Iš "tarybinių žvalgų" gyvenimo

Šiomis dienomis Lietuvos knygynuose pasirodžiusią knygą galima priskirti "alternatyviosios istoriografijos" kategorijai. "Alternatyviosios" todėl, kad jos, regis, nepalietė laikmečio padiktuotas vertybių perkainojimas. Kitaip sakant, šis memuarų žanro kūrinys parašytas plėtojant geriausias sovietines tradicijas, remiantis visais to meto tokiam žanrui būdingais elementais - lyrinis herojus, t.y. autorius, tarybinis žvalgas (?) Ričardas Vaigauskas prieš skaitytojus stoja kaip karštas tėvynės (tiesa, nelabai aišku - kokios) patriotas, krištolinio tyrumo, priešams negailestingas bei draugams (taip pat ir savo agentūrai) atsidavęs čekistas.

Skaitytojui, niekada nesusidūrusiam su KGB (beje, autorius šią organizaciją labai rekomenduoja vadinti VSK - lyg tai galėtų kaip nors pridengti jos nusikalstamą pobūdį), nedirbusiam su dokumentais, skaitant gali susidaryti įspūdis, kad tai kokia nors kultūros vadybos ar socialinės rūpybos programas vykdanti organizacija.

O ko vertas epizodas, kaip 1946 m. MGB mokyklos kursantai, žygiuodami Gedimino prospektu, traukė " "...senas lietuviškas arba Lietuvos kariuomenės dainas. Mūsų repertuare buvo "Ant kalno mūrai" ir kitos tikrai ne tarybinės dainos, kurias kiti vengdavo arba bijodavo dainuoti. Matyt, valdžios vyrai, žinodami, kad mes - saugumiečiai, tylėjo, o mes dainuodavome. Gatvės praeiviai, ypač Tauro bendrabučio merginos, palydėdavo mus aplodismentais..." (44 psl. ) Čia jau ne kas kita, o pati tikriausia rezistencija - tik, deja, niekas iš tuometinių studentų nieko panašaus neprisimena...

Tad apie ką gi ši knyga? Paantraštė išdidžiai praneša, kad tai tarybinio žvalgo prisiminimai. Ir išties - Niujorkas, Londonas, Bangladešas...Tiktai tie, kurie čia tikėsis rasti sovietinių spec. tarnybų darbo specifikos, gaus nusivilti, nes čia to - nė kvapo. Dešimtyse puslapių skaitome apie aplankytų šalių politiką, geografiją, gamtą, klimatą, papročius (o ko verta Bangladešo turgaus papročių analizė), na, dar kaip ten jautėsi žmona ir vaikai...Jei tarybinio žvalgo darbo specifika buvo intelektualūs pokalbiai su įdomiais žmonėmis (taip pat su "reakcingosios lietuviškosios emigracijos" atstovais), tuomet visas buvusios KGB archyvas - tiesiog šiukšlynas, žmonių prisiminimai apie sistemą, kurioje buvo šantažuojama, laužomi likimai, naudojami spec.preparatai, net vykdomos politinės žmogžudystės - nieko neverti murmėjimai...Tačiau tą paneigia dešimtys Vakaruose išleistų knygų, kuriose išties atskleidžiamas KGB veiklos mechanizmas. Tad tiems, kurie tuo domisi, geriau skaityti, pvz., "Mitrochino archyvus". Nebus tuščiai iššvaistytas laikas.

Skaitydami knygą, galime įsitikinti, kad "tarybiniams žvalgams" būdingos emocijos. Koks tyras pyktis juntamas aprašyme apie M.Žilinsko kolekcijos pargabenimą... "...Pirmus kontaktus su Žilinsku užmezgė žvalgybos skyriaus darbuotojas, komandiruotas į Berlyną...Gaila tik, kad savo atsiminimuose V.Jakelaitis kolekcijos atsiradimą Lietuvoje laiko vien savo sugebėjimų bei triūso išdava. O buvo ir P.Gudynas, ir A.Trinkūnas, ir greta jų lemiantį vaidmenį suvaidinę lietuvių saugumiečiai..." (124 psl.) Negerai, kolegos, klastojate istoriją, neatskleisdami lemiančio KGB vaidmens...Čia pat autorius padejuoja, kad negrįžo į Lietuvą tokios kolekcijos kaip V.Vizgirdos, A.Varno, A.Galdiko ir dešimčių kitų...Norisi paklausti - ar autorius nesupranta, ar tik dedasi naiviu, juk būtent dėl sistemos, kuriai jis dirbo, jų ir nėra Lietuvoje (beje, po truputį sugrįžta ir kultūra). Ar gali plačiai išgarsinta M.Žilinsko kolekcijos istorija atsverti praradimus, kuriuos patyrė Lietuvos kultūra per tuos 50 okupacijos metų?

Įdomu tai, kad visi minėti aprašymai - labai smulkmeniški, detalizuoti ( pvz., smulkiai aprašoma operacija, kai reikėjo kam nors pakišti sudaužyti seną "Forduką" ir gauti už tai draudimą - štai tau ir tarybinio žvalgo moralė). Tai atskleidžia, kad autorius atmintimi tikrai nesiskundžia. Kaip tuomet paaiškinti "užmaršumą" apie sušaudytų žmonių kapavietes? Apie tai verta kalbėti detaliau - tai jau iliustruoja ne tik autoriaus moralę, tačiau ir jo taip skambiai skelbiamą lojalumą valstybei. Savo atsiminimų 47-ame puslapyje autorius rašo, kad 1953 metais tapo KGB Specialaus skyriaus viršininku, dėsto skyriaus funkcijas - tarp jų darbas su bylomis, dokumentų apskaita, žinoma, grįžtančiųjų politinių kalinių reabilitacija. Buvusiame KGB archyve guli dokumentas - "LSSR MVD 1 specialaus skyriaus bylų apie mirties nuosprendžių vykdymą perdavimo aktas" (1953 m. gegužės 17 d.), kurį sudarė buvęs e.p. skyriaus viršininkas pplk. M.Jefimovas ir naujai paskirtas viršininko pareigoms ltn. R.Vaigauskas apie raštvedybos, susijusios su mirties bausmių vykdymu, perdavimą.

Priešpaskutinis dokumento sakinys liudija: "...Be to, drg. Vaigauskui buvo parodytos visos sušaudytųjų palaidojimo vietos, kad jos būtų toliau stebimos..." Perdavimo aktas patvirtintas parašais - kapavietės buvo "perduotos"...Ne vienerius metus yra ieškoma šių kapaviečių - antrųjų Tuskulėnų, kuriose guli ne vienas šimtas lietuvių, politinių kalinių, rezistentų, išties kovojusių už savo valstybės idėją. Ne kartą buvo prašoma R.Vaigausko parodyti tas vietas - bent jau tam, kad giminės galėtų žmoniškai palaidoti, žvakę turėtų kur uždegti. Tačiau visi prašymai atsimušė kaip į sieną - neprisimenu. Nerašoma apie tai ir šiuose memuaruose. Iš dalies dar būtų galima suprasti, kai aukštas KGB karininkas kalba apie savo principus neatskleisti savo agentūros.

Tačiau apie kokią moralę ir Tėvynę gali kalbėti žmogus, kuris dalyvavo nusikaltime, vis tebėra jo bendrininkas (nes, kaip žinoma, šie nusikaltimai neturi senaties tiek pagal tarptautinę, tiek pagal Lietuvos teisę) ir to berods net nesuvokia? "...Tėvynei buvau lojalus ir toks lieku. Dėl mano Tėvynės dabartinės santvarkos - jau kitas klausimas. Aš asmeniškai labai norėčiau, kad ji būtų žymiai daugiau socialiai orientuota, todėl čia mano lojalumas yra iš dalies ribotas..." Išties keistas teiginys - lojalumas negali būti ribotas - jis arba yra, arba ne. Tačiau čia ir išryškėja esminis dalykas - autorius, būdamas sovietinės Lietuvos patriotas, bando įrodinėti, kad tarp pastarosios ir nepriklausomos Lietuvos respublikos - jokio skirtumo. Tai būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, o ir pavojinga. Nes toks ribų trynimas reiškia ne ką kita, o vertybių niveliaciją. Suprask - na ir kas, kad šimtus tūkstančių ištrėmė, įkalino, nužudė, na ir kas, kad pilni pagrioviai partizanų kūnų... Patys kalti, nepraktiški buvo, naivūs, nesuprato laikmečio dvasios...

Kita vertus, ar galima buvo ko nors kito tikėtis iš KGB pulkininko, kuris dar basakojis berniūkštis būdamas dalyvavo trėmimų procese (reikėtų žinoti, kad turto surašinėjimas - to paties proceso dalis), tarnavo Smerš'e ("smert špionam"), KGB, partiniuose ir tarybiniuose organuose... Sovietinio patriotizmo bei ištikimybės kompartijai ir KGB neužmušė nei pasižmonėjimas kapitalistinėse šalyse, nei Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas - ir tai turbūt neturėtų stebinti. Stebina begalinis cinizmas, kuris ypač aiškiai juntamas pseudopolemikoje su autorių labai įžeidusia bei suerzinusia Nijolė Gaškaite - Žemaitiene. Beje, turiu pulkininkui naujieną - mūsų kolegė Nijole nedalyvaus polemikoje, ji mirė 2000 metais. Politinė kalinė, istorikė, KGB archyve dirbusi nuo 1992 metų, ji kaip niekas kitas buvo gerai išstudijavusi šios kontoros mechanizmą, veikimo principus, mastą, tad ji turėjo pagrindą teigti kai kuriuos autoriui nemalonius dalykus apie jo skleidžiamas legendas ir mitus. Vis dėlto, būdama idealistė, ji tikėjo, kad klydęs žmogus gali pripažinti savo klaidas, jas apgailėti. Autorius savaip interpretuoja ir net šaržuoja jos šias nuostatas - esą "atsivertėlių" rėmimas nemoralus, nes tai veda į principų, idealų išdavystę, moralinę degradaciją... O jei principai ir idealai - amoralūs, kaip tada? Apie tai autorius nutyli, kaip daugelį kitų dalykų iš savo audringo gyvenimo.

Ir vis dėlto a.a. Nijole Gaškaitė-Žemaitienė buvo teisi, kažkada teigusi, kad R. Vaigauskas ir toliau skleidžia kagėbistinius melus (str. "Tekstas ir potekstė KGB pulkininko monologuose", "Lietuvos aidas"). Ne kitaip kaip propagandinių mitų skleidimu negalima įvertinti ir aptariamųjų" memuarų. Ir vis dėlto keista, kad penkioliktaisiais nepriklausomos Lietuvos metais KGB pulkininkas gali vėl ironijos bei sarkazmo purvais drabstyti politinius kalinius, rezistentus, išeivius - juk jo paties darbai pavertė juos tokiais...Keista, kad mes visi tapome tokie "pakantūs", kai mums spjaudo į veidą, vėl bandydami klastoti mūsų istoriją...