Gyvačių salos prakeiksmas: ką iš tikrųjų reiškia Rusijos pralaimėjimas – skeptikus tai pritildys

Po to, kai Rusija ketvirtadienį paskelbė, kad atitraukia savo pajėgas iš strategiškai svarbios Ukrainos Gyvačių salos Juodojoje jūroje, pavadinusi tai „geros valios gestu“, neva sudarysiančiu sąlygas Kyjivui eksportuoti žemės ūkio produktus, Kremliaus ruporai iš gėdos neturėjo kur dėti akių.

Keli Kremliaus „specialią karinę operaciją“ palaikę apžvalgininkai netgi ištrynė savo socialinių tinklų paskyras, neatlaikę pašaipų – „geros valios gestas“ dabar yra neišsemiamas memų ir kitų juokelių šaltinis, šaipantis iš Rusijos pasiteisinimų, kai ji patiria nesėkmes.

The russian navy ceding the straits of Tsushima as a gesture of good will pic.twitter.com/FAfiksJPUG

— Johan Kylander (@jkylander) July 1, 2022

Tai ne pirmas kartas – kai vasario 24-ąją atvirą agresiją pradėjusi Rusijos armija ėmė veržtis keliomis kryptimis ir priartėjo prie Kyjivo, Charkivo, ukrainiečiai rusus atmušė ir jiems pridarė milžiniškų nuostolių, o tada planų užimti Ukrainos sostinę atsisakę rusų generolai ėmė aiškinti, kad toks ir buvo planas – esą pirmoji operacijos dalis baigėsi, o Kyjivas tebuvo diversija.

Dabar panašūs pasiteisinimai skamba rusams pasitraukus iš Gyvačių salos. Esą Rusija nori parodyti pasauliui, jog ji „netrikdo JT pastangų organizuoti humanitarinį koridorių žemės ūkio produktams iš Ukrainos išgabenti“.

Patikėti tokiais pareiškimais sunku ne tik todėl, kad ukrainiečiai nuo balandžio vis drąsiau ir reguliariai daužydavo rusų pajėgas. Karas Ukrainoje vyksta didelėje erdvėje, tačiau Gyvačių saloje ir aplink ją vykę kovos veiksmai tapo mikroskopiniu pavyzdžiu to, ką reiškia Vakarų ir Rusijos karinės minties, pajėgumų, ginklų susidūrimas – realus, o ne nuzulinta „pokazūcha“ pratybose ar popierinių pajėgų bei charakteristikų palyginimas propagandiniuose tekstuose.

Rusijos karinės galios pranašumas bent jau kiekybine prasme vis dar akivaizdus Donbase, kur verda pagrindiniai mūšiai. Kritiniu pranašumu ilgalaikėje karo perspektyvoje vis dar lieka gebėjimai į mūšių laukus laiku pristatyti reikiamą kiekį ginklų, amunicijos ir sugebėti šį procesą nuosekliai tęsti, daryti tai ne savaites, o mėnesius, galbūt net metus.

Tačiau taktinės situacijos, tokios, kaip mūšis dėl Gyvačių salos parodė, kad antra pasaulio galybe save laikanti Rusija – šalis, kuri gyrėsi savo Juodosios jūros laivynu ir aviacija nesugebėjo sustabdyti Ukrainos, kurios aviaciją ir laivyną skelbėsi sunaikinusi, kontratakų. Ir tai – tik rusų bėdų dalis.

Taip, Rusija dar gali iš savo teritorijos leisti sparnuotąsias raketas ir jomis atakuoti civilinius objektus – prekybos centrus, gyvenamuosius pastatus, artilerija šluoti ištisus miestus ir girtis kelių kilometrų per savaitę pasistūmėjimais fronte.

Russian missile strikes in the Odessa Oblast:

- 16 people killed, 34 injured in a 9-story residential building;
- 2 people killed, 5 more injured at the recreation center;

- Kh-22/32 missiles used in the attack;

- July 2 declared a day of mourning in the Odessa Oblast. pic.twitter.com/Tcsh4o1zXN
— Status-6 (@Archer83Able) July 1, 2022

Vis dėlto būtent Gyvačių sala yra iškalbingų pamokų atvejis, kuriame galima įžvelgti ne tik bendrą karo paveikslą, bet ir kitoms šalims, tarp jų ir Lietuvai svarbias detales.