A.Sakalas. Pagaliau rinkimai

Ateis ir tie, kurie jau spėjo susipažinti su partijų rinkimų programų trauktinėmis (nes visas programas skaito nebent atsidavėliai ir būrelis politikos apžvalgininkų). Pagaliau savo balsus už mylimą partiją atiduos ir tų partijų gerbėjai, kuriems nerūpi, kas parašyta jų programoje, svarbu tik partijos pavadinimas ir, suprantama, jos vedlio pavardė.

Nesinori daug kalbėti apie tuos paklydusius tarp trijų pušų piliečius, kurie tikisi, kad jei ignoruos rinkimus, kas nors pasikeis, ir būtent į gera. Pasikeis, bet tik tuo, kad bus išrinkti ne tie, kuriuos norėtų matyti Seime anie svetimomis rankomis žarijas mėginantys žarstyti rinkimų boikoto savanoriai.

O išrinkti bus visiškai kiti žmonės. Už juos balsuos idealistai, kurie norėtų savo balsu padaryti Lietuvą geresnę visiems, balsuos partijų gerbėjai ir, aišku, tie, kurie parduoda savo balsą už alaus mauką ar nemokamą koncertą. Būtų tiesiog nuostabu, jei rinkimų rezultatus nulemtų idealistai. Tačiau praktika parodė, kad taip būna Skandinavijos kraštuose, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje ir kitur. Tik ne Lietuvoje. Čia rinkimų rezultatus nusveria jiems skirti pinigai, kandidatų gražbylystė dalijant į kairę ir į dešinę neįvykdomus pažadus per 11 ar 111 dienų kiekvieną padaryti laimingą. Dažnas rinkėjas, išskyrus partijų elitą ir idealistus, net nesusimąsto apie tai, kad nuo rinkimų rezultatų priklausys ir jo gyvenimo kokybė.

Todėl renkame tuos, kurie jau rytoj sužinos, ar jiems lemta sėdėti Seime, ar Lukiškėse. Renkame ir tuos, kurie buvo valdomi "almaxų" iš Maskvos ir burtininkų iš Gruzijos, už milijonines sumas (iš kurios valstybės tokie pinigai?) sukurtuose filmuose pavaizduotus kaip Lietuvos patriotus, apšmeižtus valstybininkų klano. Renkame "nuteistus už gerus darbus". Pagaliau renkame tuos, kurie pasiryžę daug profesionaliau nei dabartinis Seimas juokinti Lietuvos žmones, nes laiko Seimą dar viena juokdarių trupe, o ne tautos atstovais, kuriuos deleguojame visiškai ne tam, kad jie mus juokintų.

Elgiamės taip, lyg visi būtume prisirūkę kokios marihuanos ir apkvaišę nuo jos. Ir po rinkimų, kai kvaišalai nustoja veikti, pamatome, jog išsirinkome blogą Seimą, - jo nariai ten tvarko savo reikaliukus, o ne Lietuvos reikalus. Tada pradedame burnoti ir... laukti naujų rinkimų arba siūlome bėgti iš Lietuvos, kur kojos neša. Ir bėgame, ieškome kitos Lietuvos, jos nerandame, nes niekas mūsų nelaukia išskėstomis rankomis. Tuomet pajuntame, kad netekome savo šaknų. Matome sunkiai lietuviškai kalbančius savo vaikus ir lietuviškai nebekalbančius anūkus, kurių tėvynė jau niekada nebus Lietuva.

Nes Lietuva - tai ne Seimas, Vyriausybė ar prezidentas. Lietuva - tai mes visi kartu su mūsų ežerais, upėmis, miškais ir miestais. Kitos Lietuvos niekur nėra. Tada mus apima depresija. Ir visa tai dėl to, kad į rinkimus nežiūrime kaip į svarbiausią Lietuvos politinio gyvenimo įvykį, kaip į mūsų visų pastangas padaryti vienintelę Lietuvą motina visiems, o ne tik vadinamajam elitui. Rinkimus regime lyg cirką, į kurį galime ir nenueiti, jei neturime tokio noro. Užburtas ratas, ir jo pabaigos dar neprognozuoja net politologai optimistai.

O taip norėtųsi, kad rinkėjai analizuotų partijų programas, klaustų kiekvieno kelti, vystyti ir gerinti pasiryžusio kandidato, kaip ir kada jis tai padarys, iš kur gaus reformoms būtinų pinigų, kas bus jo bendražygiai. Tada auksaburniai melagiai būtų sugėdinti ir nustotų skleisti pasakas apie sočią porytdieną. Ir tie politikai, kuriems rinkimų pažadas netolygus jų garbės žodžiui, o yra tik jaukas rinkėjams, niekada neturėtų būti renkami.

Kaip ir tie, kurie jau sykį pamelavo savo rinkėjams, nes laiko juos mulkiais, kuriems galima meluoti ir toliau. Kaip ir tie, kurie sulaužė tautai duotą priesaiką, nes jiems priesaika nieko nereiškia, todėl ją galima vėl laužyti. Nereikėtų rinkti ir tų, kuriems Lietuvos įstatymai negalioja. Taip pat tų kandidatų, kurie šiandien dar nežino, ką jie Seime veiks, nes apie tai pamąstys tik po rinkimų.