Ar Vilniuje liepos 11–12 dienomis vykęs renginys įeis į istoriją, ar ne? Bus prisimenamas kaip lemiamas atspirties taškas ar tik kaip liūdnai pagarsėjusio 2008-ųjų Bukarešto susitikimo pakartojimas, kai Ukrainai vėl aptakiai pažadėta narystė NATO?
O gal visi norės tiesiog greičiau pamiršti šį suvažiavimą, kuriame esą daug pakalbėta, pažadėta, bet nieko reikšmingo nepasiekta?
Tokie ir panašūs klausimai neslūgsta jau kelias dienas, tarsi Lietuvos sostinėje būtų vykęs ne NATO viršūnių susitikimas (kartu ir neformalus 7 galingiausių pasaulių valstybių lyderių – G7), o vien tik Ukrainos narystei skirta konferencija.
Emocijos – nuo džiugesio iki pykčio, nuo raminimų iki dūsavimų, raginimų pasidžiaugti ir nusivylimo – visa tai trykšte tryško per kraštus tiek neperžengiant oficialaus formato rėmų, tiek užkulisiuose, tiek viešojoje erdvėje.
Nuo vėliavomis, koncertais ir kitais būdais išreikštų raginimų duoti Ukrainai ginkluotės, bent jau suteikti daugiau konkretumo ir aiškumo dėl Ukrainos narystės Aljanse iki JAV, britų atvirai reiškiamo nepasitenkinimo ukrainiečių ir jų ištikimiausių rėmėjų elgesiu – išsilieti galėjo visi. Tik paskutinę dieną tonas tapo diplomatiškesnis.
O ir, regis, jau visi, kas tik netingėjo, pasisakė, ką mano apie NATO susitikimo rezultatus, tad dabar beliko švęsti arba susitaikyti, keiktis ar net nuryti kartėlį, o gal tiesiog pagaliau atsipūsti ir prisiminti, kad vienu NATO renginiu niekas neprasideda ir nesibaigia.
Nes iš tikrųjų visos emocijos turi mažai ką bendro su tuo, kas svarbiausia pasiekta Vilniuje per šias dienas – tiek oficialiai, tiek užkulisiuose ir ką tai lems tiek artimiausioje ateityje. Išsisklaidžiusios iliuzijos ukrainiečiams reiškia vieną paprastą, o kartu ir sudėtingą dalyką: pirma reikia pasiekti pergalę mūšio lauke. Bet kaip tai padaryti, jei NATO esą nuvylė Ukrainą?
Vieniems trūko dėkingumo, kitiems – aiškumo
Dar gerokai prieš patį NATO viršūnių susitikimą Vilniuje Lietuvos pareigūnai neoficialiai, o tada ir oficialiai siuntė prieštaringus signalus: viena vertus, ne kartą skambėjo raginimai suvaldyti lūkesčius, ypač dėl Ukrainos, antra vertus, įvairių iniciatyvų, raginant suteikti Ukrainai vilčių dėl NATO neįmanoma buvo nepastebėti.
Tad galiausiai emocijų protrūkio neišvengta antradienį, kai vyko aršiausia kova dėl svarbiausio bet kurio NATO Viršūnių susitikimo dokumento – deklaracijos teksto derinimo. Kol Vilniuje vyko kova dėl kiekvieno žodžio galutiniame teksto variante, žibalo į ugnį šliūkštelėjęs Volodymyras Zelenskis, regis, suerzino net svarbiausias Ukrainos sąjungininkes – JAV ir Jungtinę Karalystę.
„Gavosi Bukarešto susitikimo atsikartojimas, tik su niuansais, vietoje to, kad būtų pasiūlyta konkreti perspektyva, vadiname tai pakvietimo veiksmų planu, kad būtų aišku, ko iš ukrainiečių tikimasi.
Sąlygos nekonkretizuotos, o neaiškumas siunčia žinutę ir ukrainiečiams, bet ir pačiai Maskvai, kad NATO neturi pasiryžimo, valios, net ir karas nėra persilaužimo momentas plėtros politikoje, kur NATO bando perimti iniciatyvą, viskas lieka aptaku ir ukrainiečiai pagrįstai nusivylę tokia susitikimo išdava“, – pripažino Tarptautinio gynybos ir saugumo centro Taline tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.
Jam antrinęs VU TSPMI docentas Deividas Šlekys teigė, kad ukrainiečiai bandė laikytis ankstesnės taktikos spausti sąjungininkus, pavyzdžiui dėl ginkluotės tiekimo, o tai galiausiai suveikdavo. Bet ne šįsyk – šį kartą pritrūko pastangų ir net fantazijos sukurti kūrybiškesnes susitarimo formuluotes.
„Kalbant apie lūkesčius, Lietuvoje turime suvokti vieną dalyką: neturėjome normalios diskusijos, ką reiškia Ukrainos narystė NATO? Ar mes tikimės, kad Ukrainai tapus NATO nare Rusija nustoja kariauti, ar mes stojame į karą?“ – pastebėjo D. Šlekys. Esą netgi aiškesnės formuluotės suteikimas ukrainiečiams, jų pačių manymu, būtų suteikęs vilčių, kad Rusija nustos kariauti.
Neatsitiktinai JAV nenorą kariauti su Rusija akcentavo stipriai, o įtakingasis JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake`as Sullivanas ir Jungtinės Karalystės Gynybos sekretorius Benas Wallace‘as kone sutartinai leido suprasti, kad pasigenda ukrainiečių dėkingumo.
„Vienas niuansas dėl to pasipiktinimo yra tas, kad, galbūt, bandyta komunikuoti vidinei auditorijai Ukrainoje, kitas niuansas, kad Ukraina iš šio susitikimo tuščiomis neišėjo“, – teigė T. Jermalavičius. Jis pažymėjo, kad buvo ir kitokios informacijos, ypač tie gandai, kad pakvietimo korta bus panaudota už Ukrainos nugaros vyksiančiose derybose su Rusija. Tačiau galiausiai ukrainiečiai buvo bent jau susitikime viešai nuraminti užkulisiuose.
Už deklaracijas svarbiau ginklai ir amunicija
Neatsitiktinai jau kitą susitikimo dieną įtampa kiek atlėgo. Pirmame NATO-Ukrainos tarybos posėdyje V. Zelenskis jau rodė ir dėkingumą, netgi pabrėžtinai jį skyrė Jungtinei Karalystei bei asmeniškai JAV prezidentui, ir nebekėlė abejonių sąjungininkų pažadais, nesipiktino „absurdiškais“ NATO sprendimais.
Viena vertus, kautis dėl sutarto ir pasirašyto susitikimo deklaracijos teksto nebebuvo prasmės. Antra vertus, sąjungininkų raginimai ukrainiečiams įvertinti tai, ką gavo – tiek vieši, tiek dvišalėse derybose duoti pažadai bei įsipareigojimai tapo galimybe Ukrainos delegacijai išsaugoti veidą, turėti kuo viešai pasidžiaugti.
Pasak V. Zelenskio, Ukraina gavo konkrečias saugumo garantijas, kurių pagrindu su atskiromis valstybėmis bus pasirašomos dvišalės sutartys. Be to, neliko ir abejonių bei dviprasmybių dėl to, ar Ukraina taps NATO nare. Tai galima vertinti įvairiai – kaip ukrainiečių nurytą karčią realybės piliulę, kai belieka tenkintis tuo, kas gauta, arba kaip siekį išlošti daugiau per dvišales derybas.
O juk būtent tokių susitarimų detalės dabar yra gerokai reikšmingesnės, nei kompromisinis pakvietimo į Aljansą išdėstymas deklaracijos tekste.
Deklaracija tėra gairės šalims, o kova dėl kiekvieno žodžio lėmė, kad net ir dokumente numatyti įsipareigojimai nieko nereiškia be tolesnių realių žingsnių. Pavyzdžiui, įsipareigojimai „siekti 2 proc. gynybai“, kad tai būtų „grindys, o ne lubos“ niekaip valstybių nepririša prie datų, tik didina spaudimą prisiminti ankstesnius įsipareigojimus šį rodiklį pasiekti jau kitais metais.
Tas pats ir su neformaliame Galingiausių pasaulio 7 valstybių susitikime (G7) prisiimtais įsipareigojimais remti Ukrainą bei suteikti tokias saugumo garantijas, kad jos netaptų dar vienu liūdnai pagarsėjusiu Budapešto memorandumu – visa tai dar turės ratifikuoti G7 šalių parlamentai, kas istoriškai neretai tampa formalia kliūtimi laikytis skambiai prisiimtų įsipareigojimų.
Pavyzdžiui, Turkijos pažadas neblokuoti Švedijos narystės NATO, kuo visos Aljanso narės taip džiaugėsi dar susitikimo išvakarėse vis dar nėra ratifikuotas ir nebus iki rudens, o per tą laiką visko gali įvykti.
Ukraina tai supranta kuo puikiausiai, mat birželio pradžioje prasidėjęs kontrpuolimas iki šiol vyksta lėtai ir visko jame dar gali įvykti. Visiems yra akivaizdūs ukrainiečių trūkumai – trūksta ir paramos iš oro, ir šarvuotųjų pajėgų, o labiausiai – amunicijos, šaudmenų, kurie eikvojami įspūdingais tempais ir ne mažiau reikšmingi, nei patys taktiniai Ukrainos ar Rusijos veiksmai fronte.
Tai, kad papildomus karinės pagalbos paketus pažadėjo Vokietija, Prancūzija, Norvegija, kitos šalys, o JAV vis labiau linksta prie didesnio nuotolio ir griaunamosios galios raketų ATACMS perdavimo ukrainiečiams yra ir bus svarbu artimuoju laikotarpiu. |
Pavyzdžiui, Prancūzijos pažadėtos kruizinės raketos SCALP, kurios tėra prancūziška raketų „Storm Shadow“, kurias ukrainiečiai jau gavo ir sėkmingai naudoja, versija. Bet jų gavimas gali išlaikyti tą smūgių tempą, kurį bando išlaikyti Ukraina, su 300–500 km nuotoliu galinčiomis smogti raketomis, nutaikytomis į rusų užnugario vadavietes, šaudmenų sandėlius, tiltus ir kitus svarbius objektus.
Toks sekinimas yra ne mažiau svarbus, nei kasdieninės 155 mm šaudmenų sąnaudos, kurios siekia tūkstančius panaudotų sviedinių fronte ir vis tiek neprilygsta rusų tempui. Net ir 50 tokių raketų perdavimas, kaip ir papildomi šarvuočiai, iš vokiečių gautos kovinės evakuacijos mašinos, išminavimo įranga, oro gynybos priemonės yra reikalingos nuolatos ir didesniais kiekiais.
„Trumpuoju laikotarpiu Ukraina gaus ginkluotę, kuri gali padidinti dinamiką puolime, t.y. tai, kas gali leisti ukrainiečiams šiemet pasiekti proveržį.
Tuo metu G7 pažadai, mano nuomone, reiškia, kad Vakarai apsiprato, susitaikė ir rado būdus mąstyti ilgalaikėmis kategorijos, kad karas nesibaigs šiemet. Tai yra signalas ir Maskvai, nes Kremlius aštriausiai reagavo į G7 pareiškimą, kuris reiškia, kad Vakarai pradeda atrasti strateginę kantrybę, – jei žaidžiame ilgą žaidimą, tai žaidžiame“, – pažymėjo D. Šlekys.
Be to, ankstesni suvaržymai Ukrainai perduoti jų prašytą ginkluotę, kuri vis dar vėluoja, dabar krenta, o Vakarų politikams ir visuomenėms reikėjo įveikti „apšilimo laikotarpio“, kuris baigėsi. Su tuo sutinka tikrai ne visi, ypač ukrainiečiai, kurie vakaruose mato gilumines baimes, jog Rusija eskaluos, nors kiekvieną kartą peržengus rusų raudonas linijas jokios eskalacijos nebūna.
Neatsitiktinai, po pirmosios NATO susitikimo dienos nusivylimo neslėpęs V. Zelenskis antrąją dieną jau švytėjo. Tai gali būti tik jo, kaip buvusio aktoriaus sugebėjimų įrodymas, bet užduotis ir kelias Ukrainai dabar yra bent jau aiški.
„Mes tikime pergale. Mes turime vieną norą – tai pergalė. Neturiu kitų norų ir tikslų, ambicijų, tik pergalę. Su ja ateis ir narystė NATO“, – į „Delfi“ klausimą optimistiškai atsakė V. Zelenskis. O reikia pergalei, tai visai ne pažadai dėl narystės, nes pergalė įmanoma tik mūšio lauke.
Zelenskiui gaus amunicijos, bet yra sąlyga
Išties, dar svarbiau Ukrainai yra tai, kad sąjungininkai ne šiaip įsipareigojo bent penkerius metus remti Ukrainą karinėmis priemonėmis – nuo ginklų, technikos iki amunicijos ir neskelbiamos žvalgybinės pagalbos, bet ir patys jau priėmė sprendimus dėl reikiamų įsigijimų.
JAV, Vokietija, Čekija, Lenkija, kitos šalys spaudžia savo pramonę, pirmiausiai valstybines įmones dar labiau spartinti ir dramatiškai didinti pagaminamų šaudmenų skaičius. JAV amunicijos gamybą siekia padidinti iki 2025 metų, kad būtų pagaminta 90 tūkst. vnt. 155 mm sviedinių per mėnesį (arba virš milijono per metus) esamose 7 gamyklose, kur žmonės jau dirba 3 pamainomis per parą, o planuojama dar iki 4 naujų gamyklų ir esamų modernizavimas, plečiant gamybą.
Panaši padėtis ir Europoje – Vokietijos „Rheinmetall“ kitais metais planuoja pagaminti apie 600 tūkst. sviedinių, Čekijos gamintojai – apie 150 tūkst., Lenkijos – nuo 50 tūkst. iki 200 tūkst. per metus, Švedijos – 400 tūkst., Norvegijos – 200 tūkst., Jungtinės Karalystės – nuo esamų 30-40 tūkst per metus iki 300 tūkst. per metus.
Tiesa, beveik visos šalys beveik vienodai numato tokios gamybos išplėtimo datą – užsibrėžti skaičiai bus pasiekti anksčiausiai 2025 metais, nes tokios tėra galimybės. O ir iš pagamintos amunicijos ne visa keliaus į Ukrainą.
Tai, ko V. Zelenskis prašė pirmosiomis dienomis – „amunicijos, o ne pavežėjimo“, taps nuolatiniu procesu, o ne kas mėnesį paviešinamų karinės pagalbos perdavimais, kurie tik laikinai numalšina sviedinių alkį. Bet iki tol teks verstis su tuo, ką turi.
Iki šiol šaudmenų tiekimas Ukrainai vykdomas tik pagal esamas Vakarų šalių pramonės galimybes ir numatytus atsargų rodiklius. Viena vertus, be Vakarų Ukraina jau nebegalėtų kariauti – artilerija, tankai ir visa kita, kas tik šaudo, yra efektyvūs tol, kol užtenka šaudmenų, o pačių ukrainiečių gamyba priklauso ir nuo pačios pramonės galimybių, ir nuo gebėjimų apsaugoti ją nuo rusų atakų.
Kita vertus, Vakarų šalis iki šiol varžė tik politinės valios imtis ilgalaikės strategijos ir sutarčių nebuvimas. Tiesa, dabar vis dar varžo ir nenoras atverti visų savo sandėlių dėl suprantamų priežasčių – viena vertus perduotos kruizinės raketos „Storm Shadow“/ SCALP yra ženklas, kad ukrainiečiams galima patikėti ir modernią vakarietišką ginkluotę, net jei rizikuojama, kad ji pateks rusams į rankas, antra vertus taip tuštinami ne ypač gausūs Vakarų šalių kruizinių raketų sandėliai.
Prancūzija turi apie 400 raketų SCALP, Jungtinė Karalystė – nuo 500 iki 700. Net kelių dešimčių perdavimas Ukrainai yra reikšmingas, turint omenyje, kad šios raketos jau nebegaminamos, o norint atnaujinti jų gamybos linijas, reikėtų papildomų investicijų.
Rizika yra paremta ukrainiečių sėkme fronte – dramatiškai pasikeitus situacijai arba kilus NATO ir Rusijos konvenciniam karui, o juo labiau karui su Kinija per artimiausius du metus Aljanso šalių technologinį pranašumą dar gali atsverti nepakankamas šaudmenų trūkumas.
Karas Ukrainoje dar kartą parodė Vakarų nesyk išmoktą ir pamirštą pamoką: realiame kare, kuris trunka ne tiek, kiek norėtum, tenka panaudoti gerokai daugiau, nei planavai.
Tuo Vakarų šalys jau įsitikino prieš daugiau nei šimtmetį, kai 1914-1915 Pirmojo pasaulinio karo metais smarkiai trūko šaudmenų, ypač artilerijos sviedinių. Per kelerius metus smarkiai išplėtus jų gamybą susidurta su kita problema – prasta kokybe, dėl ko dalis sviedinių tiesiog nedetonavo ir tai lėmė ne vieno mūšio sėkmę ar nesėkmę.
Atgimsta Šaltojo karo laikų NATO?
Panašiai NATO šalims užtruko ir su gynybos planavimu. Būdamas NATO vadovu ar galingiausios Aljanso narės lyderiu gali kiek nori kartoti mantra tapusią frazę, kad „kiekvienas NATO teritorijos centimetras ar colis bus ginamas“. Bet jei neturėsi konkrečių planų ir jiems pritaikytų pajėgų – ko verti tokie pažadai?
Būtent todėl NATO viršūnių susitikime Ukrainos tema laikinai užgožė kitus pasiekimus, nors jų reikšmė yra ne mažiau svarbi. Juk sutarta tiek dėl regioninių gynybos planų, tiek dėl NATO priešakinių pajėgų didinimo Baltijos šalyse iki brigadų dydžio.
Tiek planams, tiek brigadoms pirmiausiai reikia „mėsos“, t.y. realių pajėgumų, jų aukšto parengties lygio, žinojimo, kas, kur ir kaip būtų naudojama. NATO susitikimas – tik atspirties taškas, kuriuo, kaip politinės valios išraiška, konstatuojama užduotis tiems, kas ją turės įgyvendinti.
Net jei tai deklaracijos dokumente ir pažymėta aptakiai, pabrėžiant, jog tai tėra Madrido viršūnių susikimo sprendimų patvirtinimas, o „nuo esamų kovinių grupių iki brigados dydžio vienetų jos bus padidintos tada ir ten, kur to reikės“, priešakinėms pajėgoms vadovaujančios šalys jau nenoriai, bet patvirtino įsipareigojimus didinti šiuos pajėgumus.
Kaip tai bus suderinta su gynybos planais, NATO vyriausiojo pajėgų vado (SACEUR) matymu, jam lanksčiau priskirtų pajėgų panaudojimu – visa tai dar yra neatsakyti klausimai. Kaip ir tai, kas ir kada iš tikrųjų įgyvendins tokius planus – Vokietija įsipareigojo tai padaryti iki 2026-ųjų, tačiau pripažįsta, kad nei reikiamų pajėgų, nei infrastruktūros nepakanka.
Ir dabar reikės įgyvendinti planus – reikės ir pajėgų, ir pratybų, ir papildomo finansavimo, kas dar nėra savaime garantuota. Vis dėlto, anot T. Jermalavičiaus, NATO pagaliau tampa tuo, kuo turėjo tapti po 2014-ųjų Aljanso viršūnių susitikimo Velse.
„Tik dabar susidėliojame visus akcentus ir tam reikėjo to šoko pernai vasarį. Dabar sukuriamos prielaidos plėtoti Šaltojo karo 2.0 NATO versiją, kuri mums naudinga. Bet nei Vilniaus, nei Vašingtono susitikimas kitais metais nėra galutinė stotelė“, – teigė T. Jermalavičius.
