aA
“Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams”, - rašė Vytautas Montvila – proletarinis poetas, Antano Smetonos valdymo metodų priešininkas, bolševikų trubadūras, 1929-1931 metais už valdžios kritiką ne kartą atsidūręs kalėjime, o 1941 m. nacių sušaudytas. „Kiekvienam – savo“, - pridurtų fašizmo ideologai.
Michailas Gorbačiovas
Michailas Gorbačiovas
© RIA/Scanpix

O iš tiesų, dabartinis jaunimas mažai tegirdėjęs apie proletariato vadą, nebent iki šiol vykstančius ginčus, ar jo palaikus iš Mauzoliejaus reikia perlaidoti. Michailas Gorbačiovas – kas kita. Vargu, ar jis greitai bus užmirštas, o mistinė biblijinė frazė „ir septintasis bus šventas Michailas su žyme ant kaktos“ gali reikšti „perestroikos“ tėvo amžinybę. Bet ar iš tikrųjų taip?

1991-ųjų gruodis M.Gorbačiovui buvo fiasko mėnuo. Šiaip taip išsiropštęs iš rugpjūčio pučo liūno, jis vis labiau stumiamas demokratiškesnių pažiūrų ir „rusiškesnės dvasios“ B.Jelcino, kol galų gale kalėdinę gruodžio 25-ąją, kaip neseniai priminė „The Financial Times“, mums bekertant šventinius pyragus, per televiziją su suprantamu jauduliu balse jis pranešė, kad atsistatydina iš SSRS prezidento posto. Nuo pagrindinio Kremliaus bokšto pamažu leidosi raudona vėliava...

Vargu, ar reikia įrodinėti, kokį stimulą dar vienam rusiškam perversmui davė šis bibline žyme paženklintas politikas, kurį, kaip kalbama, reformoms nuolat įteigdavo ir savo vidine energija kontroliuodavo 1999 m. mirusi jo žmona Raisa Maksimovna. Apie jo palikimą ginčijamasi iki šiol. Netyla ginčai ir apie jo įtaką žinomiems skaudiems Sausio 13-osios įvykiams Lietuvoje, apie keistą jo misiją į Vilnių, likus iki šios datos metams.

Šių metų kovo 2 d. jam sukako 80. O kovo 30-ąją Londono karališkame „Albert-Hall“, atidarytame 1871 m. karalienės Viktorijos garbei, įvyko pompastiška M.Gorbačiovo jubiliejinė ceremonija. Renginio vedėjai Sharon Stone ir Kevinas Spacey pareiškė: „Deja, pasaulyje dar egzistuoja neįveiktos sienos, ir reikia tokių lyderių, kaip Gorbačiovas, kad jas atvertų“. D.Medvedevas paskubėjo M.Gorbačiovą apdovanoti medaliu „Andrej Pervozvanij“, per ceremoniją pasakęs, kad jame „regįs simbolį pagarbos tai valstybei, kuriai vadovavote, tai šaliai, kuri buvo visų mūsų Tėvynė – Sovietų Sąjunga“.

Tą patį kovą žinomas disidentas neuropsichologas Vladimiras Bukovskis (gruodžio 30-ąją jam sukaks 69-ri), tebegyvenantis Kembridže, pareikalavo suimti buvusi SSRS prezidentą M.Gorbačiovą už nusikaltimus žmonijai. Garsus Kremliaus oponentas (2007 12 16 d. 800 Rusijos disidentų jį iškėlė kandidatu į Rusijos prezidentus) kaltina jį, davus nurodymus numalšinti taikių piliečių sukilimus Tbilisyje, Baku ir Vilniuje. Tą pačią dieną, kai eksprezidentas maudėsi savo jubiliejaus spinduliuose, V.Bukovskis su ieškiniu kreipėsi į Londono Magistrato teismą. Ieškinys nebuvo priimtas.

Tačiau „perestroijkos“ tėvas tarsi pakilo naujam gyvenimui. Štai jis rėžė kalbą gruodžio 24-ąją Sacharovo prospekte vykusiame daugiatūkstantiniame mitinge „Už sąžiningus rinkimus“. Kaip kam gali kilti asociacijų, kodėl būtent taip M.Gorbačiovas pagerbė kito garsaus žmogaus teisių gynėjo A.Sacharovo atminimą. 1986 m. jis leido jam ir jo žmonai J.Bonner iš tremties Gorkyje grįžti į Maskvą, tačiau 1989 m. II-me Liaudies deputatų suvažiavime tas pats Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas išvijo A.Sacharovą iš tribūnos, kai šis reikalavo iš SSRS konstitucijos pašalinti 6-ąjį straipsnį, įtvirtinantį kompartijos vadovaujantį vaidmenį...

Taip, sulaukęs garbaus amžiaus M.Gorbačiovas rankų nesudeda. Štai jis vadina rinkimus į Dūmą nesąžiningais ir reikalauja juos rengti iš naujo. Taip, jis randa bendrą kalbą ir su „Jabloko“ lyderiu G.Javlinskiu ir net su radikalių pažiūrų nacionalistu E.Limonovu. Laikraščiui „Novaja gazeta“

jis pareiškė, kad „tokios Dūmos negalima palikti penkeriems metams“. Taip, jis griežtai kritikavo Rusijos prezidentą Dmitrijų Medvedevą ir ministrą pirmininką Vladimirą Putiną dėl jų požiūrio į 2012 m. prezidento rinkimus. "Aš manau, kad tai nekuklu, kai Vladimiras Vladimirovičius kam nors pareiškia, kad mes susėsime su Dmitrijumi Anatoljevičiumi ir susitarsime, kam eiti į prezidentus, - sakė jis.- Tai jau neregėtas išpuikimas".

Tačiau jo balsas, kaip sakoma, į dangų neina. Kiek bekritikuotų dabartinę V.Putino sistemą, Rusijos žmonės M.Gorbačiovo nevertina taip kaip Vakarai. Pirmiausia, rusams jis – mušta korta. Juk jis nesugebėjo išgelbėti SSRS, ir tie, kurie ilgisi anų laikų (o prie tokių dabar prisijungė formaliai sukurtos Eurazijos sąjungos šalininkai), eksprezidentą niekina. Netgi jo nedraugiški atsiliepimai Vašingtono adresu („dabar JAV globalinė galia silpnėja, bet žlugus SSRS jos įklimpo į didybės maniją ir sumanė sukurti naują imperiją“, - cituoja laikraštis „The Cristian Science Monitor“) negelbsti M.Gorbačiovo reitingų. Vakaruose nesupranta, už ką jis gruodžio 10-ąją – Pasaulinę žmogaus teisių gynimo dieną – gavo neprestižinę Franzo Jozefo Strausso premiją (10 tūkst. eurų), pervestą į jo vardu pavadintą Tarptautinį ekonominių, socialinių ir politologinių studijų fondą.

O štai laikraštis „The Washington Post“ ir čia įžvelgia sąmokslo teoriją. „Galima manyti, kad M.Gorbačiovo simbolinė nauda Rusijoje tik ta, kad ją gali gauti premjeras V.Putinas“. Ir toliau: „Juk V.Putinui, tarnavusiam „kagėbė“, būdingas sovietinis suvokimas. M.Gorbačiovo pasirodymas šeštadienio renginyje gali tapti priminimu, kad būtina įsiklausyti į liaudies reikalavimus ir šiek tiek atleisti vadeles“. Kitaip sakant, eksprezidentas priskiriamas prie tų, kurie naudingi Kremliui...

Vilniui taip pat nedera dėti daug vilčių į M.Gorbačiovą. Mes ne tik prisimename 20 metų senumo istoriją. Tiesa, lapkritį Lietuvos spaudoje buvo rašyta, kad Jungtinėje Karalystėje gyvenantis rusų istorikas, rašytojas, disidentas Pavelas Stroilovas Lietuvos ambasadai Londone įteikė 170 puslapių slaptų dokumentų dosjė. Diplomatai perdavė šį aplanką Generalinei prokuratūrai Vilniuje, kurios tyrėjai nuo šių metų gegužės Sausio 13-osios byloje mėgina apklausti ir M.Gorbačiovą. O ir pats eksprezidento fondas, kuriame ir buvo saugomas tas maždaug 50 tūkstančių dokumentų archyvas, maždaug 1999–2000 m nusprendė šiek tiek praverti jo duris, tiesa, tik elitiniams istorikams.

Kaip rašo P. Stroilovas, pateiktuose dokumentuose nėra jokio karšto pėdsako, kur būtų sakoma: tą ir tą dieną M.Gorbačiovas įsakė specialiesiems armijos padaliniams „Alfa” ar „Vitebsk” šaudyti į beginklius Lietuvos žmones 1991-ųjų sausį. Mat, viso politinio biuro, buvusio Komunistų partijos generalinio sekretoriaus ir vėliau - SSRS prezidento dokumentų originalai saugomi slaptame ir niekam neprieinamame Prezidento archyve Kremliuje. Tad kokia prasmė mūsų prokurorams trukdyti sąmoninga amnezija negaluojantį SSRS vadovą?

Buvo „perestrojkos“ genijus, bet jo dvasia išnyko. Liko tik žodžiai. Viskam savas laikas.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Grigonio ekipos atsakas: galingu spurtu patiesė be lyderio rungtyniavusį „Maccabi“ Lietuvis rezultatyvumu nepasižymėjo

Mariaus Grigonio atstovaujamas Atėnų „Panathinaikos“ atsitiesė po nesėkmės pirmosiose...

Sedekerskio sezonas Eurolygoje pakibo ant plauko: „Baskonia“ vėl pralaimėjo Madride Lietuvis išsiskyrė universaliu žaidimu

Vitorijos „Baskonia“ su Tadu Sedekerskiu atsidūrė ties prarajos riba Eurolygos atkrintamosiose....

Nauja „Messenger“ funkcija jau prieinama ir Lietuvoje: naudotojai skundėsi ne vienerius metus (1)

„ Facebook Messenger“ naudotojai pagaliau buvo išgirsti – programėlės kūrėja „Meta“...