Tai, kas turėjo būti V. Zelenskio dėkingumo vizitu Bulgarijoje, kur pagal diplomatinį protokolą kelios minutės buvo skirtos dviejų šalių prezidentų ir jų delegacijų apsikeitimu mandagybėmis prieš kameras, netikėtai virto skandalu.
Nežinia, ką sau galvojo Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas, kai jis prieš kameras akivaizdžiai nemaloniai nustebusiam V. Zelenskiui ėmė porinti apie „konfliktą“ Ukrainoje, kuriame „nėra karinio sprendimo priemonių“, todėl esą būtina kuo greičiau „skelbti paliaubas ir ieškoti taikaus sprendimo diplomatiniu būdu“, bet iš Ukrainos prezidento kaipmat sulaukta griežto atsako.
Vieša pamoka R. Radevui, kuris garsėja prokremliška pozicija ir nesyk pasisakė prieš ginkluotės tiekimą Ukrainai, tapo ne tik Bulgarijos lyderio pažeminimu, jį nutraukė išprašęs žurnalistus iš salės. Tai buvo pirmas viešas NATO šalies vadovo susikirtimas su ukrainiečių lyderiu, parodantis, kad trinčių ir pesimistinių nuotaikų dėl Ukrainos galimybių šiame kare gali būti ir daugiau.
Ir nors ukrainiečius tai labai siutina, o į jų klausimus ir argumentus apie pokalbių su Kremliumi beprasmiškumą išties niekas nepateikia svarių argumentų, akivaizdu, kas spaudimas anksčiau ar vėliau kalbėtis augs. Juo labiau, kad pasirodo ženklų, rodančių apie užkulisiuose jau vykstančius pokalbius bei tai, ko gali tikėtis Ukraina pasibaigus karo veiksmams.
NATO šalies lyderiui viešai iškaršė kailį
V. Zelenskio ir R. Radevo viešas susikirtimas galėjo likti nežinomu, privačiu, jei ne paties R. Radevo – buvusio naikintuvo piloto, šalies karinių oro pajėgų vado būdas viską iškloti atvirai. Karas Ukrainoje nėra ta tema, apie kurią kalbėdamas viešai R. Radevas jaučiasi gerai.
Nepaisant 7 metų praleistų politikoje, laimėtos antrosios prezidento kadencijos ir nugludintos politinės šnektos, R. Radevas pademonstravo, kad nėra geresnis politikas už V. Zelenskį – buvusį komiką, kurio, kaip šalies politinio ar juo labiau karo meto lyderio niekas rimtai nevertino iki 2022-ųjų vasario 24-osios. Po šios datos, žyminčios atvirą Rusijos agresiją prieš Ukrainą viskas pasikeitė.
Karas Ukrainoje pakeitė ne tik požiūrį į V. Zelenskį, jo įvaizdį, bet ir patį Ukrainos prezidentą: tais atvejais, kai jis kreipiasi ar pats atvyksta padėkoti už karinę, finansinę, humanitarinę ar kitą pagalbą, visas dėmesys būna nukrypęs į paprastais chaki spalvos marškinėliais dėvintį V. Zelenskį, kuris gali kartoti tiek nugludintas surašytas kalbas su svarbiausiais akcentais, tiek drąsiai improvizuoti.
Būtent tai ir įvyko pokalbio su R. Radevu metu, kai Bulgarijos prezidentui neapdairiai prabilus, esą Ukrainoje „karinio sprendimo“ nėra ir kad „daugiau ginklų problemos neišspręs“, V. Zelenskis iš pradžių tik piktai pašnairavo, pasižymėjo kelis punktus raštu, tada padėkojo Bulgarijos žmonėms už karinę ir humanitarinę pagalbą, o tada rėžė R. Radevui į akis viską su pamatuota panieka.
„Neduok Dieve, kad tokia tragedija ištiktų jus ir jūs atsidurtumėte mano vietoje. Ir jeigu panašių vertybių vienijami žmonės tada nepadės, ką jūs darysite? Sakysite: ei, Putinai, prašau, imki Bulgarijos teritoriją?
Ne, kaip tikras prezidentas, esu tikras, neleistumėte jokių kompromisų šalies nepriklausomybės klausimu. Jūsų teisė neremti paramos Ukrainai. Tik noriu, kad suprastumėte mane teisingai“, – su neslepiama ironija kalbėjo Ukrainos prezidentas, kol Bulgarijos prezidentas bandė pasislėpti už popieriaus lapo.
Gėda buvo akivaizdi, kai buvęs komikas buvusiam kariškiui turėjo aiškinti akivaizdžius dalykus: jei Bulgarijos prezidentas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, nenori perduoti šaudmenų Ukrainai, ką ne kartą yra išsakęs, o priežastis esą yra siekis nesusilpninti savo šalies kariuomenės, tai to perduodamo šaudmenų skaičiaus vis tiek neužteks, jei teks kariauti su Rusija.
Su kuo ir dėl ko derėtis?
Ir nors R. Radevas dar bandė apeliuoti, kad esą dar neišnaudotos visos galimybės siekti taikos, o ukrainiečiai pernelyg daug kalba apie pergalę, V. Zelenskis ir tai lengvai atrėmė.
„Kokią diplomatiją dar naudoti? Vladimiras Putinas nesustos, kol mūsų neužmuš. Su juo negali derėtis. 2014–2015 metais buvo keli susitarimai tarp Rusijos, Ukrainos, Prancūzijos ir Vokietijos. Bet Maskvos tikslas pasirodė esąs siekis laimėti laiko, apsiginkluoti r mus naikinti.
Ukrainą ir NATO turi vienyti tos pačios vertybės. Kitaip ir būti negali. Negalite remti Rusijos ir laikytis kažkokios balansavimo politikos, nes Rusijos tikslas aiškus – sunaikinti NATO, sunaikinti Europą ir Europos Sąjungą. Tokie Maskvos siekiai. Ar suprantate mane?“ – pridūrė V. Zelenskis. Po tokios viešos pamokos pažemintam R. Radevui trūko kantrybė, jis ėmė lementi, esą turi pasiūlymą V. Zelenskiui ir paprašė filmavimo komandą palikti salę.
Vėliau V. Zelenskis apdairiai kalbėjo nenorėjęs pažeminti Bulgarijos armijos, jos žmonių, tačiau pakartojo iš esmės tą patį, ką viešai sakė ir R. Radevui: bent jau kol kas su Kremliumi nėra apie ką kalbėtis, o visi tokie raginimai yra mažų mažiausiai naivūs.
Toks sentimentas nėra naujiena ukrainiečiams – apie nenorą kalbėtis su rusais Ukrainos pareigūnai įvairiuose formatuose kartoja jau kurį laiką ir ne be priežasties.
Juk dar karo pradžioje buvo bandymų sėsti prie derybų stalo, o ukrainiečių delegacija netgi vyko į Baltarusiją, nepaisant to, kad iš šios šalies teritorijos taip pat vykdyta agresija.
O juk tada Ukraina ir pasaulis dar nežinojo apie Bučos, Irpinės civilių žudynes, kitus rusų vykdytus karo nusikaltimus ir buvo gerokai sudėtingesnėje padėtyje kalbant apie rusų užkariautą teritoriją.
Praėjus pusantrų metų tiek nuo karo, tiek nuo tokių bandymų derėtis pradžios, vieninteliai efektyvūs susitarimai su Rusija lieka tik dėl apsikeitimų karo belaisviais.
Bet tai dažniausiai daroma nedidelėmis grupėmis iki 50 žmonių, o Rusijoje, įvairiais duomenimis, iki šiol tebėra apie 10 tūkst. ukrainiečių karo belaisvių. Iš viso nuo karo pradžios Ukrainai pavyko susigrąžinti jau daugiau kaip 3 tūkst. karo belaisvių, daugelis jų patyrė baisius kankinimus.
Tad dabar jau ne vien teoriškai, bet ir praktiškai aišku, ką reiškia kiekviena okupantų nelaisvėje praleista diena tiek ukrainiečių kariams, tiek juo labiau civiliams, atsidūrusiems Rusijos kontroliuojamoje teritorijoje.
Daugiau nei pusę metų Rusijos okupuotame Chersono mieste vyko nuolatiniai kankinimai, kurie, su Kremliaus okupacinių režimų susidūrusioms šalims gali nesunkiai priminti skaudžią praeitį. Atleisti tiek Rusijai, tiek su ja kolaboravusiems vargu ar bus įmanoma artimiausiu metu.
Tad nenuostabu, kad visos iki šiol sklandančios kalbos apie būtinybę siekti paliaubų, derėtis su Rusija, gal netgi susitaikyti su daliniu teritorijos praradimu vardan taikos, ką atvirai siūlo buvęs JAV prezidentas ir kandidatas būsimuosiuose 2024-ųjų rinkimuose Donaldas Trumpas, patiems ukrainiečiams skamba šlykščiai, išdavikiškai.
Juk jei dar kam buvo neaišku, tai dabar turėtų būti akivaizdu: jokios derybos su Kremliumi neįmanomas, nes pasitikėti Rusija, jos pasirašytomis sutartimis, pažadais niekas nebegali – bent jau tol, kol Maskvoje sėdi V. Putinas. D. Trumpas gali girtis tiek, kiek nori, kad susitartų dėl paliaubų per 48 valandas – realios derybos tėra iliuzija.
Slapta diplomatija – su Bideno pritarimu?
Bet D. Trumpo pavyzdys nėra vienintelis. Kaip praneša amerikiečių transliuotojas NBC, grupė buvusių JAV diplomatų pastaraisiais mėnesiais mėgino sukurti neoficialų alternatyvų derybų su Rusija kanalą ir netgi buvo susitikę su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu, kai šis balandį lankėsi Niujorke.
Slaptos derybos vyko tarp Vašingtone gerai žinomų žmonių: užmegzti ryšį su Maskva bandė įtakingos Užsienio santykių tarybos ilgametis pirmininkas Richardas Haassas, prezidentui Barackui Obamai patarinėjęs Charlesas Kupchanas ir prezidentui George‘ui W. Bushui patarinėjęs Thomas Grahamas. Tvirtinama, kad visi trys Niujorke buvo susitikę su S. Lavrovu, o vienas iš ryšius užmegzti bandžiusių asmenų neseniai lankėsi Rusijoje.
Ir nors JAV prezidento Joe Bideno administracija oficialiai nedavė leidimo šioms diskusijoms, prie kurių dar esą prisijungė ir buvusi žvalgybininkė, aukšto rango Pentagono bei NATO pareigūnė Mary Beth Long, tokie pokalbiai šiaip sau nevyksta be Vašingtono žinios.
Įvairių kanalų naudojimas, zonduojant, kaip Kremlius reaguotų į pasiūlymus dėl paliaubų nėra keistas – karo metu įprasta ieškoti įvairių išeičių nutraukti ugnį.
Ir nors pastarasis diplomatų susitikimas nėra oficiali Vašingtono iniciatyva, klausimai dėl tolesnės karo eigos, vertinant Ukrainos kontrpuolimo perspektyvas dažniausiai yra tie patys: o kas toliau? Jei karas atsiduria aklavietėje – kiek ir kaip JAV ir kitos Vakarų sąjungininkės gali remti
Balandžio mėnesį R. Haassas ir Ch. Kupchanas paskelbė straipsnį, kuriame išdėstė, kaip sustabdyti karo veiksmus. Jie rėmėsi mintimi, kad karas jau šios vasaros pabaigoje įstrigs, atsidurs aklavietėje, ukrainiečiai per kontrpuolimą sugebės atsikovoti tik dalį teritorijos, nesugebės pasiekti pergalės.
O tai sukurs ne tik dilemą kariaujančioms pusėms, ką daryti toliau, bet ir taps proga Vakarams veikti keliomis kryptimis. Pirmoji kryptis – ugnies nutraukimas, bandymai skelbti paliaubas ir galiausiai taikos, su kuo, pripažįsta autoriai, nei ukrainiečiai, nei rusai iš pradžių, tikėtina nesutiks. Ukraina pagrįstai siekia ne tik atsikovoti visa tai, kas prarasta, bet ir nubausti V. Putino režimą už agresiją – su tokiomis sąlygomis paliaubos vargu ar įmanomos.
Kita vertus Ukrainos beveik visiška priklausomybė nuo Vakarų karinės ir finansinės pagalbos reiškia ir nemalonų faktą, kad Vakarų šalys, pirmiausiai JAV gali spausti ukrainiečius ir versti priimti sąlygas, tarp kurių yra ir ilgalaikiai įsipareigojimai: Vakarų šalys turėtų tiekti dar daugiau karinės paramos, nebetaikant jokių ribojimų, be to, galima būtų kalbėti apie saugumo garantijas.
Apie pastarąsias, kaip alternatyvą Ukrainos pakvietimui į Aljansą NATO viršūnių susitikime Vilniuje jau atvirai užsiminė JAV prezidentas Joe Bidenas. Interviu CNN jis pareiškė, kad , kad Ukrainos stojimo į NATO klausimas gali būti svarstomas tik pasibaigus karui, o dabar Ukraina esą nėra pasirengusi narystei. Tokie J. Bideno žodžiai gali nuvilti ukrainiečius ir jų rėmėjus, tačiau nemažiau svarbu ir kiti J. Bideno argumentai.
Anot J. Bideno, tarp NATO narių dar nėra sutarimo, ar „dabar, karo įkarštyje“, Ukraina turėtų būti priimta į NATO šeimą. Tai yra pirmasis argumentas: dėl pakvietimo ir priėmimo į NATO sprendžia visos Aljanso narės, o Ukrainos narystei atvirai besipriešinančių netrūksta – užtektų vienos Vengrijos „ne“ ir viskas būtų perniek.
Be to, kitas J. Bideno argumentas susijęs su karo eskalacija – esą jei Ukraina taptų NATO nare, tai reikštų, kad visos Aljanso šalys turėtų laikytis įsipareigojimo „ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“. Jei karas tęstųsi, tada visos NATO partnerės būtų kare su Rusija.
„Tačiau Ukrainai reikia pasiūlyti racionalų būdą tapti NATO nare. Apie tai kalbėjau ir su prezidentu Zelenskiu. Kol šis procesas truks, JAV bus pasirengusios suteikti tokias saugumo garantijas kaip Izraeliui, jeigu bus pasiektas paliaubų susitarimas“, – pridūrė J. Bidenas.
Tokia užuomina prilyginant Ukrainos statusą Izraeliui yra svarbus pareiškimas. Ir nors JAV neturi formalių įsipareigojimų ginti Izraelį karo atveju, tačiau dvišaliai susitarimai numato kasmetinę karinę paramą Izraeliui, o karo atveju pažangios ginkluotės ir technikos sąrašas gali būti dramatiškai išplėstas.
Tačiau J. Bideno žodžiuose yra ir sąlyga: saugumo garantijos būtų mainais į paliaubas – pirma ugnies nutraukimas, o tada garantijos.
Būtent tai ir buvo R. Haasso ir Ch. Kupchano straipsnio esmė: mainais į nemalonias ukrainiečiams paliaubas su rusais suteikti tokias saugumo garantijas Ukrainai, kad jos užtikrintų, jog Kyjivas turės pranašumą prieš Rusiją ir gebės atgrasyti nuo tolesnės agresijos.
Kas gali atmesti tikimybę, kad panašūs pasiūlymai buvo pateikti S. Lavrovui – oficialiai be J. Bideno žinios, pasiliekant erdvės neigti bet kokias sąsajas su buvusiais diplomatais, tačiau neoficialiai – su Vašingtono pritarimu pateikti nusilpusiam Kremliui viliojantį pasiūlymą?
Sąlyga sėsti prie derybų stalo aiški
Įtikinti Ukrainą, kad būtent paliaubos yra vienintelis kelias kol kas atrodo misija neįmanoma. Juk kontrpuolimas dar nesibaigė, kuo jis baigsis – dar anksti spręsti, o tikėjimas pergale bei ukrainiečių užsispyrimas ir gebėjimas nustebinti buvo jau ne kartą įrodytas šiame kare.
Tarsi tyčia norėdamas parodyti, kad pergalė ne tik įmanoma, bet ir kad Rusija yra silpnesnė, nei daugelis įsivaizduoja, V. Zelenskis 500-osios karo dienos proga apsilankė legendinėje Gyvačių saloje.
Karo pradžioje šią salą užėmė rusai, o vėliau ukrainiečiai atsikovojo, pridarydami daug nuostolių Rusijos armijai ir laivynui, kuris neteko flagmano „Moskva“.
Bet V. Zelenskio apsilankymas rodo ir dar vieną dalyką – jis gali ne tik laisvai keliauti po savo šalį sausumoje, bet ir jūroje, kurios akvatoriją teoriškai turėtų kontroliuoti galingasis Rusijos laivynas. Tai, kad V. Zelenskis gali lankytis izoliuotoje atokioje vietovėje yra iškalbingas ženklas, ką gali ir ko negali Rusijos laivynas, žvalgyba bei aviacija.
Ukrainos logika paprasta: jei galima atsikovoti Gyvačių salą, galima ir Chersoną – tai ukrainiečiai jau įrodė. O jei įmanoma atsikovoti Chersoną, kurį Rusiją pernai rudenį neteisėtai aneksavo ir iki šiol laiko savo dalimi, tai kodėl negalima atsiimti likusios šalies dalies, įskaitant Krymą?
Dabar, kai dvejones dėl ukrainiečių kontrpuolimo sėkmės bandoma tildyti naujos ginkluotės tiekimu, šios operacijos baigtis nėra tokia aiški.
Juo labiau, kaip ukrainiečiai pastebi, kad Vakarų pozicija dėl derybų su Rusija nuolat kinta: jei karo pradžioje, kai manyta, kad Ukraina neatsilaikys ilgiau, nei dvi savaites kalbos apie taiką skambėjo taip pat dažnai, kaip ir Prancūzijos ir Vokietijos prezidentų skambučiai V. Putinui, o Vakarų šalys priešinosi sunkiosios ir modernios ginkluotės perdavimui Ukrainai, esą tai būtų eskalacija, po pusantrų metų viskas pasikeitė.
Dabar raginimai V. Putinui nutraukti karą, sėsti prie derybų stalo skamba rečiau, ginkluotę bei techniką – nuo artilerijos, salvinės ugnies sistemų iki tankų, ilgojo nuotolio oro gynybos sistemų, nors ir pavėluotai, Vakarų šalys Ukrainai galiausiai ėmė tiekti.
„Žinoma, bus tokių, kurie sakys, kad „Rusija turi būti išgirsta“, kad „Rusija negali būti nugalėta“, tačiau daugelis Vakarų lyderių jau suprato pamoką dėl konflikto įšaldymo – tai nesprendžia problemos. Saugi taika gali būti pasiekta tik karine Ukrainos pergale.
Niekas netikėjo, kad Ukraina atsilaikys mėnesį. Dabar, kai Ukraina išlaisvino didelę dalį savo teritorijos, kurią Rusija užgrobė nuo vasario 24-osios ir po Jevgenijaus Prigožino maišto sakyti, kad Ukraina negali laimėti“ būtų trumparegiška. Netgi JAV generolai tai pripažįsta“, – „Delfi“ teigė Ukrainos nacionalinio antikorupcinio biuro komiteto vadovas Markas Savčiukas.
Jo manymu, pergalę galima pasiekti išplėtus karinę pagalbą, įskaitant naikintuvus, raketas ATACMS, sustiprinus finansines sankcijas Rusijai ir taikant visišką vakarietiškų technologijų embargą Kremliui, kad neliktų jokių iki šiol egzistuojančių spragų.
Tik tada, kai „nepalaužiamos Rusijos“ įvaizdis galiausiai subyrės, kaip subyrėjo „antrosios pasaulio armijos įvaizdis“, bus galima sėsti prie derybų stalo.
