Kelionė į sovietmetį

Kelionę pradėkime nuo pasienio, esančio tarkime, Kuršių Nerijoje. Lietuvos pasieniečiai ir muitininkai keliautojus patikrina viename poste maždaug per dešimt minučių, Rusijos muitininkai ir pasieniečiai keturiuose postuose norinčiuosius įvažiuoti į Kaliningradą tikrina maždaug valandą. Be to, ten sėdi tokia labai nedraugiška moteriškė, kuri sovietiniu stiliumi pareikalaus susimokėti ekologinį mokestį - 8 JAV dolerius, ir jei mėginsi aiškinti, kad šalia jos nosies kabančiame rašte parašyta, jog lietuviai gali susimokėti litais ir tas mokestis tebūtų 18 Lt, dviejų šaldytuvų dydžio moteriškė patikins, kad jei mes norime rasti problemų, tai jų rasime ir gana daug.

Šiaip taip kirtus sieną patenkame į Kaliningrado sritį. Rodos, Kuršių Nerija ta pati, tačiau Kaliningrado srityje ji visai kitokia. Jei Juodkrantėje ar Nidoje poilsiautojai net palapinės pasistatyti negali, tai rusiškoje Kuršių Nerijos dalyje nuotaikos ir tvarka dabar visai kitokios– neseniai ten iškirsta nemažai medžių ir išrauta kelmų.

Nuo Lietuvos - Rusijos sienos iki Kaliningrado - 80 kilometrų, tačiau važiuojant visą šį atstumą galima pamatyti gal tik 3 padoriai išdirbtus ir apsėtus laukus, dauguma žemių dirvonuoja, o miesteliuose šalia triaukščių keturaukščių pastatų želia metro aukščio piktžolių plantacijos. Žmonės Kaliningrado srities provincijoje atrodo labai suvargę ir gana prastai apsirengę. Pagrindinis jų maistas – bulvės, morkos, burokėliai, obuoliai.

Įvažiavus į patį Kaliningradą apima gana keisti jausmai, tačiau gyventi šiame mieste kažkodėl nesinorėtų. Centrinėje miesto aikštėje vis dar tebestovi Leninas, priešais jį miesto merija, kurios įėjimą budriai saugo milicininkas.

Apskritai Kaliningradas - kontrastų miestas: tarkime, įeini į vieną stambesnių jo prekybos centrų “Okeanas” – ir į tave iš karto tvoskia senas sovietinis žuvies kvapas bei tragiška aplinka: toje pačioje patalpoje parduodamos užuolaidos ir žuvis, papuošalai ir dešros, mobilūs telefonai ir ledai. Tiesa, pardavėjos jau šiek tiek mandagesnės nei prieš dešimtmetį. Jeigu į Lietuvą atvažiavę amerikiečiai stebisi, kaip lietuviai išgyvena iš savo algų, tai lietuvis, nuvykęs į Kaliningradą, stebisi kaip kaliningradietis išgyvena iš savo algos. Vidutinė mėnesio alga Kaliningrade ir apskritai Rusijoje 100 JAV dolerių, Lietuvoje beveik trigubai didesnė, tačiau mėsa, pieno produktai, žuvis, importinės buities prekės Kaliningrade kainuoja tiek pat, kiek ir Lietuvoje, o tarkime, mobilūs telefonai netgi brangesni nei pas mus. Kaliningrade akivaizdžiai pigesni tik degalai, alkoholis ir cukrus.

Jeigu užsimanysite paskanauti sovietinių patiekalų, centrinėje miesto gatvėje užsukite į užeigą “Slavų patiekalai”, ten iš vienkartinių bliūdelių, su vienkartine šakute galėsite paragauti kotleto, kurio didesnę dalį sudaro duona ir mažesnę – mėsa, taip pat galėsite užsisakyti riebių barščių ir kaip visi aplinkui, išlenkti 50 gramų. Du kotletai ir gabalas pašvinkusios žuvies šitoje užeigoje atsieis maždaug 10 Lt.

Jei norite išgirsti sovietinį balsą, paskambinkite į Kaliningrado tarnybą, kuri pasako gyventojų ar institucijų telefonų numerius ir išgirsite neįtikėtinai bjaurų: “Piataja” arba “Šesnadcataja”, visai kaip tada. Paskambinęs į šią tarnybą pasijunti kaltas, kad sutrukdei tarnautojų ramų snūduriavimą. Tik paskambinęs į Kaliningrado telekomo tarnybą, imi suprasti, kad Lietuvos analogiškos tarnybos yra neįtikėtinai pažangios, mandagios, modernios.

Gana didelė tikimybė, kad po kelionės į Kaliningradą net ir penktadalis Lietuvos gyventojų, kurie ilgisi sovietmečio, pakeistų savo nuomonę ir suprastų, kad Lietuva Kaliningradą aplenkusi 8-9 metais.

				Lietuva	    Rusija
Vidutinis darbo užmokestis	284 $	    100 $
Vidutinė pensija		78 $	    30 $
Infliacija			1-2 proc.   20 proc.
Žemiau skurdo ribos gyvena	16 proc.    35 proc.