Į Rusijos glėbį – kultūros vardan

Su vadinamuoju dvasingumu esame linkę tapatinti Rusiją, taigi meilė kultūrai Lietuvoje dažnai virsta meile Rusijai. Kultūra kaip tokia dažnai priešpriešinama politikai. Pastaroji esanti „nešvari“, kiršinanti visuomenę ir įgrisusi, o kultūra – žmogiška, taiki ir kažin kaip nuostabiai puošni - it Kalėdų eglutė. Aplink eglutę-kultūrą gera sukti ratus, dainuoti apie žmonių brolybę ir moti raudonomis vėliavėlėmis su užrašu „miru – mir“ („pasauliui – taiką“).

Didelę dalį mūsų visuomenės nuo Vakarų civilizacijos skiria sovietinės patirtys, įpročiai ir kalbos barjeras. Todėl dažnai vis dar tenkinamasi tuo, kas paveldėta iš SSRS kultūrinės stabmeldystės ir ką šiandien rodo Rusijos televizija.

Kaimiškas įprotis spoksoti pro langą ir mėgautis atsiveriančiais vaizdais traukia žiūrėti rusų laidas, tokias kaip „Langai“, serialus ir klausytis homo sovieticus širdžiai mielų dainuškų. Neišvydę televizijos ekrane Alos Pugačiovos arba „Liubė“ daug kas patirtų šoką, prilygstantį išgyvenimui pagiriojančio mužikėlio, pamačiusio vieną rytą pro langą, jog dingo kaimyno namas.

Buvę rusų imperijos pakraščiai prie Baltijos jūros pasikeitė daugiau politiškai nei kultūriškai. Todėl kultūra yra geras ginklas kovojant už buvusios metropolijos įtaką. Rusų serialai ir estrada, kitaip tariant – masinė kultūra, yra svaiginantis opiumas sovietinei liaudžiai. O liaudis Lietuvoje, anot apklausų, sovietmečio ilgisi ne ką mažiau negu rusai.

Rusijos informacinės agentūros „Regnum“ duomenimis, du trečdaliai šios valstybės piliečių gailisi, kad išnyko SSRS. Net 76 procentai apklaustųjų šių metų gruodį pareiškė, jog SSRS jiems įkūnijo tai, kuo galima buvo didžiuotis. Nuostabūs kaimynai, ar ne? Kaip sakytų Rusiją ne juokais mylintis Vytenis Povilas Andriukaitis, jie yra mūsų „strateginiai partneriai“...

Grįžkime prie kultūros. Rusija teikia opiumą ne tik mūsų liaudžiai, bet ir vadinamajam elitui. Prabilkite jam apie Levą Tolstojų ar Fiodorą Dostojevskį, ir išgirsite susižavėjimo chorą – kultūrinį aikčiojimą, inteligentiškas, dvasingas dejones. Prisitaikėliškumą skatinantis Tolstojaus politinis fatalizmas, imperinis Dostojevskio mąstymas kažkodėl neužkliūva. Pro rožinius kultūrinės stabmeldystės akinius politika lieka nepastebėta.

Kai kultūra keliama aukščiau etikos ir politikos, kai egocentriškas psichologizmas ir sentimentalumas užgožia socialiai reikšmingas mintis, Tolstojaus ir Dostojevskio garbinimas tampa inteligentiško mąstymo norma. Tokiomis aplinkybėmis nėra ko tikėtis, kad Jonathanas Swiftas ar Jane Austen bus geriau žinomi ir mieliau skaitomi nei sovietmečiu liaupsinti rusų literatūros stabai.

Apolitiška mūsų kultūrininkų mąstysena anaiptol nėra politiškai neutrali ir etiškai nekalta. Iškalbingas šių dienų pavyzdys – Kultūros paveldo departamento sprendimas grąžinti sovietinę simboliką ant Aleksoto tilto Kaune. Pasirodo, sovietiniai simboliai turi kultūrinę, o ne politinę prasmę. Gal tada ir nacių simbolika laikytina viso labo kultūros vertybe?

Apolitiška meilė kultūrai Lietuvoje pasireiškia tuo, kad Rusijos bolševizmas tampa kultūros paveldu. Dar pora žingsnių šia kryptimi, ir TSKP istorija taps privalomu dalyku Lietuvos mokyklose. Šiek tiek perfrazavus kultūriniam paveldui greičiausiai priskirtiną sovietmečio šūkį, kai sakome „kultūra“, turime galvoje partiją; kai sakome „partija“, turime galvoje kultūrą.

„Politikos apžvalgininko komentaras“ - trečiadieniais 8.35 val. (kart. 11.35 val. ir 18.35 val.)