M. Adomėnas. Putinas „naudingų idiotų“ ieško dešinėje (II)

 (184)
Užgrobti (dešinįjį) centrą
Mantas Adomėnas
Mantas Adomėnas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Klasikinė šachmatų teorija teigė, jog svarbiausia yra užimti lentos centrą. Šalia jau aprašyto  ideologinio manevro – dešiniųjų radikalų telkimo, – kurį galima įvardyti kaip „apėjimą iš kraštutinio dešinio flango“, Rusija lygia greta vykdo ir kitą – „užimti centrą“. Kaip jau minėjau, Europos kairėje Kremlius gali kliautis „įtakos figūrų“ arba ir visų nupirktų partijų įtaka, o centro dešinė visuomet buvo pasipriešinimo Rusijai bastionas. Kartais tai buvo daroma nuosaikiau ir lėčiau, negu mums, lietuviams ir kitoms Rytų Europos tautoms, norėtųsi, tačiau tradicinės dešiniosios partijos išlikdavo nepavaldžios Kremliaus strateginėms machinacijoms. Tačiau kairei laimint „kultūrinius karus“ Europoje ir Vakarų pasaulyje, ta pergale genialiai pasinaudoti pajėgė Putinas, pradėjęs apeliuoti į tradicines vertybes. Patriotizmas, šeima, religija – šie žodžiai tampa kertiniu Putino režimo motto, kaip kažkada caro Nikolajaus I, irgi siekiančio reakcingos ideologinės „restauracijos“, lozungu buvo tapę Православие, самодержавие, народность – „Stačiatikybė, patvaldystė, tautiškumas“.

Kaip minėjau ankstesnėje straipsnio dalyje, praeitų metų gale Putinas pasakė porą programinių kalbų – vieną Rusijos literatūriniame susirinkime, kultūros veikėjams, kitą Federaliniame susirinkime, Dūmos deputatams ir tarnautojams, – kuriose nupiešė  Rusiją kaip tradicinių vertybių sergėtoją, paskutinį krikščioniškosios civilizacijos forpostą Europoje, kurioje tos vertybės išsigimė. Putinas teigė, kad daugybė žmonių visame pasaulyje palaiko Rusiją būtent todėl, kad ji kovoja už „moralinius civilizacijos pagrindus“ ir tikrojo humanizmo vertybes. Rusijos valdžios pozicija esanti „konservatyvioji pozicija“. Putinas netgi pacitavo Nikolajaus Berdiajevo veikalo „Nelygybės filosofija“ žodžius , jog „konservatizmo prasmė ne ta, kad jis trukdo judėti pirmyn ir į viršų, o ta, kad jis trukdo judėti atgal ir žemyn, prie […] sugrįžimo į pirmykštę būklę“. O Vakarai, primetantys likusiam pasauliui „progresyvesnį vystymosi modelį“, tik stumia jį, anot Putino, į regresą ir „didelį kraują“. Taigi Putinas neabejotinai pozicionuoja save kaip konservatorių, “tikrojo” konservatizmo, kurio nebelikę Vakaruose, lyderį. Čia galima dar pridėti, kad ir Aleksandras Duginas Maskvos Valstybinio universiteto Sociologijos fakultete vadovauja būtent „Konservatyvių studijų centrui“.

Galime perdėm nesigilinti, kokį vaidmenį toks Putino pasikrikštijimas konservatoriumi vaidina Rusijos vidaus ideologinėje „rinkoje“ – tai įdomi, tačiau kita tema. Tačiau visiškai aišku, kad Vakarų atžvilgiu tai yra gerai apgalvota ideologinių šachmatų „lentos centro“, jos dešiniosios dalies, užėmimo operacija, kruopščiai sukonstruotos Rusijos „minkštosios galios“ skleidimo strategijos dalis.

Kai Kremlius nuosekliai skelbiasi esąs ir šeimos vertybių gynėjas „mažumų diktatūrai“ neva pasidavusioje Europoje, ir vienintelis krikščionybės gynėjas prieš sekuliarėjančius Vakarus bei agresyvėjantį islamo pasaulį (Putino susitikimas su Popiežiumi ir vaidmuo Sirijoje), ir tikrojo patriotizmo bei tautiškumo priebėga nuo, kaip jis išsireiškė, „amoralaus internacionalo“ , ir laisvosios rinkos sala nuo dinozaurėjančios Europos socialistinės gerovės valstybės (Depardieu epizodas), ne vienas Vakarų dešinysis susimąsto, kad gal Putinas nėra toks jau ir blogas – juk visa tai dalykai, kuriuos ir jie patys išpažįsta. Dar daugiau – Putinas tas vertybes skelbia žymiai radikaliau, tvirčiau ir griežčiau, negu vakarietiškos centro dešinės partijos, besilaikančios civilizuoto politinio diskurso taisyklių ir demokratinių normų, kurios nevaržo Putino. Tuomet vakariečių dešiniųjų imunitetas Rusijai menksta, galima simpatija Ukrainai ar Gruzijai lengviau paverčiama į „visi jie tokie“, „kas mes tokie, kad kištumėmės“ tipo samprotavimus. Nesunkiai užmirštama ar žiūrima pro pirštus į tai, kad Rusija tebėra neatsisakiusi imperinių ambicijų, kad ji vos prieš penkerius metus kovojo teritorijos užgrobimo karą Europoje.

Savo „minkštosios galios“ strategijoje Kremlius pasinaudoja Europoje vykstančiu kairuolišku vertybių naikinimu, kuriam centro dešinė kol kas tebėra nepajėgi veiksmingai pasipriešinti, ir, kaip žaizdose gyvenantys džiunglių parazitai, minta iš jo. Moralios visuomenės ilgesys tradicinių pažiūrų žmones priverčia galvoti, kad galbūt tokia yra šios visuomenės kaina, kurią sukurti įmanoma tik autoritarinės valdžios sąlygomis, atsisakant pamatinių laisvių ir teisių, bet ne demokratijos sąlygomis. Įžūliai kalėdinių pamaldų metu bažnyčią išniekinusių „Femen“ anarchofeminisčių (beje, iš Ukrainos) veiksmai ne vieną vakarietį verčia galvoti, kad Putinas buvo teisus – tiek dėl „Pussy Riot“, tiek dėl Ukrainos.

„Pastangos kurti krikščionišką, tradicinėmis vertybėmis grįstą visuomenę demokratijoje nepavyko“, galvoja jie, „ko gero, tai įmanoma tik tokiose valstybėse, kaip Rusija“. Jis niekada nesusimąstys, ar tokia morali krikščioniška visuomenė iš tiesų egzistuoja Rusijoje – degtinės, prievartos ir postsovietinės desperacijos gniuždomame krašte, – o brangiai apmokami „Russia Today“ žurnalistai pasirūpins, kad tokios minties jam nė iš tolo nekiltų. Bet už savo partiją, kuri priešinasi Rusijai ar „Gazpromui“, o nepajėgia apginti konservatyvių vertybių čia, Europoje, jis nebebalsuos. Geriausiu atveju jis dairysis griežčiau, radikaliau kalbančių politinių jėgų – o jeigu jų vadovai lankosi Kremliuje ar jos išsikabina plakatą „Aš su Putinu“, nuo to tik geriau.

Štai tipiška „naudingo idioto“ logika, kurią taip tiksliai užčiuopė Leninas: matant tik savus tikslus (kurie gali būti ir labai kilnūs – tradicinių vertybių gynimas, ir visiškai oportunistiniai bei trumparegiai – pavyzdžiui, kovoti su politiniais oponentais šalies ar net savo politinės partijos viduje), nesidomint ir nesuvokiant Rusijos įtakų konteksto, nematant geopolitinės dimensijos, tampama nesąmoningu instrumentu įgyvendinant planus, kurie, jeigu būtų suvoktas tikrasis jų mastas ir jų tikrovės pilnatvė, galbūt ne vieną tokį „pakeleivį“ sukrėstų bei pašiurpintų. Galiausiai tokie pasirinkimai, nors iš pirmo žvilgsnio atrodę pamatuoti ir kilnūs, priverčia daryti veiksmus, kurie su pirminėmis vertybėmis ir elementariu orumu nebeturi nieko bendro. Šitaip Depardieu, bėgęs nuo aukštų mokesčių Prancūzijoje, galiausiai pradėjo tarnauti garbindamas kraugerį čečėnų vaduką, kuris, jeigu Putinas jam neuždraustų, mielai tą patį Depardieu paimtų įkaitu ir pareikalautų išpirkos.

Antra tokio vienašališko Putino pasiskelbimo konservatoriumi pasekmė – tai „brando uzurpavimas“. Po Putino vadintis konservatoriumi laisvę ir žmogaus orumą gerbiantiems žmonėms darosi sunkiau. Jiems gresia tai, kad viešojoje opinijoje juos suplaks su Putino režimu arba neitin skrupulingi oponentai, arba „paprastai kaip trys kapeikos“ mąstanti žiniasklaidos dalis. Kaip analogišką pavyzdį galima prisiminti tai, kaip pavartojus frazę „konservatyvi modernizacija“ lietuviškojo konservatizmo uždaviniams apibūdinti, Laurynas Kasčiūnas ėmė ją kritikuoti kaip „dirbtinį konstruktą“ ir „tuštoką klišę, kuri gali būti pritaikoma net autoritarinėje Rusijoje“, mat Putinas su Medvedevu ją buvo pavartoję dar 2009 m. Įdomu, ką jis sakytų, jeigu Putinas pasivadintų „krikščionimi demokratu“ – ar tai irgi taptų atmestina? Ar čia Putinas naudojamas kaip patogus įrankis įkąsti oponentams partijos viduje?

Taip pat uzurpuojamos ir vertybės – po to, kai apie „šeimos vertybes“ ima kalbėti Putinas, lengva tvirtinti, kad prieštaravimas vienos lyties santuokai (mainstream, normali konservatyvi pozicija Vakarų pasaulyje), o ir šiaip visa tai, kas neatitinka liberalių stereotipų, esąs putinizmas: „Keliai yra du: arba toliau siekiame demokratijos, įtvirtindami kiekvieno žmogaus teises, ypač pažeidžiamų grupių, to mokomės iš kitų sveikų valstybių. Arba einame su Rusija. Nėra trečio kelio, nors atsirado čia lietuvių išminčių, kurie apie tokį pasakoja.

Yra arba demokratija, arba autoritarinis, totalitarinis, klerikalinis režimas, kuris skirstys mus į padorius, nepadorius, aiškins, kas yra lietuviškos vertybės“, teigia Dainius Pūras apie vykstantį „šliaužiantį perversmą“: „Taip jau yra, kad per šeimos vertybių klausimus ir vaikystės politiką paprastai įsitvirtina antidemokratiniai režimai“. Žinoma, čia daug paprasto intelektualinio nesąžiningumo (Pūro kriterijais remiantis, iki 1990-ųjų metų pasaulyje beveik išvis nebuvo demokratijų) ir kairės liberalams būdingo polinkio į vertybinę diktatūrą („kas man nepritaria, tas totalitaras“). Tačiau būtent Putino veržimasis perimti šeimos vertybių tematiką sudaro prielaidas tam, kad visą mokymo apie šeimą tradiciją (kurią per keliolika krikščioniškos civilizacijos šimtmečių kūrė protai, sakykime, nevisuomet nusileidžiantys prof. Pūrui) galima būtų retoriškai efektingai prilyginti Gražuliui ir priskirti „autoritariniam, totalitariniam, klerikaliniam režimui“ – mat „nėra trečio kelio“: Pūras dixit, causa finita.

Taigi perėmus ir uzurpavus centro dešinės jėgų idėjinį ir vertybinį repertuarą, šios jėgos arba vis labiau išstumiamos iš savo tradicinių ideologinių teritorijų, arba rizikuoja būti plakamos su autoritarine Putino Rusija. Ir vienu, ir kitu atveju jų pozicijos – ir galimybės veiksmingai pasipriešinti Rusijai kitose, geopolitinėse plotmėse – menkėja. Savo ruožtu dešinės rinkėjų imunitetas Rusijos režimui blėsta.

Skaldyk ir valdyk (dešinįjį elektoratą) – „purvinosios galios“ technologijos Lietuvoje

Tradicinių dešinės partijų elektoratas Lietuvoje (o taip pat ir Baltijos šalyse bei Gruzijoje, jei tikėsime šiose srityse dirbančių kolegų atsiliepimais) skaldomas per ypatingą poveikio formą: radikalių tinklų kūrimą. Jeigu iki maždaug 2005 m. Rusijos poveikis Lietuvos politinei sistemai vyko, kaip galima daryti prielaidą, daugiausia per tiesioginę įtaką lojaliems ar kontroliuojamiems politikams bei partijoms (Prunskienė, Uspaskich, Borisovas/Paksas), tai nuo 2006 m. atsiranda naujas poveikio politinei sistemai modelis: radikalių bendruomenių kūrimas, poliarizuojantis ir fragmentuojantis daugiausia dešinįjį elektoratą.

Tokios radikalios bendruomenės suburiamos apie skandalingą, visuomenėje kontroversijas keliantį įvykį, tokį, kaip Garliavos istorija ar Eglės Kusaitės byla. Pats pirminis įvykis, be abejo, nutinka savaime. Tačiau jam paaiškinti sukuriama sąmokslo teorija, su didžiule energija, išmone bei ištekliais brukama per visus įmanomus informacinės įtakos kanalus. Garliavos atveju tai – „pedofilų klanas“, aprėpiantis visą teisėsaugą, o paskui ir visą Lietuvos valstybę. Eglės Kusaitės byloje tai – VSD ir FSB bendras sąmokslas susidoroti su nekalta mergina ir niekuo dėtais čečėnais.

Aplink sąmokslo teoriją buriasi „įtikėjusių“ būrys, sudarantis būsimos radikalios bendruomenės branduolį. Visi su įvykiu susiję veiksmai ir poslinkiai nušviečiami sąmokslo teorijos šviesoje; naudojama paprasta, bet efektinga schema „(paprasti) žmonės prieš (korumpuotą, susimokiusį) elitą“. Apeliuojama į paplitusią resentimento jauseną ir tikrai juntamą teisingumo stygių; jiems prilipdomas prieš valstybę ar jos gyvybiškai svarbias institucijas (teisėsaugą, STT, VSD) nukreiptas paaiškinimas. Bendruomenė kuriasi tiek realiai, tiek kaip virtualus informacijos sklaidos ir koordinavimo tinklas internete.

Prie nusivylusių, sąmokslo teorijoms imlių, kardinalių naujovių ieškančių žmonių šliejasi „visuomeninio intereso gynėjai“, ieškantys žinomumo ar patogių progų politinei karjerai, kažkada svarbūs buvę žmogaus teisių gynėjai, visuomenės gyvenimo šalikelėje pasilikę autoritetai, pajutę šiuose procesuose sau politinio „antrojo kvėpavimo“ galimybę.

Vis dėlto įstabiausias šio proceso momentas yra pirminio skandalingo įvykio „išsukimas“ viešojoje erdvėje – jame matyti ir nemenki finansiniai bei organizaciniai resursai, ir PR-iniai bei kūrybiniai gebėjimai, kuriuos sunku būtų įtarti esant tarp ganėtinai paprastų radikalios bendruomenės narių. Tam panaudojamos vizualinės komunikacijos priemonės, tiesioginės komunikacijos instrumentai, koncertai, radijas, outdoor ir, be abejo, internetas, ypač socialiniai tinklai – visų radikalių bendruomenių prieglobstis. Čia tereikia prisiminti visą tą išvystytą sofistikuotos komunikacijos repertuarą, kurį buvo įvaldę Klonio gatvės organizatoriai, bei jų paveikius vizualinius, stilistinius ir naratyvinius sprendimus. Tai turbūt labiausiai išvystytas tokio viešojo įvykio konstravimo pavyzdys.
Susikūrusi radikali bendruomenė siekia įtakoti politinį procesą, peraugti į visuomenės sąmonę veikiantį viešą veikimą ar net tapti politine partija. Jos išpažįstama sąmokslo teorija primetama viešajam diskursui ir jį poliarizuoja (primetamas pasirinkimas „už“ ar „prieš“ Kedį/Kusaitę/etc.; tik nedaugelis gali išlikti šio kategoriško pasirinkimo nuošalyje, jo nepaliestas).

Sėjamas išankstinis nepasitikėjimas valstybe, o kai ši įsikiša, reaguodama į įstatymo pažeidimą, kuris beveik neišvengiamas savo priešiškumą teisiniam procesui demonstruojančioje radikalų bendruomenėje, tai būna tolesnis įrodymas, kad valstybė yra vienas didžiulis sąmokslas prieš saujelę teisiųjų.

Kiek leidžia spėti turima medžiaga, toks poveikio politiniams procesams modelis yra stochastinis: tai yra, iš pradžių paskiriama palyginti nedaug resursų „išsukti“ viešiesiems įvykiams, galintiems turėti visuomenėje skaldantį, radikalizuojantį poveikį, tuomet stebima, kurie iš jų įgis potencialą sukrėsti Lietuvos valstybę iš pamatų, ir tada ten sukoncentruojami ženkliai didesni resursai. Jie tarsi sodinukai, kurie laistomi ir tręšiami, laukiant, kuris iš jų suvešės ir praaugs visus kitus. Toks „suvešėjęs sodinukas“ Lietuvoje buvo tamsi, paslaptinga Garliavos istorija, sukrėtusi Lietuvos politinį gyvenimą kaip kažkoks iš gelmių iškilęs monstras: ji per metus pagimdė politinę partiją, gavusią 100 tūkstančių balsų Seimo rinkimuose (netoli pusės jų – iš TS-LKD elektorato), ir per metus vėl be žymių prasmegusią į tamsą.

Tačiau „Drąsos kelias“ – ne pirma tokia viešųjų ryšių priemonėmis sukurta radikali bendruomenė. Iki jo buvo jau minėtas Eglės Kusaitės teismo procesas, skandalas dėl Gatajevų šeimos, CŽV kalėjimų kontroversija, Snoro bankroto bylos viešas „tyrimas“ ir dar keletas įvykių. Jie savo ruožtu parengė dirvą naujai radikalizuojančių iniciatyvų bangai, į kurią aktyviai įsitraukė ir anksčiau susiformavę radikalieji tinklai: būtent, netikėtas branduoline energetika susirūpinusių žaliųjų atsiradimas ir referendumas prieš VAE; „Chevron“, skalūninių dujų kontroversija ir ūmus Žygaičių bendruomenės ekologinis jautrumas; susirūpinimas „vaikų grobimu“ ir kova prieš „juvenalinę justiciją“; galiausiai, referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams. 

Kitaip tariant, 2012 m. – referendumo prieš VAE metai – žymi kokybinio virsmo tašką radikalių tinklų kūrime. Ligi tol per kelerius metus suburtos radikalios bendruomenės ir informacijos sklaidos tinklai, suburti aplink viešus skandalus, kaip kad Garliava ar Kusaitės atvejis, kryptingai panaudojami prieš Lietuvos strateginius interesus: VAE, skalūnų dujos, narystė ES. Šie valstybei pakenkę ir tebekenksiantys vajai nebūtų buvę įmanomi, jeigu sėkmingai ir koordinuotai veikiančių informacijos tinklų dėka nebūtų sutelkta radikalizuota, sąmokslo teorijoms neatspari visuomenės dalis.

Kokie tie šiame procese dalyvaujantys informaciniai tinklai? Tai beveik išskirtinai internetiniai portalai ir socialinių tinklų iniciatyvos: nuo „Tiesos.lt“, FB veikiančių profilių „Matrica Lietuvoje“ ir „Magdalena Šventoji“ iki „Ekspertai.eu“, „Alkas.lt“ ar net „Propatria.lt“, nuo egzotiškojo „Versijos.com“ iki įvairių iniciatyvų, nukreiptų prieš skalūnų dujas ir atominę elektrinę, nuo „Žemės vardu“ iki „Būkime vieningi“, skelbiančio: „Lietuva nėra laisva, Lietuva yra vakarų kolonija“. Ta internetinė scena nuolat keičiasi, tačiau ją vienija bendros temos ir pasikartojantys motyvai: pirmiausia, klasikinė populistinė priešprieša „žmonės“ vs. „korumpuotas elitas“; prieš establishmentą ir valstybę nukreiptos ideologijos skleidimas, kvestionuojant patį Lietuvos valstybės legitimumą; kvietimas politiškai „pradėti nuo balto lapo“, radikaliai naujos pradžios siekis; sąmokslo teorijos.

Negana to, jiems būdingas programiškas antivakarietiškumas, nuolatinė agitacija prieš ES, NATO ir JAV, pasikartojančios temos – etnocentrizmas ir antisemitizmas, agitacija prieš kapitalizmą, rinkos ekonomiką ir parlamentinę demokratiją. Kartkartėmis iškyla ir tokie motyvai, kaip katastrofizmo nuotaikos, agitacija prieš technologinę pažangą ir ezoteriniai virštoniai. Galiausiai, juose nuolat skleidžiamos tos temos, kurios tiesiogiai palankios didžiajai Lietuvos kaimynei ir tiesiogiai priešiškos Lietuvos strateginiams interesams: prieš skalūnų dujas, prieš branduolinę energetiką, už referendumą, paneigiantį Lietuvos stojimo į ES metu priimtus įsipareigojimus ir – be abejo – už referendumų kvotos sumažinimą. Turbūt nereikia nė sakyti, kad absoliuti dauguma nelietuviškos kilmės medžiagos šiuose šaltiniuose turi rusiškus informacijos ir ypač interpretacijos šaltinius.

Kas leidžia teigti, kad šie radikalų tinklai yra iš išorės valdomo proceso dalis, o nėra tik spontaniškai internete susibūrę keistuolių, sąmokslo teorijomis tikinčių žmonių bendruomenės – tokių juk knibždėte knibžda visas internetas? Jau minėjau, kad atskiri šių tinklų kūrimosi epizodai liudija prieigą prie finansinių srautų ir know-how, tikrai nebūdingą savaveiksmiams entuziastų būreliams; šalia anksčiau paminėtų galime pridėti brangiai apmokamus skalūnų priešininkų ir „žemės gynėjų“ reklaminius stendus prie autostradų, per didžiuosius miestus nuvilnijusią „Ekspertai.eu“ reklamavimosi kampaniją.

Tačiau daug svarbiau yra tai, kad išvardyti informaciniai kanalai sudaro vieningą sklaidos tinklą, kuriuo naudojamasi, kai reikia vykdyti Lietuvos strateginiams interesams priešišką informacinę kampaniją. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad „mergaitės ieškotojai“ staiga ima platinti informaciją prieš VAE, besipriešinantieji „vaikų grobimui“ – agituoti prieš skalūnų dujas, o visi kartu skleidžia rusiškus „memus“ apie grobikiškus JAV interesus Artimuosiuose Rytuose ir piktus Europos Sąjungos kėslus Ukrainoje? Tų pačių žinių, kryptingos – Rusijai palankios, prieš ES ir prieš JAV nukreiptos, Lietuvos interesams priešiškos – tematikos skleidimas, tų pačių veidų ir autorių kartojimasis leidžia daryti prielaidą, kad susiduriame ne su paskiromis, fragmentiškomis radikaliomis iniciatyvomis, bet su koordinuotomis pastangomis telkti radikalias bendruomenes, suburti iš jų vieningą informacijos sklaidos tinklą ir pasinaudoti juo keliant antisistemines politines iniciatyvas ir destabilizuojant Lietuvos politinius procesus.

Kitaip tariant, jeigu tai būtų spontaniškos iniciatyvos, jos kiekviena ir pasiliktų fragmentiškai virti savo sultyse, bendras jų paveikslas turėtų priminti Browno judėjimą. Tačiau dabar matome, kad jos apsivienija bendra kryptimi, kai tik iškyla svarbi Rusijai parankios, o Lietuvai nepalankios politinės iniciatyvos banga – jų veikimas greičiau primena kryptingą srautą. Parafrazuojant klasikinį indukcinio mąstymo principą, vadinamąjį „anties testą“ (beje, plačiai taikytą būtent komunistų simpatikams atpažinti Šaltojo karo metais) – If it looks like a duck, swims like a duck, and quacks like a duck, then it probably is a duck – galime teigti, kad jeigu radikalieji tinklai skleidžia Rusijai palankią informaciją ir vertybes, trikdo Lietuvos demokratinius procesus ir trukdo jos strateginiams interesams, yra vis dosniai pamaitinami iš neaiškių finansinių šaltinių, juose šmėžuoja su Rusijos interesų skleidimu siejamos figūros – tai veikiausiai ir Latvių gatvės šeimininkai yra kažkur ne per toliausiai.

Ši analizė parodo tikėtiną modelį, kuris naudojamas radikalizmui kelti ir skatinti postsovietinėse demokratinėse visuomenėse: galimo „poliarizuojančio įvykio“ viešinimo kampanija, kurią lydi radikalaus tinklo (virtualios bendruomenės) sukūrimas. Tinklai linkę tarpusavyje suaugti, ir temos persiduoda iš vieno tinklo į kitą. Didžiausią potencialą turintis ir didžiausią rezonansą sukelti galintis įvykis stochastiškai iškyla kaip politinės konsolidacijos centras (pvz., „Drąsos kelias“), padedantis pasiekti reikiamų temų, klausimų ir idėjų infiltraciją į valstybės politinę darbotvarkę.

Jų atsiradimas sukuria beveik neredukuojamą nesisteminį spaudimą tradicinių politinių ideologijų vienybei, o tai savo ruožtu veda į tradicinių elektoratų skaldymąsi ir poliarizaciją, o taip pat į atskirų grupių radikalizaciją sisteminėse partijose. Vertybinės temos, į kurias apeliuoja besikuriantys radikalieji tinklai, kaip taisyklė yra konservatyvios dešinės repertuaro dalis: žemė, patriotizmas, šeima, ekologija, spėriai tampanti konservatyvaus pasaulėvaizdžio dalimi (kaip liudija pastarojo meto Rogerio Scrutono ir Benedikto XVI atsigręžimas į ekologiją). Pagrįstas rūpestis jomis paverčiamas sąmokslo teorijomis, kurios buria radikalias, kategoriškas, rėksmingas šalininkų bendruomenes ir skaldo pirmiausia dešinės elektoratą.

Negana to, šie procesai ne tik fragmentuoja tradicinių politinių jėgų rinkėjus. Įvyksta politinių klausimų ir viso viešo politinio lauko radikalizavimas, skatinamos – ir politinėje erdvėje ima vis labiau įsivyrauti – resentimento ir susvetimėjimo su valstybe laikysenos. Politinis dėmesys nukreipiamas nuo aktualių politinių uždavinių (pavyzdžiui, būtinų reformų darbotvarkės), o strateginių tikslų (kaip kad energetinės nepriklausomybės) siekimo galimybės kardinaliai sumažėja ar net likviduojamos („Chevrono“, VAE atvejai). Tradicinių, valstybingumą ginančių (ir gebančių tai daryti) politinių jėgų vaidmuo silpnėja, kuriamos prielaidos atsirasti ir stiprėti ekstremistinėms politinėms jėgoms. Lietuva diskredituojama (dauginama medžiaga vaizduoti Lietuvą kaip „fašistinę valstybę“ ar hiperkorumpuotą, autoritarinę valstybę, kur valdo „Klanas“). Silpninami transatlantiniai ryšiai, skleidžiamos ir įsišaknija antivakarietiškos, antiamerikietiškos nuostatos, tuo tarpu „Gazpromo“ ar „Rossatomo“ interesai yra tiesiogiai ginami.

Žinoma, tai ne tie tikslai, kuriuos dažniausiai išsako patys tinklų organizatoriai ir dalyviai – kurių daugelis net nežino ir vargu ar sužinos, kokiais tikslais yra išnaudojamas, kokiais kanalais nukreipiamas jų (dažnai pagrįstas) pasipiktinimas, nusivylimas ar susvetimėjimo nuotaikos.

Apginti konservatizmą, arba putiniškojo „konservatizmo“ mitas

Tokioje aplinkoje konservatizmui tenka itin svarbus uždavinys išsilaikyti aristoteliškame dorybės „aukso viduryje“ – viena vertus, nepasiduoti kraštutinės dešinės (ir už jos nugaros slypinčio putinizmo) pagundoms ir nenueiti šaižaus, direktyvinio visuomenės tvarkymo „iš viršaus“ keliu; antra, išlaikyti ir apginti sveiką protą radikalizuojamo, sąmokslo teorijų apsėsto politinio lauko akivaizdoje; trečia, nepasiduoti liberalių primityvintojų brukamai minčiai, kad vienintelė alternatyva kairės liberaliam konsensui dėl vertybių esanti „totalitarinis, autoritarinis, klerikalinis“ gražulizmas-putinizmas.

Ad primum. Putino „konservatizmas“ yra mitas – jokio konservatizmo, jokios moralios visuomenės tikrovės Rusijoje nėra. Andreas Umland apie Aleksandrą Duginą rašė, jog „konservatizmo terminas yra naudojamas kaip priedanga skleisti revoliucinę ultranacionalistinę ir neoimperialistinę ideologiją“. Kaip „programinę“ Putino kalbą aptardamas gražiai priminė Pavel Procenko, Putino cituojamas Berdiajevas tame pačiame veikale taip pat rašė ir tai, kad tikrojo konservatizmo parodija esąs „piktas, tamsus“ konservatizmas, siekiantis sustabdyti kūrybinį judesį. Savo amžininką Konstantiną Leontjevą Berdiajevas kritikavo už tai, kad jis atmeta asmeninį pradą religijoje, krikščioniškąją laisvę pakeisdamas žemiškosios valdžios kultu. Morali visuomenė apskritai gali remtis tik laisve, pagarba žmogaus orumui ir būti grindžiama laisvu žmogaus apsisprendimu – t.y. visu tuo, ką naikindamas Putinas daug dirbo visą savo gyvenimą. Šią nepatogią tiesą į radikalumą linkę konservatyvūs piliečiai neretai linkę užmiršti. Pagarba laisvei ir žmogaus orumui turi grįžti į patį konservatyvaus mąstymo centrą – tik taip galima kurti naują konservatyvią sintezę, kurioje išsitektų ir šeimos vertybės, ir demokratija, ir kurioje konservatizmas netaptų putiniška parodija, „konservatizmo beždžione“ (lygiai kaip velnias, anot Bažnyčios tėvų, yra „Dievo beždžionė“). Kaip tą Putino pseudokonservatizmo idealą aprašo Procenko, „Žengti pirmyn – tai kur? Paskui spectarnybų veteranų svajones? Iš Lenino gatvės į Stalino aikštę, pro Dzeržinskio paminklą, po bažnytinėmis vėliavomis ir ikonomis, giedodami Michalkovo himną? Tai kelias ten, kur vertybių nėra pagal apibrėžimą.“

Ad secundum. Antrąjį šių dienų konservatizmo uždavinį poetiškai tiksliai yra aprašęs Czesławas Miłoszas: “Tarp klyksmų ir ekstatiško vapesio, trimitų spegimo, mušimo į puodus ir būgnus / Išsaugoti saiką buvo aukščiausias protestas”. Be saiko ir sveiko proto konservatizmas neįmanomas, ir tai pernelyg dažnai pamiršta save tokiais kartais vadinantieji. Dar daugiau – tarp vis radikalesnių politinių darbotvarkių, ideologiniais akidangčiais atsitvėrusių nuo tikrovės, konservatizmas turi būti viena iš nedaugelio likusių sveiko proto priebėgų.

Ad tertium. Galima puoselėti bei propaguoti tradicinės šeimos vertybes ir nebūti putinistu. Galima būti patriotu ir nebūti „našistu“. Galima racionaliai kalbėti apie lemiamą, pozityvų krikščionybės vaidmenį viešojoje erdvėje ir nebūti bizantiškos teokratijos propaguotoju. Konservatizmas stipresnis už tą beždžionišką jo pavidalą Putino veidu, jo vertybės – garbingos ir racionalios. O liberalioji kairė, beatodairiškai, tendencingai plakanti konservatyvias vertybes su putinišku autoritarizmu, pati naikina esminį vertybinį skirtumą tarp Europos ir Rusijos bei stumia tradicinių vertybių besiilginčius, tačiau lengvai suklaidinamus žmones link Putino Rusijos sirenų balsų.

Tikrasis konservatizmas yra ne iš valdžios tribūnos „nuleista“ doktrina, o gyvenimo būdas ir norma, konkrečių asmenų laisvai priimami konkrečioje bendruomenėje, šeimoje, visuomenėje. JAV ir nemažoje dalyje Vakarų Europos ją galima aptikti (ir tos visuomenės sukyla prieš politikų bandymus prievarta „iš viršaus“ primesti kitokias normas, pavyzdžiui, deformuoti šeimos sampratą), Rusijoje – ne. Lietuva yra kryžkelėje, ir konservatyviajai Lietuvos dešinei tai iššūkis – ar konservatizmą ji imsis praktikuoti rusišku, ar vakarietišku būdu, ar skleisti ir diegti gyvenimo būdą, ar griaudėti iš tribūnos.

Telieka baigti įžvalgiais Alvydo Jokubaičio žodžiais, kuriuos dera suprasti kaip persergstėjimą – ir įpareigojimą – lietuviškajam konservatizmui: „Esu moralinis konservatorius, bet nenoriu, kad man svarbūs įsitikinimai būtų įtvirtinti su valstybės pagalba. Kas būtų, jeigu aš nebūčiau konservatorius? Tada į valdžią turėčiau žiūrėti kaip į prievartos šaltinį. Amerikos neokonservatoriai ilgą laiką neturėjo atskiros politinės partijos. Jie sakė esą liaudies konservatoriai. Nenaudodami valstybės galios, jie formavo piliečių moralinę savivoką. Lietuvos konservatoriai vengia dirbti sunkų kultūrinį darbą, savo pavyzdžiu bei autoritetu keisti visuomenės nuostatas. Jie iškart griebiasi valstybės galios.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Politiko akimis

V. Vasiliauskas. Lietuviška svajonė: viską uždrausime, visus nubausime (13)

Prisimenant vieną nuvainikuotą lietuvių literatūros klasiką, Lietuva rinkimų vajaus metu – tikras varganas Nykos valsčius.

A. Strelčiūnas. Kas laukia vietos bendruomenių 2017 metais? (5)

Nušurmuliavo pirmoji tarptautinė vietos bendruomenių mugė, skirta Vietos bendruomenių metams pažymėti.

R. Paksas. Konstitucija, apie kurią daug kalbama, bet mažai jos laikomasi (85)

Kai jau šnara rudens lapai po kojomis, viešumoje kiekvieną rudenį nušnara ir daug patosu atskiestos informacijos apie vartomus šalies Konstitucijos puslapius.

R. Budbergytė. Pradedantiems verslą – ir kaimyno parama (9)

Seimas pradėjo svarstyti Finansų ministerijos kartu su Lietuvos banku parengtą Sutelktinio finansavimo įstatymo projektą, kuris leis sudaryti palankesnes galimybes smulkiam ir vidutiniam verslui, taip pat startuoliams gauti finansavimą, apsieinant be bankų paskolos.

R. Burokas. Linkėjimai garsiausiam Lietuvos „nepos“ (56)

„Valstybės įstaigose ar įmonėse lyg nuosavuose versluose įsikuria nepajudinamos partinių bendraminčių kuopelės, atskirų šeimų klanai ar artimų bičiulių būreliai“, - taip bendrame G. Lansbergio ir A. Abromavičiaus tekste yra apibūdinamas nepotizmas. Nepotizmas šiandien minimas dažnai. Nepotizmas yra tarnybinės padėties naudojimas giminėms ar draugams proteguoti. Sąvoka „nepotizmas“ kilusi iš lotynų kalbos žodžio „nepos“, kuris reiškia „vaikas“, „palikuonis“.
Iki rinkimų liko:

D.
::
Sužinokite kaip
BALSUOTI
Atsispausdinkite rinkėjo
KORTELĘ