Karaliai, jei nepyksta, atgimsta visada

Ir ką gi. Anas, jį pamilusios velnio dukters ar įdukterės padedamas galiausiai per tris dienas atlieka tris esminius darbus: pirmasis - išrauti tankų mišką, suarti lauką, pasėti javus, išauginti, nupjauti, iškulti, sumalti grūdus ir iškepti duoną.

Antroji užduotis paprastai būna su vandeniu susijusi – iškasti šulinį ar išsausinti jūrą bei pririnkti žuvų – nei didelių, nei mažų, bet vidutinių, kad visos būtų kaip viena. O trečioji – pati sunkiausia, nes reikia prajodinėti ir sutramdyti eržilą, kuris pasirodo pats šėtonas esąs. Baisios, kartais net žiaurios pasakos, tačiau galiausiai už tėvų nuodėmes velniui parduotas karaliūnas visus išbandymus atlaiko, sėkmingai grįžta namo ir nugyvena ilgą ir laimingą gyvenimą.

Tikiu, kad ateinančiais metais Lietuva grįš į Europos šeimą. Gal ir Lietuvai, kaip tam pasakos herojui, namop keliaujant kančių takais reikės praeiti, korupcinius brūzgynus išrauti, nepilietiškumo, abejingumo valstybei ar įsiaudrėjusių emocijų vandenynus nusausinti. Ir įveikti patį velnią – galbūt pirmiausia savo pačių godumą, ir jo gimdomą pyktį, klastas ir melą bei nemeilę Artimam savo. Kaimynui, Lietuvos piliečiui.

Pasak istoriko ir eseisto Gintaro Beresnevičiaus, lietuviškumo tam tikra prasme apskritai nėra. “Per tūkstantmetį jį į vieną mozaiką dėstė labai skirtingos gentys. Ir tos skirtybės viena kitą gynė, atstojo, sergėjo. Jei Lietuva būtų tapusi aukštaitiškai impulsyvi ir karšta, jei ne aukštaitišką charakterį papildantis žemaitiškas blaivumas ir kietumas, ją būtų prariję. Žemaičiams įsivyravus, Lietuva būtų pražuvusi dėl kietasprandiškumo - aukštaitiškas lankstumas, klasta, pomėgis žaisti politinius žaidimus, vis sausam išlendant iš balos, padėjo Lietuvai tiek kunigaikščių, tiek vėlesniais laikais. Dzūkams "paėmus valdžią", būtų įsivyravusi sentimentali karinė anarchija, ta pati, kuri sugriaužė lenkišką Žečpospolitą, - daug narsos, garbės ir sugebėjimo jausti, bet jokio planavimo ir strateginio mąstymo. Suvalkiečiai būtų Lietuvą pavertę racionaliai skaičiuojančia vokiška provincija, kurios gerovė po kelių kartų būtų visiškai nušluota. Visa, ką Lietuva pasiekė, ji pasiekė dėl to, kad joje gyvavo nepaprastai skirtingų, gal net prieštaringų charakterių kiltys, iš savo prieštarų sukūrusios vienovę", - teigia Gintaras Beresnevičius.

Ir dar jis sako, kad visa Lietuvos istorija, - “tai žmonijos triumfo žygis Lietuvoje nuo Palemono ir nuo akmens amžiaus. Ir, apsaugok Viešpatie, ne nuolatinės kančios ir vergystė”.

Baudžiavą istorikas ir eseistas vadina romaus valstiečių dvasinio triumfo laikotarpiu, o nesugebėjimą susitvarkyti nuosavoje valstybėje - viena seniausių Europoje laisvės idėjų. Zirzlus tautinis charakteris, lietuviškas pavydas, graužimai ir savigraužos - nuostabus žemdirbiško mentaliteto, meilės savo aplinkai apraiškos, prakilnaus savo vertės ir orumo pajautimas. Sakyčiau, karališko orumo.

Ir semiotikas Algirdas Julius Greimas tvirtina, kad lietuviai - karalių tauta, nes jie nepripažįsta jokių autoritetų. Išties, kiekvienas lietuvis nešioja savo karūną ant galvos.

Gimimas karaliumi – tai nuotykis. Atgimimas – tai dar ir išmintis. Todėl karalių tautai – ir išbandymai karališki. Ir valdžia, ir vergove.

O pabaigai – pora eilučių iš ką tik pasirodžiusios labai karališkos ir labai kalėdinės knygelės. Tai Giedrės Beinoriūtės ir Gedimino Storpirščio “Laiškai karaliui”.

Jei karalius pyksta - 
Jis išnyksta.

Todėl tikrų karalių
Mūsų žemėj
Taip mažai!

Karališkų Jums Kalėdų, gerbiamieji, ir geriausios sėkmės lydimų Naujųjų metų!