Ko spoksai?

Šitai pastebi ir svečiai. Lietuvos žmonių “spoksojimo kultūrai” skirtas ne vienas komentaras, ją kalbinami pažymi įvairūs šalies svečiai, dažnai – išeiviai, gyvenantys JAV (nes Amerika šiuo atžvilgiu ypač griežta). Pastebima, kad šis fenomenas būdingas visiems pokomunistiniams kraštams. Pačiam yra tekę girdėti graiko skundą Budapešte, kad jį trikdo vietos žmonių įprotis spoksoti vieniems į kitus gatvėje. “Pabūtum tu Lietuvoje…”, – pagalvojau aš tąkart.

Jeigu Jums bespoksant aš paklausčiau “ko spoksai?”, – tai nuskambėtų greičiau kaip pikta pastaba, užgaulė arba net grasinimas (o ne kaip atsakymo reikalavimas). Iš tikrųjų: nelengva su(si)vokti, kodėl mes linkę tai daryti.

Su spoksojimo kultūra siūlau sieti ir tokius reiškinius kaip kitos odos spalvos ar kitais atžvilgiais “egzotiškų” žmonių atakavimą žvilgsniais bei kitokias reakcijas į jų buvimą arti. Šviežias pavyzdys – užsienio sportininkų, viešėjusių Kaune, atsiliepimai: “Šiomis dienomis turistų gausu ir Laisvės alėjoje, ypač sportininkų, iš minios išsiskiriančių ryškiais sportiniais kostiumais. … Pro Laisvės alėjos fontaną ėję Šveicarijos lengvaatlečiai buvo gerai nusiteikę. … Vaikinai spėjo pastebėti gražias Kauno merginas ir nuolat alkoholį vartojančius vyrus. … Juodaodis sportininkas Faustas Santinis prisipažino jau seniai sulaukęs tiek dėmesio. Žmonių žvilgsniai į atletą krypsta tikrai ne dėl sportinių pasiekimų. ’Matau, kad Kaune labai myli egzotiškus žmones, - kvatojo šveicaras. - … Matyt, žmonės prie jų nėra pratę’”.

Ekshibicionizmas

Neketinu neigti, kad šiuo ir panašiais atvejais svarbus veiksnys yra rasistiniai prietarai, kurie – kadangi oficialiai pas mus “rasizmo problemos nėra” – egzistuoja pačiu gryniausiu pavidalu. Tokiu grynu, koks nebeišliko niekur kitur, net Rusijoje, kur jis jau perėjo į įsisąmoninto, sistematizuoto ir institucionalizuoto rasizmo stadiją.

Tam tikra prasme atakavimas žvilgsniais bei kitokios reakcijos, tarkime, į juodaodžius, yra pavyzdinis “spoksojimo kultūros” atvejis. Pats esu ne kartą stebėjęs, kaip žmonės (beje, Vilniuje), vienas kitam rodydami pirštais į “objektą”, juokiasi, atsigręžę ilgai spokso, garsiai sako “žiūrėk, nigeris!”, skaniai juokiasi arba kaip sąmokslininkai susižvalgydami droviai šypsosi, tarsi būtų tapę kažin kokio nepadoraus ar sensacingo dalyko liudininkais.

Įdomu tai, jog patys šie reiškiniai (atviros reakcijos, jas lydintys žodžiai), žvelgiant iš priešingų pozicijų (įsivaizduokite: Jūs lydite užsienio svečią), gali atrodyti kaip kažkas labai nešvankaus, tarsi gražų vaizdą būtų netikėtai subjaurojęs koks incidentas – pavyzdžiui, iš krūmų iššokęs ekshibicionistas. Iš tikrųjų tas reakcijas galima prilyginti ekshibicionizmo aktams: žmonės puikiai supranta, kad “taip daryti nepadoru”, tačiau jie ryžtasi šiam nepadorumui siekdami malonumo. Taip reaguoti – malonu.

Ekshibicionizmo akivaizdoje patariama reaguoti ramiai, nes išgąstis ar riksmas tik stimuliuoja ekshibicionistą. Turėdami omenyje šį palyginimą, galime paklausti, kokią laikyseną yra pasirinkusios mūsų visuomenės institucijos.

Kadangi Lietuvoje “rasizmo problemos nėra” (kitų problemų – taip pat), o žmonių ir gatvės kasdienybė beveik netiriama mokslo metodais, tokiais kaip tiesioginis stebėjimas ar interviu (nėra disciplinų, katedrų ir specialistų, pagaliau paties objekto), egzistuoja daugiausia buitiniai (įskaitant “pedagoginius”) gatvės kultūros fenomenų aiškinimai, kurie patys yra tos kultūros dalis, taigi vargu ar gali ką paaiškinti.

Kitaip tariant, reakcija į minėtąsias reakcijas yra tokia pat automatiška (kartais net dar mechaniškesnė) kaip ir tos reakcijos. Ir tai labiau panašu į išgąsčio ar drovaus uodegos pabrukimo reakciją (plg. Tomkaus ekshibicionizmo atvejį ir institucijų reakciją į jį).

Jeigu vyras kultūringas…

Peržvelkime keletą banaliausių aiškinimų. “Žmonės stokoja kultūros”. Nors ir labai įprastas, šis paaiškinimas gana mįslingas. Čia apeliuojama į stalinistinę “kultūringumo” kaip visuotinės disciplinos sampratą. Į tai galima atsakyti, kad toks kolektyvinis ir gana masinis automatizuotas (ritualizuotas) reagavimas, pavyzdžiui, į odos spalvą, liudija, jog atakavimas žvilgsniu bei lydintys žodžiai, gestai ir garsai yra tam tikra SOCIALINĖS KONTROLĖS forma. Antai kauniečių bendruomenė, atakuodama (žvilgsniais, gestais, žodžiais) juodaodį svečią, identifikuoja, lokalizuoja ir tam tikra prasme neutralizuoja “svetimkūnį” savo viduje. (Plg. vieno Seimo nario kadaise išsakytą nuogąstavimą diskusijoje apie dirbtinį apvaisinimą – kas būsią, jei į Lietuvą bus “įvežta negrų sėklytės”…)

Tokia solidari socialinė kontrolė liudija bendruomeninės disciplinos buvimą, taigi ir kultūrą, kuri apibrėžia “kitokią” odos spalvą kaip “svetimybės” (“svečio”) požymį.

Šis pavyzdys įdomus dar ir tuo, kad jis paneigia savaime aiškiu laikomą paaiškinimą, kad “Lietuvos žmonėms dar neįprasta matyti (pvz.) juodaodžius” (cituotasis šveicaras tai sako, be abejo, ironiškai). Tikrai nemažai juodaodžių jau senokai figūruoja pirmame Lietuvos masinės kultūros plane (krepšininkai, popatlikėjai). Žmonėms visiškai įprasta matyti juodaodžius. Aišku, būtina pridurti, kad jie įpratę juos matyti televizoriaus ekrane.

Vadinasi, įprasti vaizdai ekrane AUTOMATIŠKAI NETAMPA įprastais ir “gyvenime” (gatvėje, buityje). Spoksojimo kultūros reiškiniai turėtų nuvilti tuos žiniasklaidos kritikus, kuriems atrodo savaime aišku, kad televizijos vaizdai tiesiogiai formuoja žmonių nuostatas ir įpročius ir lemia, kas yra ar bus įprasta.

“CCCP” arba “Star Fucker”

Daug įtikinamesnis atrodo požiūris, kad ekrano vaizdai NEVEIKIA (arba tik labai silpnai veikia) “giliai” įsišaknijusias (įsodintas) nuostatas ar refleksus, tokius kaip reakcija į odos spalvą arba tam tikrą išvaizdą.

Jeigu ekrano vaizdų turinį sąlyginai įvardytume kaip “amerikietišką” kultūrą, o vaizdinius, kurie skatina ir kontroliuoja spoksojimą ir jį lydinčias reakcijas, sąlyginai įvardytume kaip “rusišką” kultūrą, tai galėtume sakyti, kad amerikietiška kultūra (beveik) nedaro (arba dar nepadarė) poveikio rusiškos kultūros hegemonijai.

Mokslininkai, stebėję, pavyzdžiui, darbininkų laisvalaikio arba rusų nuvorišų vartojimo įpročius, pripažįsta, kad svarbų vaidmenį žmonių “ekponavimosi” ir tarpusavio stebėjimo kultūroje vaidina (be rasinių) ekonominiai bei lytiniai veiksniai. Spoksome į statuso simbolius (automobiliai, grandinėlės) ir į “sekso simbolius”… Tačiau, nors įprasta manyti, kad, tarkime, rengimosi stilių arba laisvalaikio įpročius “lemia” finansinės išgalės, – visgi visi turime rinktis (pavyzdžiui, vieną treningą iš dviejų).

Pavyzdžiui, jeigu iš dvejų vienodai kainuojančių renkuosi marškinėlius su užrašu “CCCP”, o ne su užrašu “STAR FUCKER”, mano pasirinkimą lemia NE finansinės išgalės. Panašiai yra ir su spoksojimu.

Tarkime, kad gatvėje išvydęs juodaodį, turiu tik dvi “vienodai kainuojančias” galimybes: spoksoti ir sakyti: “privažiuoja visokių nigerių” arba nekreipti dėmesio ir nieko nesakyti. Pirmuoju atveju liksiu ištikimas gimtajai bendruomenei, skaniai pasijuoksiu su draugu, pasijusiu “baltas žmogus”… Antrasis pasirinkimas – nuobodesnis, bet galbūt “prestižiškesnis” – gali pasijusti “kultūringas” arba “alternatyvus”, arba “pažangus”…

Aišku, visada esama ir trečios galimybės. Ją galima pavadinti “Pakso/Zuoko standartu” (abu – “liberalai”). Galiu nužvelgti vogčiomis, ištarti frazę mintyse, nereaguoti viešai, niekinti ir nekęsti privačiai, juoktis už nugaros.