Amerika – lietuvio nelegalo saujoje

Bet kuriame Vakarų Europos oro uoste visų keleivių, skrendančių į JAV, laukia antiteroristinė grupė, kuri, rodos, užduoda daug keistų klausimų, bet tai tik metodas, kaip išaiškinti teroristinių užmačių turinčius keleivius. Šios grupės pareigūnai klausinėja, kas ir kada sukrovė lagaminus, ar jie ilgai gulėjo namie atidaryti, ar tuo laiku buvo užėję kaimynai, ir pan. Reikia atsakyti ir į klausimus apie šeimą, nepamiršti savo gimimo metų, o tai dažnai atsitinka pagyvenusiems žmonėms ar nemokantiems kalbos. Tačiau grupės darbuotojai už tai negrąžina atgal į Lietuvą, nes puikiai supranta, kad tokie pokalbiai nėra malonūs ir keleiviai patiria didžiulio streso akimirkas.

Beje, šie pokalbiai atrodys maloniausi pasikalbėjus su Imigracijos ir natūralizacijos tarnyba. Metodas, kaip palaužti ir priversti prisipažinti potencialų nelegalą, tikrai gerai parengtas. Naudojamasi viskuo: psichologiniu smurtu, riksmu, grasinimais, net stalo daužymu kumščiu: „Sakyk tiesą“.

Vieni neišlaiko, apsiverkia ir kitu reisu grįžta į Lietuvą. Kiti ištveria tokį „egzaminą“ ir lieka JAV. Pareigūnai, matydami, kad keleivis šiek tiek kalba angliškai, ne itin noriai kviečiasi vertėjus, nes sulėtėja pokalbis ir grasinimai praranda prasmę, nes lieka laiko pamąstyti, ką atsakyti į klausimus. Imigracijos ir natūralizacijos pareigūnams reikia įrodinėti tą patį, ką ir konsulams JAV ambasadoje Vilniuje, tik pokalbio priemonės čia visai kitokios. Ypač šios tarnybos darbuotojų nepasitikėjimą sukelia prašymas likti pusmečiui. Tai ilgiausias laikas viešėti JAV.

Gana lengvai gaunami leidimai mėnesiui, dviem. Dar paprasčiau tiems, kurie atvyksta su turistine grupe ir atsiveža keliasdešimt tūkstančių dolerių.

Į Ameriką – už „lietuvišką“ atlyginimą

Praėjusią savaitę į Niujorko katalikų bažnyčią, kur sekmadieniais laikomos šv. mišios lietuvių kalba, verkdamos atėjo lietuvės studentės. Merginas dirbti viešbučiuose už pasakišką atlyginimą priviliojo viena vilniečių firma.

Niujorke pasitikę partneriai rusai jas nuvežė į Minesotą, kur reikalavo dirbti už 3 dolerius per valandą. Kitaip tariant, už vieno kambario sutvarkymą, naudojant sveikatai pavojingus chemikalus, merginos būtų uždirbusios tik 3 dolerius.

Lietuvaitės pabėgo ir atvyko į Niujorką. Laimė, Amerikoje lietuviai kur kas draugiškesni nei savo tėvynėje. Studentes ėmėsi globoti nelegaliai aukle dirbanti lietuvė, ir jos gavo normaliai apmokamą darbą padoriame amerikietiškame viešbutyje. Savaime suprantama, gaila, kai net išsilavinusios lietuvaitės užkimba ant avantiūristų kabliukų. Iš tikrųjų minėtų menkų atlyginimų Amerikoje jau seniai nebėra. Jie daugiau nei dukart didesni, tačiau avantiūristai, tarp kurių nemažai mafijos berniukų ir iš Lietuvos, ieško kvailių ir, deja, randa.

Štai į Kauną dažnai atvažiuoja agentė Lena iš Niujorko. Viename iš Lietuvos dienraščių nuolat pasirodo skelbimai, viliojantys pažadais: „Pasitinka, apgyvendina“.

Šių eilučių autorei pavyko sužinoti, kaip toks apgyvendinimas vyksta. Agentė Lena tikrai pasitinka ir moteris iš Lietuvos apgyvendina savo namuose. Darbo joms ima ieškoti neskubėdama. Moterys moka agentei 10 dolerių už parą ir tvarko jos namus nemokamai (ši paslauga nelegalioje amerikietiškoje rinkoje vertinama nuo 60 iki 100 dolerių). Būtent ši agentė pirmą kartą atvykusioms moterims siūlo pačius prasčiausius darbus, kurių nebenori dirbti atvykstančios antrą kartą arba po kelių mėnesių darbo pabėgusios nelegalės.

Patyrinėjusios nelegalią paslaugų rinką, moterys nevyksta į Nju Džersį ir Staten Ailendo salą, tačiau pirmą kartą atsidūrusios Amerikoje tenkinasi bet kokiu kąsneliu. Jos dirba už 300 dolerių per savaitę (pirmų dviejų savaičių uždarbį atiduoda agentei) po 14–16 val. per parą. Dažnai tai būna trijų aukštų namas, kuriame gyvena šeima su 3–5 vaikais. Reikėtų nepamiršti ir tikėjimo. Pas kai kuriuos amerikiečius, išpažįstančius vieną ar kitą religiją, nerasi nei televizoriaus, nei kompiuterio. Tokios šeimos nevalgo mėsos (kartais tik kiaulienos), ir ten dirbanti lietuvė turi laikytis jų tradicijų. Apie amerikiečių vaikus, kurių čia niekas nebara ir nebaudžia, atskira kalba. Net pedagogės su aukštuoju išsilavinimu retai susitvarko su 4–5 mažaisiais amerikiečiais.

Atvykusios į Ameriką ir turinčios kur apsistoti moterys nepatenka į tokias situacijas. Jos pačios ieškosi darbo pagal skelbimus ir randa. Nemokančioms kalbos tenka kreiptis į rusų firmas, kurios pasiima vienos savaitės uždarbį arba reikalauja sumokėti iš anksto 100 dolerių, o darbo niekada nepasiūlo.

Sėkmės formulė – solidus amžius

Amerika – bene vienintelė šalis, kur tokia didžiulė darbo pasiūla vidutinio ir vyresnio amžiaus moterims. Jaunų merginų šeimos nenori imti, nes iš lūpų į lūpas eina istorijos apie suviliotas šeimų galvas, vyresniuosius sūnus ir kitokius baisius dalykėlius. Milijonierės saugo savo šeimų židinius ir samdo pagyvenusias moteris. Lengviausia darbą šeimose susirasti moterims iš Baltijos šalių. Beveik neįmanoma tokį darbą gauti azijietei ar kaukazietei. Moteris iš šių kraštų ima nebent į tas šeimas, kur Baltijos šalių atstovių ir su pyragais nepriprašysi, t. y. dirbti dideliuose namuose artimiausiose salose arba Nju Džersyje.

Taigi nemokanti anglų kalbos lietuvė gali susirasti tik darbą rusų emigrantų (dažniausiai žydų) šeimose už 350 dolerių per savaitę. Gerai, jeigu šeimininkai malonūs ir supratingi, bet Niujorke teko prisiklausyti įvairių istorijų. Ir apie tai, kaip girtas šeimos galva sumušė auklę ir kaip draudė prisėsti šalia katės, net ne žmonėms skirtoje vietoje; kaip senutė specialiai neidavo į tualetą ir gamtinius reikalus atlikdavo lovoje, nes labai stebėjosi, už ką tarnaitė gaus pinigus, jeigu ji vaikščios į tualetą; apie į lovą pas savo prižiūrėtoją vis bandantį įsiropšti senuką...

Tačiau darbus galima keisti. Tai moterys ir daro. Galų gale randa ir už 700 dolerių per savaitę, ir išmoksta kalbą, ir automobilį vairuoti. O reikia labai nedaug – tik noro ir pasiryžimo.

Didelės galimybės – menki norai

Neseniai vienas rusų laikraštis skelbė, kad sovietinius diplomus turinčios moterys gali registruotis mokytis ir po dvejų metų jau dėstys Niujorko mokyklose. Nelegalės tuo nesusidomėjo, tik šaipėsi, kad ten gali eiti tos, kurios neturi, kur dėti pinigų. Skelbime buvo rašoma, kad už mokslą bus galima susimokėti dirbant legaliai, nes pati mokymo įstaiga tarpininkaus gaunant legalų darbą ar studentišką vizą.

Kodėl taip skeptiškai nusiteikę Lietuvos moterys?

Atsakymas į šį klausimą labai paprastas. Dauguma čia atvyksta užsidirbti ir parsivežti pinigų į tėvynę. Pasilikti svečioje šalyje jos visai nenori – Lietuvoje jų laukia vaikai ir vaikaičiai. JAV norėtų gyventi jauni žmonės, kurie lengviau prisitaiko prie šalies gyvenimo. Jie ir tikslą tobulėti kitaip supranta.

Pagyvenusių žmonių Amerika – saujoje, ir ji vertinama tik doleriais. Daugelis dirba septynias dienas per savaitę ir po pusmečio išvyksta taip ir nepamatę Laisvės statulos, nepabuvoję Manhetene. Tačiau pati Amerika čia niekuo dėta. Kiekvienam čia atvykstančiam suteikiama galimybė. Gali ja naudotis, gali atsisakyti. Teko kalbėtis su šeima, kuri atvyko į Ameriką, laimėjusi Žaliąją kortelę. Žmonės kažkodėl įsivaizdavo, kad čia jų laukia nemokami butai, kursai, automobiliai. O jiems buvo tik atvertos durys.

Šeima verčiasi laikinais darbais rusų firmose, nes per dvejus metus taip ir neišmoko kalbos. Jie keikia Ameriką, dejuoja, kad trūksta pinigų ir visiems pasakoja, kaip čia sunku, tačiau patys nė piršto nepajudina, kad pagerintų savo gyvenimą. Tiesiog kaip Lietuvoje. Galima pakeisti aplinką, atsisakyti draugų ir giminių, tačiau paties žmogaus noro tik vegetuoti ir laukti, kol koks kąsnelis įkris į burną, nepakeisi.