A.Matulas. Lietuvos sveikatos sistemos permainos: problemos ir lyderystė

Ekonominės krizės įkarštyje 2009 m. į Privalomojo sveikatos draudimo fondą (PSDF) buvo surinkta rekordinė suma – 4,69 mlrd. litų. Prisiminkime, 2006 m. PSDF sudarė 2,89 mlrd. litų, šiais, 2012-aisiais, jis siekė 4 mlrd. litų, o su papildomai skirtais 200 mln. litų iš PSDF rezervo biudžetas padidėjo iki 4,2 mlrd. litų. Kadangi didžiausią PSDF dalį sudaro įmokos už valstybės draudžiamus asmenis, tai ši įmoka nuo 2007 m. daugiau nei padvigubėjo. 2007 m. valstybė už vieną žmogų per metus mokėjo 353,2 Lt, 2012 m. – 725 Lt. Šiemet Seimui pasiūliau Sveikatos draudimo įstatymo pataisą, kuri buvo priimta, ji nustato, kad įmoka 2013 m. didės iki 765 Lt, o 2014 m. – iki 850 Lt.

Už ką moka ir nemoka pacientas

Šeimos gydytojas už vieną aptarnaųjamą žmogų vidutiniškai gauna 100 Lt per metus. Odontologui už burnos priežiūrą per metus mokama 40 Lt. Ar privačios klinikos gydytojas sutiks prisiimti tokius pacientus, už kuriuos per metus gaus 40 arba 100 Lt?

Kai girdžiu privačių medicinos įstaigų vadovų balsų, kad jie yra ignoruojami, norėčiau atkreipti dėmesį, jog jie pageidauja imti ligonių kasų pinigus ir dar reikalauti papildomų priemokų iš pacientų. Todėl reikia labai aiškiai atskirti – jei nori sudaryti sutartį su ligonių kasa, tai ši diktuoja sąlygas, kad viešoji ir privati įstaigos teiktų paslaugas vienodomis sąlygomis. Jei nori kitokių sąlygų, dirbk komerciniais pagrindais ir nesudaryk sutarties. Yra du veiklos variantai – arba dirbti komerciniu pagrindu ir už viską gauti pacientų atlyginimą, arba gauti lėšų iš ligonių kasų ir nereikalauti jokios priemokos iš paciento.

Sveikatos reikalų komiteto sudaryta darbo grupė, svarsčiusi priemokų klausimą, parengė ir įregistravo įstatymo projektą, kurį priėmus paslaugos būtų paskirstytos į keturias grupes. Pirmoji – už visas drausto ligonio paslaugas apmoka ligonių kasa. Už tokias paslaugas priemokų negali būti. Kita grupė – mokamos paslaugos, kurių sąrašą ir įkainius nustato Sveikatos apsaugos ministras ir kurių nefinansuoja ligonių kasa. Tai plastinės-protezavimo, kosmetinės operacijos, nėštumo nutraukimai. Trečioji grupė yra papildomos (kitos) paslaugos, už kurias nemoka ligonių kasa, jei pacientas neatitinka paslaugų teikimo sąlygų. Pavyzdžiui, jei jis atvyksta iš užsienio, nėra draustas Privalomuoju sveikatos draudimu, tokiu atveju už paslaugas reikia mokėti ministro nustatytomis kainomis. Ir ketvirtoji paslaugų grupė yra tos, kurios nesusijusios su tiesioginiu gydymu. Jei pacientas pageidauja komforto: būti vienas palatoje, televizoriaus ar kondicionieriaus, jis, sumokėjęs atitinkamą pinigų sumą, tokį komfortą papildomai gali gauti.

Komitetas pateikė Administracinių teisės pažeidimų kodekso straipsnio pakeitimo straipsnį, kur pasakome, kad įvedame atsakomybę už nemokamų gydymo paslaugų apmokestinimą. Pavyzdžiui, po ligonių kasos patikrinimo, 85 įstaigose įsakymais nustatytos priemokos už tas paslaugas, už kurias negalima imti papildomų pinigų. Už tokius pažeidimus turi būti įvesta ligoninės vadovybės atsakomybė.

Ligoninės turi likti visuose miestuose

Situacija dėl rajonų ligoninių yra nevienareikšmiška, ypač kai šia tema skleidžiama nemažai visuomenę klaidinančios informacijos. Dėl mažėjančių paslaugų skaičiaus rajono ligoninėse, mažėjančio prisirašančių gyventojų skaičiaus poliklinikose ir ambulatorijose, padarytų SAM klaidų įgyvendinant greitosios medicinos pagalbos pertvarką ir kt. iškyla reali grėsmė išsilaikyti mažesnėms rajono, miestų ir miestelių ligoninėms, poliklinikoms, medicinos punktams.

Kai daugelis mėgsta spekuliuoti kaltinimais, jog rajonų ligoninės uždaromos, reikia atkreipti dėmesį, kad naikinami tik tie jų skyriai, kuriuose neatliekamas tam tikras paslaugų kiekis. Pavyzdžiui, uždaromi gimdymo skyriai, jei juose nėra 300 gimdymų per metus ir tai, jei tokia situacija tęsiasi 2 metus iš eilės. Tarkim, Suomijoje nustatyta 1000 gimdymų riba, kurios nesiekiantis skyrius yra panaikinamas.

Kai panaši grėsmė iškilo Pasvalio rajono ligoninės gimdymo skyriui, ėmėmės pačių įvairiausių priemonių, kad pritrauktume kuo daugiau gimdyvių. Rezultatas pasiektas – šiuo metu Pasvalyje gimdo daugiau moterų nei Utenoje ar Kėdainiuose. O pavyzdžiui, Kupiškio rajono ligoninė orientavosi teikti sudėtingas sąnarių protezavimo paslaugas. Tai darančiam gydytojui išvykus dirbti į kitą miestą, brangiai valstybei kainavusi įranga nebenaudojama. Taigi ir lėšos išmestos veltui. Ligoninių vadovai turėtų atsakingai vertinti tendencijas, o ne siekti tikslų, kurie nesiderina su demografinėmis, kitose valstybėse pastebimomis tendencijomis.

Kitas kraštutinumas, kai steigėjas, pavyzdžiui, Anykščių rajono savivaldybė, apmoka ligoninei už teikiamas gimdymo paslaugas, kurios per metus neviršija 120. Tai, manyčiau, yra lėšų švaistymas. Geriau orientuotis į žymiai dažniau gyventojams reikalingas slaugos ar globos paslaugas. Tačiau mūsų, politikų, pareiga užtikrinti tinkamą tų paslaugų įkainį, kuris nepelnytai iki šiol buvo sumažintas.
Todėl būtina įvesti apmokėjimą už paslaugas pagal giminingų ligų grupes (DRD) ir apmokėti už specializuotas ir kitas paslaugas stacionare vienodais įkainiais, nepriklausomai nuo įstaigos dydžio ar pavaldumo. Svarbu išsaugoti ir plėtoti specializuotą ambulatorinę pagalbą visose savivaldybėse.
Ten, kur neliko paslaugų, specialistų ir kyla realus pavojus paslaugų kokybei, būtina išlaikyti įstaigas plėtojant kitas vis labiau žmonėms reikalingas paslaugas, pavyzdžiui, vidaus ligų, slaugos ir globos, paliatyvios medicinos, psichikos sutrikimų gydimo. Šių paslaugų poreikis nuolat didėja, todėl negali būti nė kalbos apie kokį nors tuščiagarbį ligoninės prestižo išsaugojimą.

Atsirado poreikis integruoti slaugos ir globos paslaugas, kad žmogui ir artimiesiems pragulėjus 4 mėn. slaugos skyriuje nereikėtų toliau rūpintis, kur pasidėti. Ši sritis ypač svarbi siekiant išsaugoti kaimo medicinos punktus, todėl jų pagrindu ir jų bazėje reikėtų sukurti sveikatos, slaugos ir socialinių paslaugų centrus, integruojant bendruomenių slaugytojų slaugos ir lankomosios priežiūros darbuotojų veiklą.

Gyvename ilgiau

Apibendrinant norėčiau pastebėti, jog dėl padidėjusio finansavimo, gana efektyviai įgyvendinamų prevencinių sveikatos programų, gerokai sumažėjusių išorinių mirties priežasčių, visuomenės, kuri labiau pradėjo rūpintis ir saugoti savo sveikatą, nuo 2007 iki 2011 m. 2 metais pailgėjo Lietuvos moterų gyvenimo trukmė ir beveik 4 metais – vyrų gyvenimo trukmė.

Pasaulio sveikatos organizacija kūdikių mirtingumą laiko vienu iš šalies sveikatos apsaugos sistemos kokybės rodiklių. Dėl gerai organizuotos šalyje perinatologinės programos kūdikių mirtingumas nuo 2007 m. toliau mažėjo ir 2011 metais pasiekė 4,07 tūkstančiui gimusių kūdikių. Pagal šį rodiklį Lietuva – tarp pasaulio šalių lyderių.