Vidurio-Rytų Europos šalys kaip Lietuva jau seniai daug kalba apie savo energetinę nepriklausomybę, tačiau atsinaujinančios energetikos vystymas vis dar neretai laikomas prabanga, kurią sau gali leisti tik turtingesnės valstybės. Lietuvos energetikos strategijoje daugiausia kalbama apie suskystintų gamtinių dujų importavimą, skalūnų išteklių įsisavinimą ir nuolat tolstančią naujos atominės jėgainės viziją.
Kai su Peteriu Van Kemseke – M. Ševčovičiaus kabineto nariu ir vienu iš energetikos sąjungos strategijos autorių – kalbamės apie saulės energiją ir kitus atsinaujinančius šaltinius, už lango pila kaip iš kibiro. Lietuva nėra ir ypatingai vėjuotas kraštas, o visos didesnės upės, kurios galėtų generuoti vandens energiją, jau seniai užtvenktos. „Biomasė“, – pasiūlo jis realiausią žaliosios energijos šaltinį Lietuvoje. Vėliau važiuojant Žemaitijos lygumomis jis stebisi vakarų europiečiams neįprastai tuščiu peizažu – Lietuva išties turi neblogas sąlygas auginti medieną kurui.
Vis dėlto kiekvienos šalies apsirūpinimas savo pačios energija visiškai nėra energetikos sąjungos tikslas, atkreipia dėmesį P. Van Kemseke. Greičiau priešingai – ES narės turėtų siekti mažinti savo priklausomybę nuo dujų ir energijos, importuojamos iš trečiųjų šalių, tačiau kartu labiau pasikliauti viena kita. Pavyzdžiui, sako P. Van Kemseke, Ispanija turi išvystytą saulės energetiką ir galėtų patenkinti nemažą Prancūzijos energijos poreikių dalį. Tačiau problema ta, kad šios šalys – ir visos kitos Europos Sąjungoje – neturi pakankamai jungčių, kuriomis galėtų transportuoti didelius kiekius elektros energijos per nacionalines sienas.
Nutiesti jungtis nebūtų sudėtinga, tačiau ar galima įsivaizduoti, kad prancūzai, ispanai, vokiečiai ar net lietuviai nustotų galvoti apie savo energetinį saugumą kaip nacionalinį interesą ir imtų jį laikyti bendru, Europos lygio klausimu? Tačiau tam jau yra precendentas, sako P. Van Kemseke. Jei ES valstybės sutiko viršnacionalinėms institucijoms deleguoti tokį svarbų savo suverenumo elementą kaip monetarinė politika, viskas įmanoma. „Europos Tarybos susitikimuose finansų ministrai jau dabar mąsto pirmiausia kaip europiečiai, o energetikos ministrai vis dar galvoja nacionaliniu lygmeniu“, – sako jis.
Visgi šiuo metu susiklosčiusios aplinkybės palankios energetiniam ES glaudumui ir progos nevalia praleisti, priduria P. Van Kemseke. Įvykiai Ukrainoje atkreipė Europos dėmesį į jos priklausomybę nuo rusiškų dujų. Be to, pasaulio lyderiai ima rimčiau žiūrėti į kovą su klimato kaita – šiemet lapkritį Paryžiuje vyks Jungtinių Tautų Klimato kaitos konferencija (COP21), kur tikimasi pasiekti visuotinį ir įpareigojantį susitarimą siekiant suvaldyti klimato atšilimą. Tad tie, kas pirmieji ištobulins alternatyvas iškastiniam kurui, gali laukti milžiniškos ekonominės naudos aprūpinant savo technologijomis likusį pasaulį. Europa tikisi tapti lydere šioje srityje.
Peteris Van Kemseke interviu DELFI pasakoja apie ES energetikos sąjungos strategiją.
- Kokias problemas ir iššūkius turėtų išspręsti energetikos sąjunga?
- Pirmiausia, nepaprastai didelę mūsų energetinę priklausomybę. Visos ES mastu mes importuojame 53 proc. savo energijos, kas kasmet mums kainuoja 400 milijardų eurų. Be to, ši priklausomybė mums ne tik brangi, bet dabartinėmis geopolitinėmis sąlygomis nelabai protinga.
Antra, energetikos srityje mes vis dar neturime bendros rinkos. Dabar turime 28 atskirus sprendimų priėmėjus, 28 skirtingas rinkas. Prarandame daug pinigų vien todėl, kad mūsų vidinė energetikos rinka tokia susiskaldžiusi.
Ir trečia, ilguoju laikotarpiu mūsų dabartinė sistema nėra tvari. Štai kodėl nusprendėme savo energetinėje sistemoje po truputį atsisakyti iškastinio kuro ir skirti daug dėmesio atsinaujinantiems energijos šaltiniams bei energijos taupymui – nes pigiausia, švariausia ir saugiausia energija yra ta, kurios nesuvartoji.
- Ar realu tikėtis, kad jau greitai galėtume didelę savo energijos dalį pasigaminti iš atsinaujinančių šaltinių?
- Labai realu. Europa turi didelį atsinaujinančios energijos potencialą. Tiesa, dar palyginus neseniai atsinaujinanti energetika nebuvo pakankamai subrendusi, jai reikėjo milžiniškų subsidijų, kas nėra gerai. Kai į rinką paleidi dideles subsidijas, galų gale už viską sumoka vartotojas. Štai kodėl ketiname pasiūlyti palaipsniui mažinti subsidijas, ypač tas, kurios iškraipo rinkos funkcionavimą.
Jei pažvelgtume į atsinaujinančią energetiką šiandien, matome kad technologija jau daug kur yra subrendusi ir gali konkuruoti net ir be rinką iškreipiančių subsidijų.
Vėlgi, tai susiję su energetine priklausomybe. Vienas būdas ją mažinti ir stiprinti mūsų energetinį saugumą – pasitelkti vidinius energijos šaltinius, tokius kaip vėjas, saulė, biomasė ir t.t.
Tai glaudžiai susiję ir su vienos rinkos idėja. Jei turėsime geras jungtis, tai išspręs vieną iš šiuo metu atsinaujinančią energetiką slegiančių problemų. Dabar ji negali pasiūlyti nenutrūkstamo energijos tiekimo. Tačiau jei turi saulės energijos ir gerus būdus jai kaupti – o į tai mes, Europa, turėsime investuoti, kad taptume energijos kaupimo ir laikymo lyderiais – tuomet viskas įmanoma. Tiesiog turime skatinti ir sutelkti mokslinius tyrimus šioje srityje.
Tad mums reikia geresnių energijos kaupimo būdų ir geresnių jungčių. O turint geras jungtis ir bendrą energetikos rinką, atsinaujinanti energija yra geras sprendimas. Vieno Europos regiono išteklius galima panaudoti gaminant žalią energiją ir tiekti ją kitoms šalims, kuriose galimybių pasitelkti tam tikrus šaltinius yra mažiau.
- Kaip atrodytų bendra energijos rinka?
Ketiname nemažai investuoti jungčių tiesimą. Jei esi energijos gamintojas, galėtum ją tiekti bet kam ir bet kur Europoje.
Svarbi šio siekio dalis yra Trečiasis energetikos paketas. Pasirūpinsime, kad valstybės narės įgyvendintų Trečiąjį energetikos paketą ir kitas nuostatas, tiek energijos efektyvumo, tiek atsinaujinančių šaltinių naudojimo, tiek kitose direktyvose.
Taip pat reikės ir naujų nuostatų, pavyzdžiui, elektros rinkos srityje. Kitais metais ketiname pateikti pasiūlymą, kaip reformuoti elektros rinką, kad, tarkim, bendroje erdvėje elektra galėtų tekėti laisvai.
- Vakarų Europos šalys, tokios kaip Vokietija, gana entuziastingai investuoja į atsinaujinančius energijos šaltinius, tačiau rytinėms ES šalims, tokioms kaip Lenkija, labiau rūpi ekonomikos augimas ir jos bijo, kad perėjimas prie žaliosios energetikos gali sulėtinti jų augimą. Kaip bus suderinti skirtingi interesai?
- Energetikos sąjungos strategijoje turime penkis pagrindinius matmenis. Pirmasis – energetinis saugumas. Antrasis – vidinė energetikos rinka, mes tikrai turime ją sukurti. Trečias matmuo – prioritetizuoti energetinį efektyvumą. Iš esmės energijos vartojimo efektyvumas traktuojamas kaip dar vienas energijos šaltinis, galintis konkuruoti su kitais. Ketvirtas – dekarbonizacija, radikalus sprendimas dekarbonizuoti mūsų ekonomiką ir visuomenę. Ir penktasis – tyrimai ir inovacijos.
Tokie yra penki energetikos sąjungos matmenys ir manau, kad kiekviena narė ras, kas jas ypatingai domina. Kai kurios valstybės narės daug išloš iš vidinės energetikos rinkos. Kitos daug dėmesio skiria energetiniam saugumui, ypač Vidurio ir Rytų Europos šalys siekia tapti mažiau priklausomos. Tačiau kiekviena šalis energetikos sąjungos strategijoje kažką gaus – štai kodėl ją taip entuziastingai priėmė visi Europos Vadovų Tarybos lyderiai.
Energetikos sąjunga nebus sukurta kitais metais, taigi mes nesiūlome radikalių pokyčių, kurie turėtų įvykti 2015-2016 metais. Tai palaipsniui vyksiantis procesas, tačiau mes parodome kryptį. Mes žinome, kur Europa nori būti 2020 arba 2030 metais, ir manau, kad visos valstybės narės, net ir tos, kurios dabar naudoja daug iškastinio kuro, mato, kad energetinio efektyvumo siekis ir atsinaujinančių šaltinių plėtojimas yra ir jų interesas, nes tai ekonomiškas sprendimas ir todėl, kad turime įsipareigojimų klimato kaitos srityje.
Pernai spalį Europos Vadovų Taryba įsipareigojo iki 2030 metų sumažinti išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį bent 40 proc., lyginant su 1990 metais. Visos šalys narės įsipareigojo siekti šių tikslų. Be to, energetinis efektyvumas padės sutaupyti nemažai energijos ir išlaidų. Manau, kad visos valstybės narės ima suprasti šį ekonominį interesą.
Įdomu, kad bendraujant su progresyvesnių didelių bendrovių vadovais, matai, kad jie nebelaiko klimato kaitos įsipareigojimų našta – jie juos laiko verslo galimybe. Atsinaujinantys šaltiniai yra puikus pavyzdys. Jei mums pavyks juos išplėtoti ir tapti pasauliniu naujos kartos atsinaujinančios energetikos technologijų centru, tai bus puikus ekonominis argumentas. Nes jei mes rimtai ketiname kovoti su klimato kaita, visos likusios pasaulio šalys taip pat turės prisidėti, įskaitant ir didžiausias teršėjas šiuo metu. Norėtume, kad transformuodamos savo energetikas ir ekonomikas jos naudotų Europos technologiją.
- Ar šioje ateities vizijoje yra vietos branduolinei energijai?
Vis dėlto svarbu prisiminti, kad visos narės taip pat įsipareigojo pasiekti tam tikrus energetinio efektyvumo ir tam tikrus atsinaujinančių šaltinių naudojimo rodiklius, bent 27 proc. iki 2030 metų. Tad, viena vertus, energijos rūšių mišinys yra nacionalinių vyriausybių kompetencijos klausimas, tačiau kita vertus, turime griežtus rėmus Europos lygmeniu – pačių valstybių narių sprendimu priimtus rėmus – kovos su klimato kaita, atsinaujinančių šaltinių ir energetinio efektyvumo srityse. Šių įsipareigojimų reikia laikytis, nepriklausomai nuo to, kokį energijos rūšių mišinį pasirinksime.
- Ar buvo sunku įtikinti visas 28 valstybes priimti energetikos sąjungos planą?
- Sekėsi stebėtinai gerai, nes, manau, vyrauja supratimas, kad dabar yra tinkamas laikas veikti. Apie energetikos sąjungą arba energetikos bendruomenę kalbama jau seniai, buvęs Europos Komisijos prezidentas Jacques‘as Delorsas (1985-1995) buvo iškėlęs šią idėję. Tačiau anuomet dar nebuvo atėjęs jos laikas. O dabar jis atėjo. Prezidentas J.C. Junckeras grąžino šią idėją į politinę darbotvarkę.
Laikas tinkamas – tą ne kartą pareiškė ir Europos Vadovų Taryba. Pirmiausia tą lemia konkurencija pasaulyje. Pažvelkime, kas vyksta JAV, kur dėl skalūnų revoliucijos dujų kaina gerokai mažesnė nei Europoje, kas reiškai nuostolius mūsų bendrovėms. Tad vadovai supranta, kad turi kažką daryti.
Antra, geopolitinis kontekstas, įvykiai Ukrainoje taip pat viską pakeitė. Trečia, įsivyrauja suvokimas, kad klimato kaita yra svarbus klausimas. Ruošiamasi JT klimato kaitos konferencijai Paryžiuje. Visa tai duoda stiprų impulsą, dėl kurio įtikinti valstybes nares žengti šiuo keliu buvo lengviau.
Šiuo metu tikrasis iššūkis yra įgyvendinti planą. Viena yra priimti nepaprastai ambicingą energetinės tranzicijos planą, o visai kas kita gražius žodžius paversti tikrove.
- Kokios jo įgyvendinimo gairės?
- Įgyvendinti jau pradėjome. Prie energetikos sąjungos strategijos pridėjome pakankamai išsamias gaires su teisėkūros ir kitokiais pasiūlymais, kai kurie jų skirti dar 2015 metams. Taigi traukinys jau išvyko iš stoties ir nuo šiol tik didins greitį. Negalime švaistyti laiko.
- Šiuo metu pagrindinis Lietuvos prioritetas energetikos srityje – išsivaduoti iš Rusijos „Gazprom“ diktato. Kaip energetikos sąjunga padės tą padaryti?
- Vienas iš Komisijos pasiūlymų – įnešti daugiau skaidrumo į dujų tiekimo susitarimus. Šiam pasiūlymui kovo 19 d. entuziastingai pritarė ES vadovai. Europos Vadovų Taryba iš esmės paprašė Komisijos parengti ambicingą pasiūlymą, užtikrinsiantį didesnį skaidrumą dujų tiekimo sutartyse, nes šiuo metu šios sutartys – o dauguma jų yra ilgalaikės – yra visiškai neskaidrios. Jos sudaromos dvišaliu pagrindu, o mūsų valstybės narės net nežino, kokie yra realūs standartai.
Šioje srityje, mano manymu, Komisija gali daug nuveikti. Ji gali būti įtraukta jau ankstyvoje derybų stadijoje, kaupti visą informaciją apie dujų tiekimo sutartis – tarkime, kokia yra normali kaina, kokie yra normalūs dujų kiekiai, kokios yra normalios sutarties sąlygos. Žinoma, Komisija gerbia komercinės informacijos slaptumą ir turi daug patirties, kaip elgtis su konfidencialiais duomenimis. Tačiau jei Komisija žinos, kas įrašyta dujų sutartyse, ji galės lengviau nustatyti tam tikrus orientyrus, kurie padės atskiroms narėms derantis su trečiosiomis šalimis. Kalbant apie energetinį saugumą, tai vienas perspektyviausių energetikos sąjungos elementų.
- Ar gali būti, kad ateityje su didžiąsias dujų tiekėjais, tokiais kaip „Gazprom“, derėsis ES savo narių vardu?
- Derybos, žinoma, yra valstybių narių kompetencijos sritis, jos ir toliau pačios derėsis, skirtumas tik tas, kad Komisija dalyvaus nuo ankstyvos stadijos.
Dabar taip nėra. Dažnai būna, kad valstybė narė derasi su trečiąja šalimi, o Komisija įtraukiama tik paskutinėje stadijoje, kada neretai būna jau per vėlu, sutartis beveik pasirašyta. Ateityje Komisija dalyvaus nuo pačios derybų pradžios ir galės išties padėti. Tačiau vis vien derėsis ne Europos Sąjunga, derėsis valstybės narės.
