R. Baločkaitė. Slapti miestai, arba kaip kuriamos imperijos

Paldiski, pajūrio miestelis netoli Talino – svarbus „instrumentas“ konstruojant imperijas, tiek geografiniame, tiek simboliniame lygmenyje. Paldiski buvo įkurtas 1718 m. Petro Pirmojo iniciatyva kaip jūrinė tvirtovė ir turėjo tapti Rusijos imperijos vienu iš vakariniu forpostų. Dėl atšiaurių gamtinių sąlygų bei statybose naudojamo prievartinio nuteistųjų darbo, vietovė įgijo siaubingą „Antrojo Sibiro“ reputaciją – tai faktas, primenantis, kad modernioji Rusija gimė ne iš laisvų, emancipuotų subjektų valios, bet iš Petro Pirmojo imperatoriškų užmačių ir autokratinių ambicijų. Po Petro Pirmojo mirties, neužbaigti statyti įtvirtinimai taip ir liko apleisti.

Su Paldiski siejamas vienas iš pažiūros nereikšmingas, bet iškalbingas istorinis epizodas. 1775 m. Paldiski tapo Salavato Yulajevo tremties vieta. Yulajevas buvo baškirų nacionalinis herojus, vadinamas batyr – esą Alaho siųstas didis žmogus, kuriam esą lemta išvaduoti baškirus musulmonus iš carinės Rusijos priespaudos. Valstiečių karo metais, 1773–1775m., Yulajevas prisijungė prie Jemeljano Pugačiovo būrių. Sukilimui pralaimėjus, Yulajevas su išdeginta žyme kaktoje ir išplėštomis nosies šnervėmis buvo išsiųstas amžinai tremčiai į Paldiski. Tremtis ir ženklinimas įdega buvo gana įprasti tiems laikams dalykai, kur kas įdomesnė yra antroji bausmės dalis. Specialiu imperatorės Jekaterinos II dekretu buvo nurodyta, kad Pugačiovo sukilimo dalyviai privalo būti užmiršti, o „jų vardai pasmerkti amžinai užmarščiai ir tylai.“ Valdžios atstovai buvo įgalioti bausti kiekvieną, kuris ištars maištininkų vardą, o Baškirijoje per šimtą metų nė vienas naujagimis nebuvo pavadintas Salavatu.

Paldiski, buvusios kareivinės, R. Baločkaitės nuotr.

Damnatio memoriae, arba pasmerkimas užmarščiai, dar senovės Romoje buvo ypatinga pažeminimo forma, kurią Romos senatas skirdavo kaip bausmę už valstybės išdavimą, nubaustasis būdavo „užmirštamas,“ o iš miesto buvo pašalinami bet kokie su tuo asmeniu susiję ženklai.
Moderniaisiais laikais, Damnatio memoriae principas buvo plačiai taikomas Stalino valdymo metais, kai ištremtieji opozicijos nariai buvo šalinami ne tik iš gyvenimo, ir iš atminties – šalinamos jų pavardės iš enciklopedijų, jų straipsniai iš knygų, jų portretai iš auditorijų, ir jų atvaizdai iš nuotraukų.

Hannos Arendt teigimu, XX amžiaus totalitariniai režimai rėmėsi ne tiek fizine prievarta, nukreipta prieš režimo oponentus, kiek tikrovės neigimo principu – čia, egzistuojanti tikrovė pakeičiama įsivaizduojama, ideologiškai pageidaujama realybė, o žmonės verčiami gyventi pagal fikcinio pasaulio taisykles taip, lyg jos būtų tikros – tarsi gulago nebuvo, o ištremtieji ir žuvusieji niekada neegzistavo, tarsi gyvieji jų neatsimena ir nesiilgi – totalitarinėje santvarkoje, buvo draudžiama atminti ir gedėti, o aktyvi užmarštis, lyg savaime suprantamas funkcionuojantis „draudimas kalbėti“ bei išmoktas emocinis atsiribojimas tapo viena iš prisitaikymo ir išgyvenimo sąlygų.

Salavatas Yulaevas praleido tremtyje Paldiski 25 metus, iki savo mirties 1800 metais. Kalėdamas nelaisvėje, jis rašė gražias eiles apie savo mylimą Uralą, kažkuo panašias į lietuvių, Sibiro tremtinių, giesmes. Monumentas Salavatui Yulajevui buvo buvo pastatytas Paldiski 1989 m.
1918m. paskelbus Estijos nepriklausomybę, Paldiski, kaip imperinės galios instrumentas, neteko pirminės paskirties ir tapo ramiu provincijos miestu. Praėjus porai dešimtmečių po antrojo pasaulinio karo, Paldiski vėl tapo instrumentu sovietinės imperijos kūrimo ir stiprinimo procese. 1962 m., čia buvo įsteigta sovietų jūrų laivyno atominių povandeninių laivų įgulų mokymo bazė. Po priverstinio vietos gyventojų iškeldinimo, čia apsigyveno kariškiai, teritorija buvo aptverta spygliuotos vielos tvora, o miestas tapo „uždara teritorija,“ neprieinama civiliams gyventojams. Vienintelė išimtis buvo estų skulptoriaus Amandus Adamsono šeima – skulptoriaus našlei bei dukrai buvo leista pasilikti Paldiski, paties Amandus Adamsono projektuotame jų vasarnamyje, kuriame šiandien įkurtas Amandus Adamsono muziejus. Vasarnamis, elegantiškas ir papuoštas raižiniais, tarp apleistų „kazarmų“ atrodo lyg ne vietoje įterpta citata.

Įkūrus bazę, Paldiski prasidėjo nauja era. Sovietų jūrų laivyno atominių povandeninių laivų įgulų mokymo bazė, kurioje dirbo 16 000 darbuotojų, buvo didžiausia Sovietų Sąjungoje. Liuteronų Šv. Nikolajaus bažnyčioje buvo įrengti pirmieji karininkų namai, po kurio laiko mieste atsirado 7 viešbučiai svečiams ir kursantams, restoranas „Primorje“ ir kt.

Susiformavo uždara – tiek fizine, tiek socialine prasme –bendruomenė, su specifine profesine etika, disciplina, ideologinėmis nuostatomis, emociniais poreikiais ir kt. Tris mėnesius trunkantys povandeniniai plaukiojimai reikalavo ypatingo psichologinio pasirengimo ir tapdavo sudėtinga emocine patirtimi. Moteris išvargindavo nežinomybė, laukimas ir vienatvė – dauguma buvo kilę iš Rusijos, ir šalia neturėjo artimųjų nei giminių. Amerikiečių tyrėjų teigimu, žmonės, dirbantys galios struktūrose (policijoje, armijoje, laivyne ir kt.), dažniau nei kiti kenčia nuo potrauminio sutrikimo, arba PTSD, kuris pasireiškia nerimu bei polinkiu į destruktyvų elgesį; „Navy Times“ teigimu, povandeninių laivų jūreiviai pasižymi aukščiausiu savižudybių lygiu tarp visų karinių profesijų atstovų.

Paldiski, Paminklas Salawatui Yulajevui, R. Baločkaitės nuotr.

Sovietų sąjungoje struktūriniai savižudybes, smurtą ir alkoholizmą lemiantys veiksniai buvo ignoruojami; destruktyvus elgesys buvo aiškinimas kaip moralinio silpnumo ir nepakankamos ideologinės bei politinės brandos išraiška, o trauminės patirtys bei jų priežastys salinamos iš viešojo diskurso, iš tikroves ir iš atminties.

Slapti, uždari miestai patys savaime yra militarizuotų ir nedemokratiškų režimų bruožas – jie steigiami ten, kur veikia karinės bazės arba vykdomi įslaptinti ypatingos svarbos tyrimai. Šie miestai yra uždari pašaliniams, į juos patenkama tik su specialiais leidimais, ypatingais atvejais miestai net nežymimi žemėlapiuose. Tokiu būdu toliau tęsiamos organizuoto nežinojimo ir kolektyvinių nutylėjimų tradicijos, o žmonės įpratinami elgtis „taip, tarsi“ – tarsi jie nepastebėtų uždarų miestų, slaptų karinių bazių, slaptų oro uostų ir kt. – įpratinami atsiriboti, nepastebėti, užmiršti, nekalbėti ir nekelti klausimų.

Paldiski liko uždaru miestu iki 1994 m. Kai iš miesto buvo išvestos Rusijos karinės pajėgos, o imperija jį paleido iš savo gniaužtų, Paldiski tapo negatyviosios laisvės, t.y. laisvės nuo išorinių suvaržymų, laisvės be pozityvaus turinio ir tikslo, forpostu. Miestas ir tie, kurie jame liko, buvo apleistas ir paliktas pats sau – tai apleistumo būsena, kurią Giorgio Agambenas retreat of souvereign powers, arba įstatymus steigiančių galių atsitraukimu. Apleistumas yra iš esmės kita nelaisvės forma, – tai situacija, kai niekam niekas nerūpi; kai niekas nedraudžiama ir niekas neįmanoma.

Po Sovietinės sistemos žlugimo Rytų Europa palaipsniui buvo „atrandama“ Vakarų Europos tiek fizine, tiek diskursyvine prasme, naujosios nepriklausomos valstybės „įsirašė“ tiek į pasaulio žemėlapius, tiek į vakariečių sąmonę. Tyrėjų teigimu, Rytų Europa tapo Vakarų Europos „vidiniu Orientu“ – svetimu, keistu, pavojingu ir egzotišku Kitu.

Paldiski, namas, kuriame buvo filmuojamas filmas „ Lilja 4 ever“. R. Baločkaitės nuotr.

2002 m. režisierius iš Švedijos Lukas Moodysson ėmėsi kurti filmą „Lilja 4 ever“ – tai neva „neįvardintoje posovietinėje šalyje“ nutikusi istorija apie tėvų ir artimųjų apleistą paauglę merginą, kuri buvo apgaule įtraukta į prostituciją bei anksti užbaigė savo jauną gyvenimą, pasirinkusi savižudybę. Filmo kūrėjai ieškojo depresyvios posovietinės aplinkos filmui kurti ir pasirinko Paldiski – „apleisti ištuštėję daugiabučiai gyvenamieji namai ir masyvios sovietinės karinės infrastruktūros liekanos,“ anot „Tallinn in Your Pocket“, tam sudarė tiesiog fantastišką foną. Filmas buvo teigimai įvertintas ir net lyginamas su žymiuoju Larso von Triero „Prieš bangas,“ rodomas Venecijos, Toronto ir Londono kino festivaliuose, filmo distribucijos teises įsigijo ir daugkartines jo peržiūras organizavo įvairios humanitarinės organizacijos, kovojančios prieš prekybą žmonėmis, o Paldiski, buvęs sovietinis „Pentagonas,“ tapo kone ikonine posovietinio apleistumo ir nuosmukio reprezentacija. Kai kurių kritikų teigimu, filmas stipriai prisidėjo prie Rytų Europos „orientalizavimo,“ vaizduodamas Rytų Europą kaip purviną, atsilikusią ir smurtingą.

Kaip yra kuriamos imperijos? Imperijos kuriamos ne vien fiziškai, inkorporuojant naujas teritorijas ir pertvarkant žemėlapius. Imperijos kuriamos kontroliuojant sąmonę, žinojimą, atmintį. Istoriją rašo nugalėtojai – tai jų architektai ir jų rašytojai, jų skulptoriai ir jų dailininkai, jų premijos ir jų komisijos, jų archyvai ir jų archyvarai. Tai jie sprendžia, ką palikti ir ką nugriauti, ką išsaugoti ir ką užmiršti.

Tamsusis turizmas atsirado kaip opozicija nacionalistine isterija nuspalvintam masiniam komerciniam turizmui, kurio tikslas steigti, stiprinti, propaguoti homogenišką didvyriškos tautos ir jos pergalių naratyvą, jo antilaikišką didybę. Tamsusis turizmas nugalėtojų istorijai – pilims, dvarams ir valdovų rūmams – priešpastato nugalėtųjų istoriją – tremties, kalinimo, deportacijų, fizinio sunaikinimo, socialinės mirties, apleistumo, pralaimėjimo, žlugimo istoriją. Istorija yra ne tik tai, kas buvo pasakyta, įamžinta, užrašyta, bet ir tai, kad užmiršta, nugriauta bei ištrinta.