J.V.Paleckis. Briuselis - eurokratų rojus ar pragaras?

Po šios įžangos norėčiau įspėti skaitytoją – šįkart dalinuosi savo pastebėjimais ne apie Europos Parlamentą ir europarlamentarus, apie kuriuos, artėjant rinkimams, tiek daug kalbama ir rašoma.

Kuriantis dabartinei Europos Sąjungai europinė valstybės tarnyba nebuvo patraukli. Apsisprendę vykti į Briuselį šeštame-septintame praeito amžiaus dešimtmetyje laikydavo save netgi idealistais-misionieriais. Prieš 20 metų šis požiūris ėmė greitai keistis. Eurokrato darbas tapo prestižinis jau vien dėl to, kad vis vieningesnės Europos kūrimas tapo užduotimi ir iššūkiu pasauliniu mastu.

Kiekvienas, priimtas į 38 000 Europos Sąjungos tarnautojų armiją eiliniu ar karininku, tampa sudėtingo mechanizmo dalimi. Briuselyje eurokratas tarsi voverė rate sukasi užduočių ir laiko limito joms įvykdyti cikle. Nuolatinis spaudimas ir įtampa ypač jaučiami Komisijos darbe. Grįžti namo po 21 val. daugeliui pareigūnų yra įprasta. Darbo valandos, ypač aukštesnėje grandyje, neribojamos, nors oficialiai jų skaičius per savaitę turėtų sudaryti 42. Briuselio senbuviai atsidūsta: „Dirbdamas atsakingą darbą Komisijoje jūs aukojate savo asmeninį gyvenimą“.

Tam tikra problema: atotrūkis tarp tarsi kaleidoskope besikeičiančių skubių kasdieninių reikalų ir Europos ateities gairių, kurias turi matyti ir pagal jas darbą kreipti eurokratai. Jie geriau negu kas kitas įžvelgia rimtas kliūtis tų tolimų idealų įgyvendinime, tačiau oficialiai privalo spinduliuoti optimizmą ir pasitikėjimą.

Briuselio katile maišosi kultūros, tradicijos, kalbos... Tai apsunkina bendravimą, susikalbėjimą, vieningą darbo moralės supratimą. Atitrūkimas nuo tėvynės, nuo giminių ir draugų – tai irgi nelengva. Augant vaikams neišvengiamai iškyla klausimas: kas jie bus? Tėvų šalies piliečiai, belgai, prancūzai ar europiečiai be prisirišimo prie gimtosios žemės? Tas pats artėjant pensijai: ar nukirsti jau įleistas Briuselyje šaknis ir sugrįžti į tėvynę, ar apsispręsti gyventi ir mirti svetimoje žemėje?

Briuselio valdininkas privalo būti lojalūs Europos Sąjungai, bendram europiniam interesui. Tik po darbo vėl gali pasijusti lietuviu, portugalu ar švedu. Eurokratai, ypač iš senųjų ES šalių, stengiasi neatitrūkti nuo savo šaknų, kuria saviškių klubus.

Europos institucijų tarnautojų algos labai viliojančios atvykusiems iš ES šalių – naujokių. Tačiau jos ne itin šildo sėslius skandinavus, solidžius vokiečius ar temperamentinguosius italus. Atlyginimų spektras - nuo 2 500 eurų sekretorėms, iki 15 000 eurų direktoratų vadovams.

Briuselis – jaukus milijoninis miestas. Nei per didelis, nei per mažas. O Amsterdamas ar Kelnas, Londonas ar Paryžius čia pat už kampo – pora valandų greituoju traukiniu ar automobiliu.

Dažnam naujokui Briuselyje iš džiaugsmo suvirpa širdis. „Visi žmonės taps broliais!“ – taip ir skamba ausyse ES himnas - Šilerio „Odės džiaugsmui“ žodžiai pagal dangišką Bethoveno muziką. Tuo tikrai galima patikėti Liuksemburgo aikštėje, visai šalia Europos Parlamento, kur šaligatvius užlieja kavinių jūra. Vieni eurokratai šnekučiuojasi prie espreso puodelio, kiti prie alaus ar vyno, juokai ir krykštavimai skamba dešimtimis Europos kalbų.

Tai vis dėlto rojus ar katorga?

Lygindamas su daug panašumų turinčiu diplomatiniu darbu, sakyčiau, kad darbščiam, atsakingai į savo pareigas žiūrinčiam žmogui darbas užsienyje – visada daugiau katorga. Kadangi darbų, užduočių, galimybių kažką papildomai nuveikti savo šalies labui (šiuo atveju - Europos Sąjungos labui) – marios, tiems darbams niekada nebūna galo. Tačiau tai saldi, savanoriška katorga, pasirinktas gyvenimo būdas tiems, kurie dirba nežvilgčiodami į laikrodį, kuriems 10-12 valandų biure prašvilpia tarsi vienas mirksnis. Kurie ir laisvalaikį – koncertas ar golfas, tenisas ar teatras – moka išnaudoti bendravimui su bendraminčiais, idėjų paieškai. Tokiems dažniausiai šypsosi sėkmė.

Jeigu rojų įsivaizduotume kaip malonų komfortą, dosnų aprūpinimą, tinginiavimą arba tik šiokį tokį darbo imitavimą, tai Briuselyje jis, matyt, irgi įmanomas. Tiems, kurie per klaidą pralindo pro griežtų, objektyvių, didelius reikalavimus keliančių konkursų sietą. Jie darbo valandomis tik ir bindzinėja, svajodami kuo greičiau ištrūkti iš įstaigos, į atliekamas pareigas nemoka arba nenori įdėti sielos. Paprastai jie nepadaro karjeros, nes konkurencija Europos Sąjungoje milžiniška.

Perfrazuojant Marką Tveną galima pasakyti, kad rojuje, žinoma klimatas švelnesnis, tačiau pekloje (pagal mūsų pasirinktą terminologiją – katorgoje) kompanija geresnė. Išties, dirbančių pilna jėga bendruomenė žymiai įdomesnė, negu tų, kurie slenka į darbą tam, kad atsėdėtų privalomas valandas.