, ir ta griežta kontrolė būdavo ne visagalė: bangom - tai kilo, tai krito tie sergamumo rodikliai. Pašnekovas mano, kad griežta kontrolė įmanoma, kai egzistuoja "geležinė uždanga", kai niekur neišvažiuosi, nieko nesusigausi. Šiandien apie tai nėra prasmės svarstyti.

Susirgimų sifiliu ir gonorėja pastaruoju metu mažėja, bet atsiranda kitų problemų. Lytiškai plintančių ligų priskaičiuojama per 20, Lietuvoje - jų apie 15. Dabar labai "madinga" liga - chlamidijos, ja ypač gąsdina žmones įvairios laikraščiuose besiskelbiančios firmelės. Kadangi gydytojai išmoko ją diagnozuoti, aišku, susirgimų skaičius kaskart auga. Daugėja virusinių lytinių susirgimų.

Virusinės ligos tikrai didesnė problema nei sifilis ar gonorėja. Jei virusą turi, tai jį ir turėsi iki pabaigos, šios ligos praktiškai nepagydomos, vaistų pasaulyje neišrasta. Virusinės ligos gali turėti daugiau komplikacijų ir nepatogumų. Šiuo požiūriu sifilis ir gonorėja - paprastos ligos, užtenka poros tablečių ar vienos injekcijos pagydyti. Jei neįsisenėjęs sifilis, per dvi savaites išgyjama.

Sudėtinga

Asocialūs, niekur nedirbantys asmenys, neturėdami pinigų ir nebaisiai degdami noru gydytis nuo veneros ligų, iš principo pasmerkti gyvi supūti nuo sifilio ar gonorėjos. G.Lileikis neabejoja, kad šias problemas būtina spręsti nedelsiant. Tai turi rūpėti Sveikatos apsaugos ministerijai, Valstybinei ligonių kasai, savivaldos įstaigoms. Dar pernai veneros ligos buvo įtrauktos į būtinosios pagalbos ligų sąrašą. Taigi jei žmogus kreipdavosi, net jei nedirbo, jis buvo gydomas.

Vilniuje situacija šiek tiek palankesnė, mat pernai Odos ir veneros ligų centras parengė lytiškai plintančių ligų programą ir laimėjęs konkursą, gavo lėšų žmonėms teikti nemokamą gydymą. Šiemet gydoma irgi veltui... Kitais metais, atsiprašau, sako centro direktorius, nedarysime to, kodėl turim dirbti ir negauti lėšų.

Nors veneros liga ir laikoma liga, bet kas už jos gydymą mokės neaišku, niekam nerūpi. Už konsultaciją gaudami 20 Lt, medikai nenusiteikę jų aukoti papildomoms paslaugoms. Kam mums papildomas, labdaringas darbas, svarsto pašnekovas. Centras vos sukasi - už viską reikia mokėti: šildymą, elektrą, atlyginimus. Direktorius rašė visokių raštų, bet atsakymas vienas ir tas pats: ligos neįtrauktos į būtinosios pagalbos sąrašą.

Depresija - dalykas rimtas, ją būtina gydyti, o sifilio - nereikia gydyti? Pasak gydytojo, nei nuo depresijos po savaitės mirs, nei nuo sifilio. Bet gydyti būtina.

Kartu

"Negražios" ligos sindromas vis dėlto psichologiškai slegia pacientą, todėl ypač nejauku, kai sunegalavus dėl odos ligų, turi kreiptis į veneros ligų gydymo įstaigą. Pašnekovas teigia, kad pasaulyje atskirai gydomos odos ir veneros ligos tik Amerikoje ir Anglijoje. Šios specialybės tarytum savaime išsirutuliojo būti drauge. Kažkada baisiausia liga sifilis, tuomet nepagydoma, reikšdavosi išbėrimais, kaip kad herpiniai infekciniai lyties organų bėrimai. Aišku, galima svarstyti ir taip, ir taip.

G.Lileikis mano, kad atskyrus odos ir lytinių ligų centrus, psichologiškai pacientui būtų dar sunkiau ryžtis: dabar eini, ir niekas nežino, dėl ko tu eini. Ypač turint galvoje rajono centrus, kur visi visus pažįsta.

Pernai Odos ir veneros ligų centre apsilankė 85 tūkst. pacientų. Priimami ne tik Vilniaus gyventojai. Dabar galima pas dermatologą kreiptis be siuntimo ir iš visos Lietuvos. Dėl odos susirgimų kreipiasi du trečdaliai pacientų ir vienas trečdalis dėl veneros ligų.

Nesusipratimas

Labai rimtai kalbama, kad ateityje pas dermatovenerologą reikės kreiptis per bendrosios praktikos gydytoją. Specialistai visai nesupranta tokio absurdo. Tiesa, sykį jau buvo taip padaryta, bet po poros mėnesių teko atšaukti tokią tvarką. Atėjo kiti valdininkai, vėl iš naujo? Suprantama, jiems lengviau skaičiuoti visaip liaupsinamos pirminės grandies pinigus, nes ne ligonis ir jo patogumai rūpi. Įsivaizduokite, 85 tūkst. pacientų išblaškyti pas bendrosios praktikos gydytoją? Kita vertus, ateiti pas terapeutą ir iškloti visus niuansus...

Reorganizuotas Odos ir veneros ligų centras, nors ir gavęs išankstinį palaiminimą persitvarkyti, lig šiol velka paskui save nesumokėtų pinigų šleifą. Ir galo nematyti, kas ir kada padės tuos įsiskolinimus likviduoti. Niekam neskauda galvos, o vienas direktorius kovoti nebeturi jėgų.

Po reorganizacijos sostinėje nebeliko ir veneros ligų stacionaro. Jis panaikintas, nes buvo beviltiškai nuostolingas. Stacionariai dabar gydoma tik Respublikinėje odos ir veneros ligų klinikoje. Bet ir jai gresia "mirtis", neišsilaikys. Žinote, kas veržiasi gydytis veneros ligų į stacionarą - kurie neturi ko pavalgyti, kur permiegoti. Grybelinius susirgimus sėkmingai galima gydyti ambulatoriškai, sako G.Lileikis, bet kai guldoma į stacionarą aiškinant, kad gydytis namie nėra sąlygų, tai ne medicinos, o socialinės problemos. Ir veneros ligų tikrai nereikėtų gydyti stacionare, mano pašnekovas. Mat dabar vaistai gana efektyvūs, ir jei liga nėra beviltiškai įsisenėjusi, gydymas nesudėtingas.

Paveldi

Jauniausias centro pacientas vaikelis, paveldėjęs sifilį iš motinos. Nedažnai tokių atvejų būna, bet daktaras G.Lileikis tai vadina tragedija. Šito jokiu būdu neturi nutikti. Sako, tokie dalykai dėjosi tik po karo, ir dabar prasidėjo.

Gydytojo vyriausiam pacientui buvo per 70 metų. Juokaudamas pašnekovas citavo liaudies išmintį, esą kai per 80, kaip sakoma, veneros liga nebe nuodėmė, o Dievo dovana... Metų laikai ypatingų išskirtinumų neturi. Visi jie dosnūs meilės ligų. Nebent po vasaros atostogų, kai visi sugrįš ir rudeniop ims skaičiuoti savo nuodėmes. Klausiamas, ar kiek nors keičiasi seksualinės kultūros supratimas, gydytojas numojo ranka. Apskritai suabejojo, ar tokio supratimo esama? Sakė, nežinąs ką pridurti. Ateina pacientai, šnekiesi, aiškini, o čia klausia tavęs, kas tas prezervatyvas? Tikras kuriozas.

Veneros ligos nepriklausomai nuo mūsų norų nenorų buvo ir bus populiarios... Tradicinės - gonorėja, sifilis mažėja. Protrūkis buvo 1990 m., kai sifilio ir gonorėjos atvejų buvo 50 kartų padaugėję. Bet pseudodemokratija, atsakingiems asmenims spjaunant į veneros ligas ir jų gydymą, nežinia kuo gali baigtis. G.Lileikis prasitarė, kad sklando kalbos, esą išvis tokių centrų nereikia, pakaktų kabinetėlio poliklinikose. Taip, poliklinikos gydytojas gali pasižiūrėti, bet specifiniai tyrimai ir gydymas - prityrusių gydytojų ir laborantų darbas. Jei taip, veneros ligų protrūkio bet kada galime sulaukti.