D.Garmašaitė. Padniestrė – nuolat apgaudinėjama Rusijos išlaikytinė

Į jos teritoriją įeina didžiausi buvusios sovietinės Moldavijos miestai, be kurių pastarąją neabejotinai būtų galima laikyti agrarine šalimi, be to, Padniestrėje dauguma gyventojų yra ukrainiečių arba rusų kilmės, o moldavai sudaro tik trečdalį visų gyvenančiųjų.

Šis regionas stengiasi įtikinti pasaulį, jog sugeba tvarkytis geriau nei Moldova: prabangūs automobiliai turi būtent Padniestrės valstybinius numerius, vienam didžiausių jos prekybos tinklų „Sheriff“ priklauso šiuolaikinės degalinės ir parduotuvės, be to, Tiraspolyje modernumu išsiskiria visus FIFA reikalavimus atitinkantis futbolo stadionas, kuriame tarptautinio lygio varžybas žaidžia ne kas kitas, o Moldovos rinktinė.

Vis dėlto Padniestrėje nestinga nostalgiškų jausmų Sovietų Sąjungai: Lenino paminklas Parlamento aikštėje, išlikę senieji gatvių pavadinimai, spaudos kioskuose įmanoma nusipirkti tik vyriausybinės spaudos, o vienintelis skirtumas nuo buvusios sistemos – sąlyginė galimybė laisvai keliauti, kadangi Padniestrės Moldovos Respublikos nepripažino jokia kita valstybė. 

Dviprasmiška krašto padėtis dabar priklauso ne tiek nuo jo paties norų, kiek nuo vadinamųjų 5+2 derybose dalyvaujančių valstybių ketinimų, todėl dabar ši teritorija tapo įtempto Rytų ir Vakarų diplomatijos žaidimo priemone, o kai kam - ir tikslu.

Pasukus separatizmo keliu

1792-aisiais metais rusų karvedys Aleksandras Suvorovas įkūrė tvirtovę ant kairiojo Dnestro upės kranto – Tiraspolio miestą, taigi ši teritorija jau nuo XVIII amžiaus priklausė carinei Rusijai. Vėliau, 1924-aisiais metais, šis kraštas Moldovos Autonominės Respublikos sudėtyje atiteko Ukrainai. Po II pasaulinio karo, sujungus Besarabijos ir Rusijos Dnestro regionus, buvo įkurta Moldovos Tarybų Socialistinė Respublika, ir Padniestrė penkiasdešimt metų niekur nebuvo minima kaip atskiras administracinis vienetas.

Prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą sustiprėjo moldavų nacionalistinės nuotaikos, noras susijungti su Rumunija, todėl, kai jų kalba buvo pripažinta valstybine, įtampa tarp sujungtų regionų stipriai išaugo. Šios keblios situacijos išdava – 1990-ais metais Padniestrės parlamentas vienašališkai paskelbė, jog įkuria Padniestrės Respubliką Moldovos sudėtyje. Po metų, panaudojus jėgą, Padniestrėje buvo užimtos Moldovos institucijos, o 1992-ųjų metų kovo mėnesį prasidėjo pilietinis karas tarp moldavų ir Maskvai ištikimų padniestriečių, nusinešęs kelių tūkstančių žmonių gyvybes. Nors istoriškai ir kultūriškai Padniestrė buvo Moldovos dalis, tačiau po šių įvykių daugelis vietinių nebenorėjo savęs tapatinti su tais, kurie kovojo kitoje pusėje.

Šių metų rugsėjo 2 d. šis separatistinis darinys šventė savo vienašališkai paskelbtos nepriklausomybės 20-ąsias metines. Įšalusią situaciją regione atgaivina pasikeitusios politinės jėgos Moldovoje, norinčios susijungti su Rumunija. Ji reikalauja išvesti rusų karius iš Moldovos teritorijos – Padniestrės, grasindama dislokuoti savo pajėgas Kišiniovui padėti. Tuo tarpu Tiraspolyje bręsta idėja surengti referendumą dėl prisijungimo prie Ukrainos, išlaikant plačias autonomines teises. Rusija, kaip manoma, tokį Padniestrės statusą palaikytų, tačiau vis dėlto neaišku, kodėl, nors ir nuolat teikdama įvairiapusę pagalbą šiam separatistiniui regionui, ji nesutinka nei jo prisijungti, nei pripažinti de jure. Priežasčių reiktų ieškoti, nagrinėjant bendrą situacijos kontekstą.

14-oji armija

1992-ųjų neramumų metu šalies teritorinio vientisumo Moldovos pajėgoms atkurti nepavyko, todėl 14-oji Rusijos armija ėmėsi taikdarės vaidmens ir tai, galima spėti, „užšaldė“ šį konfliktą – Padniestrėje iki šių dienų yra dislokuotos Rusijos karinės pajėgos, užtikrinančios paliaubas ir saugumą teritorijoje. Tačiau nuoširdžiais didžiosios valstybės tikslais galima ir suabejoti: gal tiesiog didžiulį karinį arsenalą per brangu išgabenti, todėl belieka jį saugoti? Nepaisant kylančių abejonių, Rusija deklaruoja protekcionistinius tikslus.

Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), Rusija ir Ukraina jau seniai diskutuoja apie galimą Moldovos federalizavimą ir 14-osios armijos išvedimą: 1997-ais metais pasirašytas Maskvos memorandumas, numatantis savarankišką ekonominę Padniestrės veiklą, 2003-ais metais buvo pasiūlyta suvienyti Moldovą, Padniestrę ir Gagaūziją į vieningą federacinę respubliką, tačiau sumanymas liko be atsako. Vėliau ES kartu su JAV buvo pakviesta į derybų procesą stebėtojų teisėmis, tačiau ir tai situacijos nepakeitė: separatistinio regiono gyventojai pasmerkti naujiems istorijos išbandymams. Kol kas šis žaidimas tarp penkių valstybių ir dviejų politinių darinių, atrodo, neturi pabaigos, tačiau kiekvienas žaidėjas turi savų ambicijų, galinčių pakeisti Padniestrės status quo.

5 + 2 pretenzijos

Supaprastintai visą šį geopolitinį žaidimą galima pavaizduoti taip: Padniestrė nori būti pripažinta tarptautinės bendruomenės, tačiau nė viena valstybė to nepadaro, kadangi yra pažeidžiamas Moldovos teritorinio vientisumo principas; pastaroji vis labiau remiasi ES ir JAV pagalba, tikėdamasi, jog tai padės kontroliuoti Padniestrės regioną; Europos Sąjunga savo ruožtu siekia Rusijos ginklų išvežimo; Ukraina suinteresuota ramia kaimynyste ir nuogąstauja galinti tapti pleištu tarp Rusijos ir Padniestrės, o Rusija nori ir toliau išlaikyti savo įtaką šiame regione. Žinoma, viskas nėra taip paprasta, ir tai įrodo faktas, jog finišo tiesiosios konflikte dar nematyti.

Pradėti būtų galima nuo Ukrainos pretenzijų ir vaidmens šiame žaidime. Ją su Padnestre sieja istorinė praeitis, be to, regione gyvena nemaža dalis etninių ukrainiečių, todėl slaptas noras prisijungti Padniestrę atrodo visai logiškas. Kiek anksčiau Moldova su Ukraina pasirašė jas vienijantį susitarimą, įtvirtinantį Padniestrės prekių įvežimą į pastarosios teritoriją tik turint Moldovos pareigūnų sutikimą, tačiau sutartis, iš pradžių pasirodžiusi be ateities, netikėtai įsigaliojo. Keisčiausia tai, jog, nors Ukrainai ir buvo svarbu, kad Padniestrė visiškai neatitektų Maskvos kontrolei, ryžtingos paramos Moldovai ji nesuteikė tol, kol ES ir JAV nepadarė tam tikrų nuolaidų. Vadinasi, tos nuolaidos turėjo būti tikrai aktualios ir reikalingos.

Tuo metu itin sustiprėjo Briuselio ir Vašingtono spaudimas Ukrainai. ES, sužinojusi apie sutarties nutraukimą, iškart, susisiekusi su V. Juščenka, ragino įgyvendinti susitarimą dėl pasienio kontrolės, o JAV Kongresas, pasveikinęs priėmus teisingą sprendimą, panaikino prekybos su Ukraina apribojimus. Tai buvo itin naudingas žingsnis gerinant santykius su ES ir JAV, o pasienio kontrolė, Tiraspolio ir Maskvos pavadinta ekonomine blokada, Moldovos ir Ukrainos valdžių buvo teisinama siekiais legalizuoti verslą ir užkirsti kelią kontrabandai Padniestrėje. Taip derybos vėl užstrigo, kadangi Ukraina – viena iš tarpininkių – atvirai stojo Moldovos pusėn.

Atėjus į valdžią V. Janukovyčiui, Ukrainos pozicija kiek pasikeitė: santykiai su Padniestre atšilo, nutarta ją saugoti nuo įvairaus pobūdžio embargo. Vadinasi, keičiama ankstesnė V. Juščenkos ir Kišiniovo politika. Įdomu tai, jog nors pasigirsta komentarų apie Ukrainos veiksmus, nuolat derinamus su ES, kad tik nenutrūktų jos integracija, D. Medvedevas ir V. Janukovyčius nevengia kalbėti apie Padniestrės prijungimą prie Ukrainos. Ir nors tokie gandai, kaip teigiama, yra tik opozicijos provokacija, referendumas klausimu „Ar norite tapti autonomine respublika Ukrainos sudėtyje?“ planuojamas jau šių metų pabaigoje, Rados nariai analizuoja galimas prisijungimo procedūras, o užsienio ministras K. Griščenko netgi pareiškė, jog jei Moldova susijungs su Rumunija, Padniestrė taps Ukrainos dalimi.

Čia reikėtų priminti, kad Padniestrės ekonomika stipriai susijusi su Ukrainos, be to, per bendrą 405 km sieną pervežami dideli kontrabandos kiekiai, todėl ją reiktų labiau kontroliuoti.Be to, dauguma Ukrainos nusikaltėlių slepiasi Padniestrėje, o Ukrainos jurisdikcijos praplėtimas leistų efektyviau kovoti su nusikalstamumu. Taip pat svarbu nepamiršti, kokią didelę gyventojų dalį Padniestrėje sudaro ukrainiečiai ir kad jų kalba laikoma viena iš oficialiųjų.

Tačiau tokio scenarijaus galimybė mažai tikėtina: Ukrainos užsienio politikos prioritetas vis dar integracija į ES, o Rusija taip pat vargu ar taip lengvai atsisakytų pretenzijų į separatistinį regioną, kuris, savo ruožtu, svajoja apie įsijungimą į Federaciją.

Daugiausiai pretenzijų į Padniestrės regioną reiškia Moldova, ir tai suprantama – jos atsiskyrimas sąlygoja teritorinio vientisumo suardymą. Kartais gali atrodyti, jog su Padniestre bandoma ne susitarti, o ją paprasčiausiai palaužti: blokuojami tarptautiniai skambučiai, geležinkelio linijos net iki didžiausio miesto Tiraspolio, užkirstos galimybės eksportuoti produkciją, tačiau sakoma, jog abiejų Dnestro krantų gyventojai nejaučia vieni kitiems neapykantos. Tačiau politiniu lygmeniu tokiomis sąlygomis abipusis susitarimas dėl tolesnės krašto ateities neįmanomas, be to, Moldova net neturi konkrečios vizijos: sukti europiniu keliu, kaip padarė kaimynė Rumunija, ar likti prorusiška?

Moldovos siekis užsitikrinti teritorinį integralumą ir kontroliuoti Padniestrės regioną be išorinės pagalbos nebus įvykdytas, todėl ji tikisi paramos iš ES ir JAV. Galima teigti, jog kuo stipriau Rusija rems Padniestrės separatizmą, tuo labiau Moldova savo geopolitinę orientaciją kreips į Vakarus. Tačiau tokia situacija – lyg užburtas ratas: Kišiniovas nori integruotis į ES, o pastaroji tam dar negali pritarti, nes Padniestrės konfliktas sąlygoja nestabilumą regione. Todėl Moldova pradėjo rodyti daugiau geros valios: Padniestrei suteiktas „autonomijos su plačiais respublikos įgaliojimais“ statusas, taip pat teisė palikti rusų ir ukrainiečių valstybines kalbas bei ignoruojami Padniestrėje vykusios privatizacijos rezultatai. Ir nors gali pasirodyti, jog Kišiniovas po truputį ruošėsi atsisakyti savo tikslų, galima įžvelgti Moldovos gudrią poziciją šiame žaidime: ES ekonominė parama mainais už bandymą stabilizuoti konfliktą pagerins Moldovos ekonominę padėtį, o ji savo ruožtu trauktų skurdžiausio Europoje regiono – Padniestrės – gyventojus ir taip Kišiniovas tvirtintų vidinę šalies integraciją. Tačiau ko nori pati Padniestrė?

Niekas neklausė, ar šio regiono gyventojai nori turėti savo valstybę. Kadaise vykusiame referendume dėl nepriklausomybės klausimas gyventojams buvo suformuluotas kaip pasirinkimas tik tarp dviejų variantų – Rusijos ir Moldovos. Turint omenyje Padniestrės polinkį į Rusijos globą, tik antrasis variantas buvo traktuojamas kaip suvereniteto praradimas. Tačiau ir žvelgiant iš paprastų žmonių perspektyvos, norint grįžti į Moldovos sudėtį, reikia matyti gyvenimo joje privalumus, kurių vienoje skurdžiausių Europos valstybių ne tiek jau ir daug.

Padniestrė vis žaidė geopolitinius žaidimus: tai ji apsunkina transporto judėjimą iš Ukrainos, aukodama savo ekonominę gerovę, tai prašosi Rusijos globos, kuri viešai apkaltina Ukrainą ir Moldovą tarptautinės bendruomenės akyse, tai nutraukia 5 + 2 derybas. Izoliacinė politika, užkertanti kelią ekonominei paramai gauti, ir vis didėjanti įtampa daugiau galių suteikia Rusijai, kuriai Padniestrė yra tik įrankis Moldovai ir Ukrainai šantažuoti. Maskvos karinės pajėgos ir slaptos subsidijos verčia manyti, jog išeitis iš aklavietės tik jos rankose, o jai naudingas status quo, ir tai įrodo vienas paradoksalus faktas – Rusija nepripažįsta Padniestrės de jure, nors nuolat teikia jai įvairialypę pagalbą.

Padniestrė – nuolat apgaudinėjama Rusijos išlaikytinė ir kartu klestinčios kontrabandos pilkoji zona, naudinga ir Ukrainos bei Moldovos kriminalinėms struktūroms. Maskva, stengdamasi kuo ilgiau išlaikyti ekonominę ir politinę įtaką regione bei informacinėje erdvėje formuodama palankią padniestriečių nuomonę, trukdo Kišiniovo eurointegracijai, todėl visai nenuostabu, jog ji nenori pripažinti Padniestrės nepriklausomybės ar jos prisijungti – tai paskatintų euroatlantinių struktūrų plėtrą Rytų Europoje. Be to, separatistinio regiono prisijungimas nenaudingas Rusijai, neturinčiai su juo bendros sienos, ir ekonomiškai, kadangi atsilikusį kraštą reiktų nuolat „maitinti“.

Tuo tarpu Padniestrė kaip įmanydama stengiasi patekti į Rusijos sudėtį: teikiami argumentai, kodėl regiono prijungimas būtų naudingas, rengiami Padnestrės Konstitucijos projektai, įtvirtinantys teisines prielaidas jos inkorporavimui į Rusijos Federaciją, leidžiama savo teritorijoje dislokuoti Rusijos raketų kompleksus, nors ji nesuinteresuota karinės įtampos regione didinimu. Nesuinteresuota ji ir I. Smirnovo likimu valdžioje, ir jo noru dirbtinai pritaikyti Rusijos Konstituciją Padniestrėje, ir turėti dar vieną „Kaliningrado sritį“. Nors tai stipriai surištų Moldovai ir Ukrainai rankas, prisiimti tokią finansinę ir administracinę atsakomybę Rusija nesutinka. Jai neužtenka kontroliuoti Padniestrės - ji nori visos Moldovos.

Padniestrė – Rytų ir Vakarų kovos laukas

Geopolitinių žaidimų dėl Padniestrės rezultatas sunkiai nuspėjamas, nes nieko, kas bent kiek reikšmingiau nušviestų šį konfliktą, nevyksta. Sunkiai tikėtina, jog Padniestrė pagaliau sulauks tarptautinio pripažinimo, nes kol kas aišku, jog viskas vis dar Rusijos rankose - ji turi visas teisines, politines, ekonomines ir energetines priemones palankiausiai situacijai – status quo – išlaikyti. Atrodo, vienintelė Europos Sąjunga turi galimybę sudominti Maskvą.

Pastaruoju metu, išskyrus susitikimą su ES atstovais, derybose nieko naujo nepasakoma: pabrėžiama, jog problema turi būti išspręsta taikiai, atnaujinus derybų formatą „5+2“, nepažeidžiant Moldovos teritorinio vientisumo ir neutralumo bei garantuojant ypatingą Padniestrės statusą. Po tokių pareiškimų gali pasirodyti, jog Rusija ir toliau laikosi laukimo taktikos, tačiau Europa nemiega – ji mainais už karinių dalinių atitraukimą iš Padniestrės siūlo bevizį tarpusavio režimą. Taigi Maskvai iškyla sunki dilema – ekonominiai interesai Europos rinkose ar tariamas taikos palaikymas separatistiniame regione? Pirmasis variantas, atrodo, būtų naudingesnis turint omenyje ir Rusijos norą modernizuotis, tačiau taip smuktų padniestriečių palaikymas savo išgelbėtojams. Tai įrodo, jog Rusiją įmanoma išjudinti, tik reikia žinoti, už kokios virvelės tempti.

Be sumanymo prijungti Padniestrę prie Ukrainos, galimi ir kiti užšaldyto konflikto scenarijai, pavyzdžiui, Moldovos integracija į Rumunijos sudėtį, taip priartinant ją prie ES. Per šių metų rugsėjo 5 d. referendumą, kuris laikomas nepavykusiu, pasigirdo raginimų pasisakyti už tiesioginius prezidento rinkimus tam, kad tauta išrinktų vadovą, garantuosiantį dviejų valstybių susijungimą. Rumunijos prezidentas T. Basescu pritarimą sąjungai parodo tuo, jog nemato būtinybės pasirašyti susitarimus dėl bendros sienos nustatymo, tačiau dauguma moldavų mieliau gyvens mažoje, bet suverenioje valstybėje, nei bus dar viena Rumunijos sritis.

Kitas, turbūt geriausias konflikto scenarijus – abiejų Dnestro krantų susijungimas, nes taip būtų užtikrintas Moldovos teritorinis vientisumas ir leista Padniestrei savarankiškai tvarkytis ekonomikos srityje, kaip tai buvo numatyta Maskvos memorandume 1997-ais metais. Tačiau, nors ir pasukus šiuo konflikto sprendimo keliu, Moldovai iškiltų daugybė kliūčių modernizuojant valstybę: reiktų didinti pragyvenimo lygį, skatinti įstatymų laikymąsi, gerbti žmogaus teises ir nepriklausomą žiniasklaidą.

Kurio nors vieno scenarijaus dominavimo tikėtis sunku, nes nevyksta nieko, kas bent kiek nukreiptų Padniestrės konflikto sprendimą kuria nors linkme. Dėl jau minėtų priežasčių prisijungimas prie Ukrainos atrodo negalimas, Rumunijos sąjungos atveju – referendumas Moldovoje nepavyko, todėl dar neaišku, kas ir kaip formuos jos užsienio politiką. Geriausias variantas – Padniestrės ir Moldovos susijungimas – taip pat mažai tikėtinas, o į padniestriečių norus – tapti Rusijos Federacijos vienetu – ji tikrai neatsižvelgs. Vykstančios tuščios diskusijos dėl karinių dalinių išvedimo iš Padniestrės teritorijos apčiuopiamų rezultatų kol kas nedavė. Kita vertus, kam jų reikia – nematyti nė vienos priežasties, kodėl Tiraspolis ir Maskva turėtų keisti esamą situaciją.