Atsiųsti ir širdžių hierarchai

Jie sprendžia, kokius mokesčius už įvairius ritualinius patarnavimus surinkti, kokius bažnyčiai priklausančius pastatus susigrąžinti, kaip juos nuomoti ar kitaip sau naudingai panaudoti. Jie sugalvoja ir iškelia šventus paveikslus ir vienų bažnyčių į kitas, nes tai tarsi jų. O paklusni pamaldžių avelių banda neturi teisės tai kritikuoti ar pageidauti kitokių žmogiškesnių sprendimų, nes tai tarsi ne jų.

Dažnai ateina atsakymas – Bažnyčia tai ne demokratinė institucija! Ir nėr čia ko norėt broliškų santykių. Gavai įsakymą ir vykdyk! Tarsi ne už tikinčiųjų Lietuvos piliečių pinigus būtų pastatytos ir remontuojamos bažnyčios, tarsi ne už tikinčiųjų pinigus būtų išlaikomi ir patys hierarchai.

Ir tada kyla klausimnas – kas tai per insitucija, kieno valią ji vykdo Lietuvos žemėje, kam tarnauja, kam renkami mokesčiai ir kam jie panaudojami? Kokie Lietuvos įstatymai jiems galioja, kokie ne?

Ciniškas prievartinis Kaltinėnų kunigo Petro Linkevičiaus iškėlimas – tik vienas lašelis visoje slaptoje, griežtoje hierarchinėje sistemoje, kuris parodo, kam ir kaip tarnauja ši sistema. Regis, lietuvių tauta, kuri buvo okupuota ir prievartauta, žeminta du šimtus su viršum metų, galėtų pagaliau sulaukti laiko, kai kas nors atlieka visuomeninę dvasinę-psichologinę reabilitaciją, kai dvasininkai, menininkai ar politikai „atglosto“ ir „atmyli“ pavergtos sąmonės žmones, kad šie vėl taptų išsitiesę, orūs ir laisvi.

Kaltinėnų parapijoje laisvų žmonių psichologija jau buvo realus reiškinys, Petro Linkevičiaus 18 metų meilės darbo vaisius. Ir tada jis iškeliamas, o į jo vietą atkeliamas kumščius į darbą leidžiantis kunigas. Tada laisvi Kaltinėnų piliečiai susirenka į bažnyčia su šalmais, baimindamiesi naujų naujo ganytojo smūgių. Bent tiek smagu, kad Kaltinėnuose vyrauja nebe vergovinė sąmonė, šie žemaičiai jau spėjo išsilaisvinti.

O jei ir kitose Lietuvos parapijose būtų suvokta, kad bažnyčios tarnai yra išlaikomi Lietuvos piliečių ir, jei ši hierarhų veikla tenkina, tai jiems yra suteikiama finansinė parama aukomis, o jei netenkina – ne. Įsivaizduokit, kas būtų, jei žemaičiai susivienytų ir Telšių vyskupija nustotų gauti pajamas? Tikriausiai, gana greit situacija Kaltinėnuose pasikeistų ir kunigas Linkevičius būtų grąžintas atgal.

O jei taip atsitiktų visur, jei prabustų laisvojo piliečio sąmonė, neiškreipta viduramžiškų gąsdinimų ir prakeikimų... Jei būtų išlaikomi tie kunigai, kurie gerai dirba savo darbą ir rūpinasi Lietuvos žmonėmis, kurie nėra kokie nors nevykėliai, iškrypėliai ar diktatoriai. Tai, ko gero, vienintelis ir patikimas būdas pareikšti piliečių valią ir šiek tiek valdyti situaciją, nes pinigų kalbą hierarchai turėtų gerai suprasti.

Tačiau Lietuvoje hierarchų būta ir kitokių – kai šis titulas būdavo (ir yra) pelnomas žmonių pasitikėjimu, už pasiaukojamą darbą. Tikras hierarchas buvo a.a. kardinolas V.Sladkevičius, nūdienėje bažnyčioje dvasios autoritetai (ir šia prasme hierachai) yra Julius Sasnauskas, Antanas Saulaitis, Juozas Tunaitis, Petras Linkevičius ir kt. Tomas Šernas irgi yra hierarchas, Justinas Marcinkevičius kažkuria prasme irgi yra hierarchas.

O ar hierarchas buvo svetimos valstybės interesus atstovavęs ir prieš Lietuvą kovojęs bei kitos valstybės interesus atstovavęs Mykolas Burokevičius – regis, kad ne? Algirdas Mykolas Brazauskas pabandė pasikeisti ir iš sovietinio nomenklatūrinio hierarcho tapti Lietuvos žmonių interesų gynėju, paderindamas visa tai ir su savo šeimos ūkio problemomis. Jis, šia prasme, šiek tiek panašus į Lietuvos bažnyčios hierarchus.

Taigi hierarchai būna dviejų rūšių – paskirti iš svetur, kaip kokie poncijai pilotai, atsiųsti į Lietuvą rinkti mokesčius ir teisti nepaklusnius vergus bei nusidėjėlius. Ir kita rūšis – tai žmonių širdžių hierarchai, kurie atneša laisvę ir meilę, žadina viltį ir pasitikėjimą.

Kaip visą šią sistemą humanizuoti, pakeisti, kad antros rūšies (tikrieji) hierarchai atsidurtų pirmųjų pozicijose – sunku pasakyti.