Rusija ir Kinija eina prieš JAV dėl Vidurinės Azijos

Anot britų savaitraščio „The Economist“, pačioje liepos pabaigoje JAV ambasadai Taškente įteikta Uzbekistano valdžios nota dėl aviabazės uždarymo buvo savotiška keršto akcija dėl 439 uzbekų pabėgėlių, palikusių tėvynę po kruvinų Andižano įvykių, evakuacijos iš Kirgizijos į Rumuniją. Kai kurių liudininkų duomenimis, žuvusiųjų Andižane skaičius siekė apie pusę tūkstančio, tačiau Uzbekijos valdžia paskelbė, jog žuvo 187 žmonės.

Nors evakuaciją oficialiai globojo Jungtinės Tautos, prie jos pasiruošimo aktyviai prisidėjo JAV. Uzbekistano valdžia ragino pabėgėlius grįžti, darė spaudimą juos priglaudusiai Kirgizijai, tačiau šie nesutiko, baimindamiesi baudžiamojo persekiojimo ir net kankinimų. Prieš tai Uzbekijos prezidento Islamo Karimovo spaudimui turėjo atsispirti Kazachija: iš jos reikalauta išduoti ten su šeima pasitraukusį vieną opozicijos lyderių. Kazachija perdavė opozicijos atstovą Tarptautinei žmogaus teisių gynimo organizacijai, sukeldama Taškento rūstybę. Tačiau JAV tokį sprendimą tik pasveikino.

Abipusė nauda

Atrodo, Jungtinių Valstijų nenustebino kategoriškas I. Karimovo reikalavimas. Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroristinių aktų Niujorke ir Vašingtone autoritarinio režimo prezidentas I. Karimovas greitai suskubo prisijungti prie JAV vadovaujamos antiteroristinės koalicijos. Po kelių savaičių JAV kariai jau įsikūrė bazėje 2K (taip jie vadino Karshi-Khanabad). Be abejo, tai labai nepatiko Rusijai – iki tol JAV kariuomenės buvusiose sovietinėse respublikose nebuvo.

Antiteroristinės koalicijos karių buvimas Uzbekistane tuo metu tenkino I. Karimovą. JAV kariai ne tik nuvertė Talibano režimą Afganistane, bet ir padėjo įveikti Uzbekistano islamo judėjimą – teroristinę organizaciją, įkurtą Afganistano teritorijoje. JAV kariškiai šalyje gerokai stabilizavo situaciją pasienyje su Afganistanu – anksčiau ši siena Taškentui buvo nemenkas galvos skausmas. Jau tuo metu žmogaus teisių pažeidimai Uzbekistane nebuvo paslaptis, bet JAV valdžia į tai žvelgė pro pirštus.

Pašliję santykiai

Santykiai ėmė šlyti po demokratinių revoliucijų Gruzijoje, Ukrainoje ir kaimyninėje Kirgizijoje. „The Economist“ teigimu, I. Karimovas pajuto grėsmę savo paties valdžiai, įtardamas, jog JAV palaiko opoziciją. Kai JAV pareikalavo tarptautinio Andižano įvykių tyrimo, Taškentas atsakydamas uždraudė naktinius skrydžius iš bazės 2K.

Vadinamoji Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija, į kurią įeina Rusija, Kinija, Kazachstanas, Kirgistanas, Tadžikistanas ir Uzbekistanas, liepos pradžioje pareikalavo nustatyti tikslią amerikiečių karių išvedimo iš Vidurinės Azijos datą. Tuomet JAV gynybos ministras Donaldas Rumsfeldas buvo priverstas skubiai skristi į Kirgiziją, kad šios valdžia patikintų, jog amerikiečių kariams šioje šalyje niekas negresia.

Spaudimas vietos režimams

Politinių santykių poslinkiai Vidurinėje Azijoje vyksta sudėtingo geopolitinio žaidimo sąlygomis. Todėl JAV ir Uzbekistano santykių atšalimas gali būti ir taktinio pobūdžio. Be abejo, Rusija visaip mėgina susigrąžinti Uzbekistaną – kaip ir kitas Vidurinės Azijos respublikas – į savo įtakos zoną, o JAV karių buvimas regione jai itin nepageidautinas. Todėl kartu su Kinija ji siūlo naudingus naftos pardavimo sandorius ir susilaiko nuo kruvinų Andižano įvykių įvertinimo.

JAV, užsitikrinusios Kirgizijos valdžios palaikymą dėl savo kariuomenės buvimo, kritiškos retorikos Uzbekistano atžvilgiu nekeičia: valstybės sekretorė Condoleezza Rice neseniai prilygino Uzbekistaną Baltarusijai, pažymėdama, jog „abi šalys nevykdo savo įsipareigojimų žmogaus teisių, demokratijos ir įstatymo viršenybės srityse“.

Bet kuriuo atveju JAV karinių bazių Vidurinėje Azijoje situacija labai paini. Nors Kirgizija D. Rumsfeldo vizito metu ir pritarė amerikiečių karių buvimui šalyje, ji patiria subtilų, tačiau stiprų Rusijos spaudimą. Vladimiras Putinas labai šiltai sutiko naująjį Kirgizijos prezidentą Kurmanbeką Bakijevą Maskvoje per Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą. Kita vertus, ši šalis gauna nemenkus pinigus iš JAV už karinės bazės nuomą. Tiesą sakant, gali paaiškėti, kad dėl I. Karimovo ultimatyvaus reikalavimo išsikraustyti amerikiečių kariškiams iš Uzbekijos finansiškai labiausiai išloš Kirgizija, jei JAV šioje šalyje nuspręs stiprinti savo bazę.

Anot internetinio dienraščio „Fergana.ru“, įpratęs valdyti taip, kaip nori, I. Karimovas matė, kad laikinai tapusios Uzbekijos draugėmis Rusija ir Kinija pakankamai atsainiai žvelgia į Vašingtono rekomendacijas. Tad, regis, tiesiog mėgina išlaukti, kol viskas aprims, pagrasindamas, kad išmes JAV kariškius. Jis juk matė, kaip Kinija Pekino Tianmenio aikštėje sušaudė kelis tūkstančius protestuotojų. Užatlantė tąkart patriukšmavo, pagrasino sankcijomis, o paskui – „pamiršo“.

Nauja politika, seni žaidimai

Ultimatyvus Taškento tonas, reikalaujant per pusmetį iškeldinti kariškius, nebūtinai reiškia, kad jie tikrai bus iškeldinti. Juo labiau kad, „Fergana.ru“ žiniomis, neoficialiai kalbama apie rugpjūčio viduryje toliau vyksiančius bendrus su JAV projektus, apmokant Uzbekijos antiteroristines pajėgas. Tiesa, šių dienų politika jau šiek tiek kitokia nei prieš dešimt ar net kelerius metus. JAV užsienio politikos žinyba Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse ketina įgyvendinti keletą projektų, kuriais sieks „demokratizuoti gyventojus ir ginti žmogaus teises“. Vašingtonas jiems skyrė beveik 44 mln. dolerių. Lėšos skirtos Kirgizijoje, Kazachstane, Tadžikistane ir Azerbaidžane finansuoti nepriklausomas žiniasklaidos priemones. Šiek tiek iš JAV skirtų pinigų teks ir Uzbekistanui. Karšio ir Andižano miestuose ketinama įsteigti „visuomeninius centrus“, kur asmenys, „įtariami kriminaliniais nusikaltimais“, galės kreiptis į nemokamai jiems padėsiančius advokatus.

Be abejo, Maskva ir visa Šanchajaus bendradarbiavimo organizacija viską stebės labai įtariai, nors galbūt dabar jau mandagiau priešinsis Vašingtono pastangoms, pavyzdžiui, paskelbdama, kad dirbtinis vakarietiškų vertybių eksportas šiam regionui netinka. O vietos režimams teks rinktis – „įkyrių“ amerikiečių draugystė ar „savi“ rusai.