Tačiau iš nesenų įvykių Lietuvos žiniasklaidoje akivaizdu, kad spaudos laisvė ir čia nėra duotybė – jos gynimas reikalauja žurnalistų vienybės, profesionalumo, teisinių žinių, o dažnai – ir didelių resursų.
Žinau, kad nepatingėsite prie šio teksto parašyti, kad „taip tiems žurnalistams ir reikia“, kad DELFI dar labiau reikėtų pamokyti ir pan., bet rašau šį tekstą norėdama vis dėlto parodyti, kokia nesaldi ir sunkiai uždirbama yra žurnalisto duona. Piktų komentarų apie žurnalistus galima rasti prie kiekvieno teksto, pranešančio apie kokią nors jų nesėkmę ar teisių apribojimą, tačiau, kad ir kokia silpna ir neprofesionali žiniasklaida būtų, visuomenė kaip tik turėtų būti suinteresuota jos stiprumu, nes ji vis dėlto yra svarbus demokratijos garantas ir visuomenės intereso sargas.
Ir nėra ko džiūgauti, kai ribojamos žurnalistų laisvės, trukdoma jiems atlikti pareigą, nes jei ne žiniasklaida, visuomenė nesužinotų apie piktnaudžiavimus, korupciją ir kitas blogybes. Tiems patiems plakamiems žurnalistams dažnai paprasčiau nueiti lengvesniu keliu ir pelnyti skaitomumą be didelių pastangų, tačiau jie renkasi daryti tyrimus apie politikų ir kitų veikėjų nešvarius ryšius bei neteisėtus darbelius.
Žinoma, pati žiniaklaida toli gražu ne visuomet yra verta pasitikėjimo: dažnai ji korumpuota, besivaikanti greito pelno ir populiarumo, o kai kuri jau seniai palaidojusi garbingo elgesio likučius.
Bet ir įtakingi VIP'ai dažnai būna labai suinteresuoti žiniasklaidą silpninti ir gavę progą patyliukais jai prikenkia. Nauji jų ginklai - beje, užtikrinti tos pačios demokratijos - pasitelkiant teisines priemones tampyti žiniasklaidą po teismus, skųsti įvairioms institucijoms. Kaip tik tokią kovą dabar stebime vieno kurorto savivaldybėje, kaip tik tokie skundai dėl neva neteisingų teiginių keliauja ir į mūsų portalą ...
STT peržengė visas ribas
2014 m. pradžioje STT smogė didžiausiai Lietuvos televizijai TV3 ir jos vadovams. „Lietuvos ryto“ duomenimis, prieš pareikšdami įtarimus TV3 vadovei Laurai Blaževičiūtei STT laiškais atakavo įmonės akcininkus užsienyje ir net dvejus metus klausėsi bendrovės vadovų pokalbių telefonu. Kad ir kokie būtų įtarimai, tokie veiksmai peržengia STT teisėto veikimo ribas.
Begalinė skundų lavina
Ačiū Dievui, tokie atvejai Lietuvos žiniasklaidoje labai reti, tačiau greta drastiškų laisvo žodžio spaudimo būdų egzistuoja ir minkštieji – absoliučiai legalūs: užversti žiniasklaidą įvairiais skundais, pretenzijomis, reikalavimais paneigti, ieškoti priekabių, kreiptis į teismus. Žinoma, puiku, kad piliečiai gali ginti savo teises, taip pat ir teismuose, bet pastarųjų metu DELFI patirtis rodo, kad, gerai pasistengus, turint gerus advokatus ar vertingas pažintis, žiniasklaidai galima pridaryti daugybę problemų. Tokie besiskundžiantieji dažnai siekia ne ginti savo teises (skundai nuo pat pradžių būna neperspektyvūs), bet įvelti žiniasklaidą į brangius teisminius ginčus, tokiu būdu generuojant nekenčiamai žiniasklaidos priemonei nuostolius, atitraukti ją nuo kasdienių darbų ir galiausiai atmušti jai bet kokį norą tęsti savo tyrimus, rašyti apie kai kuriuos asmenis.
Parašyti šį tekstą be kita ko paskatino ir nepaprastas precedentas: po 2 metų bylinėjimosi DELFI laimėjo bylą prieš valstybinę (!) įmonę „Oro navigacija“. Šiai nepatiko, kaip apie ją atsiliepė DELFI autorius Ramūnas Bogdanas, rašydamas apie „meškiukų incidentą“ 2012 m. Nepaprastas šis atvejis ir dėl to, kad pačiame pirmajame bylinėjimosi etape teismas patenkino neproporcingą ir įžūlų „Oro navigacijos“ prašymą ir pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: DELFI buvo įpareigotas pašalinti visą tekstą, kol vyksta teismo procesas, nors „Oro navigacija“ ginčijo tik keletą jo teiginių. Paprastai teismų praktikoje laikoma, kad laikinoji apsaugos priemonė negali būti tokia, kad faktiškai reikštų ieškinio patenkinimą iki bylos išnagrinėjimo, tačiau šį tekstą DELFI skaitytojams vėl gali pateiki tik dabar – kai aukštesnės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.
Mėgino užkardyti rašymą apie visus ikiteisminius tyrimus
2013 m. balandžio mėn. išspausdinome tyrimą „Kaip V.Romanovo Ūkio bankas padėjo pralobti buvusio FNTT vado šeimai“. Tęsdami tyrimą 2013 m. spalio mėn. DELFI paskelbė publikaciją „Ūkio banko fokusai: milijardinės sumos ir R. Boreikos tyla“. Tyrimo metu buvo atskleista visuomenei svarbi informacija, kad tuometinio FNTT vadovo Romualdo Boreikos neveikimas gavus pažymą apie pinigų plovimą „Ūkio banke“ leidžia pagrįstai įtarti nusikalstamą piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos, dėl ko Lietuvos valstybė patyrė milžiniškos daugiamilijoninės žalos (nebuvo konfiskuoti plaunami pinigai, kaip tai įpareigoja tarptautiniai, ES ir Lietuvos teisės aktai), buvo šiurkščiai pažemintas pareigūno vardas (neužkirstas kelias vykdomiems sistemingiems sunkiems nusikaltimams) ir buvo pažeminta Lietuvos valstybės reputacija tarptautiniuose santykiuose.
Šis tyrimas, žinoma, nelabai patiko pagrindiniams jo veikėjams – Boreikoms. Violeta Boreikienė sukėlė skandalą, kreipėsi į policiją, prokuratūrą ir Žurnalistų etikos inspektorių dėl esą jos šeimą persekiojančios ir terorizuojančios „gerai organizuotos grupuotės“, neva pažeista žurnalisto etika. Vėliau tiek Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, tiek Žurnalistų etikos inspektorė V. Boreikienės skundus pripažino nepagrįstais. Neturime duomenų, kad V. Boreikienė bandytų apskųsti jai nepalankius etikos institucijų sprendimus.
Dėl V. Boreikų skundo atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimo be leidimo tyrėja mėgino įpareigoti tekstų autorių žurnalistą Šarūną Černiauską neatskleisti duomenų ne tik iš šio ikiteisminio tyrimo, kuris nukreiptas prieš patį žurnalistą, bet apskritai iš visų ikiteisminių tyrimų, turinčių kokį nors ryšį su Boreikomis. Buvo siekiama, kad ikiteisminio tyrimo prieš žurnalistą inicijavimas užčiauptų žurnalistą, kad jis nedrįstų nieko rašyti apie skundo autorių ir jo artimuosius.
V. Uspaskichas pareikalavo savo konferencijos vertimo į lietuvių kalbą
Pretenzijų kone dėl kiekvienos raidės rašyti ar į teismą kreiptis netingi ir žymūs politikai, pareigūnai ir jų artimieji. Kartkartėmis paneigimų reikalauja premjeras Algirdas Butkevičius. Ne kartą paneigimus paskelbti reikalavo Darbo partija (dėl taikymosi į Nacionalinės mokėjimų agentūros vadovo postą ir ES pinigus, dėl Raimundo Lopatos komentaro apie partijos lyderį Viktorą Uspaskichą kaip atstovaujantį kitos valstybės interesams, dėl tiriamų Nacionalinės kredito unijos pinigų grobstymo schemų ir t.t.).
Pastaruoju metu V. Uspaskichą turbūt apėmė tikra desperacija. Dėl finansinių machinacijų realia laisvės atėmimo bausme kol kas dar neįsiteisėjusiu nuosprendžiu nuteistas Darbo partijos įkūrėjas bet kokia kaina bando kratytis sąsajų su Kremliumi: pareikalavęs šalies vadovės Dalios Grybauskaitės pasiaiškinimo, parlamentaras dabar užsipuolė ir jį kritikavusį DELFI apžvalgininką Ramūną Bogdaną.
Prieš 7 metus į Rusiją nuo Lietuvos teisėsaugos pasprukęs, tačiau milicijos sulaikytas, bet netrukus paleistas V. Uspaskichas panoro, kad būtų padaryta Rusijos dienraščio „Komsomolskaja pravda“ redakcijoje surengtos jo spaudos konferencijos, trukusios maždaug pusantros valandos, stenograma.
Maža to, Seimo narys užsigeidė, kad ši stenograma būtų oficialiai išversta iš rusų į lietuvių kalbą.
Po neseno Š. Černiausko straipsnio apie politikus, puolusius tikslinti deklaracijas, DELFI sulaukė pretenzijų ir iš konservatorės Irenos Degutienės.
Išviešinta jai nepalankia informacija buvo nepatenkinta ir darbietė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė – politikei užkliuvo tekstas apie balsavimo Vilniaus miesto savivaldybės taryboje rezultatų klastojimą.
VMI vadovo mama Stefanija Kaseliauskienė atsiuntė pretenziją dėl teksto apie subsidijų neįgaliesiems savinimąsi. Be kita ko DELFI sėkmingai atsakė ir į Gintaro Petriko advokato Gintaro Černiausko pretenziją dėl teksto „Italų verslininkai įtaria pakliuvę į G.Petriko aplinkos pinkles“.
Anksčiau DELFI bandė pulti ir mėgstantis tuščioms sienoms spaudos konferencijas rengti Zigmas Vaišvila. Kartu su savo lizingo bendrovėmis jis rašė gausias, tačiau neartikuliuotas teisines pretenzijas - ir nieko nepešė.
Profesionalų neįbauginsi
Kabinėtis prie DELFI tekstų įniko ir VšĮ „Europos žmogaus teisių fondas“, įnirtingai „ginantis“ lenkų mažumų interesus. Šio fondo skundo dėl formuluotės „pavydus lenkas“ netenkino Žurnalistų etikos inspektorė, tačiau fondas kreipėsi į teismą. Tokio paties nepalankaus Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimo fondas apskųsti nebandė.
Apskritai mūsų portalui pavyko sėkmingai atsakyti į daugelį gautų pretenzijų ir jos nepasiekė teismo, o jei pasiekdavo, apsigindavome teisme. Tai lėmė mūsų žurnalistų bei advokato Andžejaus Čaikovskio profesionalumas. Neabejoju, kad panašiais metodais „nukentėjusieji“ mėgina tampyti ir kitą žiniasklaidą, DELFI tikrai čia nėra išimtis.
Dirbdami tokiomis apgulties sąlygomis, žurnalistai privalo savo darbą atlikti tiesiog puikiai, nes kitaip rizikuoja keliauti į teismą, o ten jau viskas priklauso ir nuo advokatų sugebėjimų, teisėjų požiūrio ir kitų aplinkybių. Tačiau tie, kurie tikisi numalšinti žurnalistų norą rašyti skaudžiomis temomis, kelti negeroves, labai apsirinka. Banali tiesa – kas neužmuša, padaro stipresniu – veikia ir čia: noras kovoti su negerovėmis tik auga, o žiniasklaida tokiose kovose tik užsigrūdina ir tobulina savo įgūdžius.