Naujausią nusistebėjimą sukėlė Lietuvos sprendimas nesolidarizuotis su keliomis Vakarų valstybėmis, kilus ginčui tarp jų ir Turkija. Diplomatinis ginčas prasidėjo, kai praėjusį pirmadienį 10 ambasadų, įskaitant Vokietijos ir Prancūzijos pasiuntinius, paskelbė neįprastą pareiškimą, ragindamos „teisingai ir greitai“ baigti nagrinėti kalinamo filantropo Osmano Kavalos bylą.
Šis 64 metų pilietinės visuomenės lyderis ir verslininkas jau ketverius metus laikomas už grotų be teismo nuosprendžio. O. Kavalos šalininkai laiko jį nekaltu, o jo bylą – augančio R. T. Erdogano nepakantumo kitamaniams ženklu po nesėkmingo karinio pučo 2016 metais.
Tuo metu autoritarizmu kaltinamas Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas kaltina aktyvistą finansavus 2013 metais nusiritusią antivyriausybinių protestų bangą, taip pat prisidėjus prie bandymo įvykdyti valstybės perversmą.
Minėtų dešimties ambasadorių teigimu, ši byla „meta šešėlį ant pagarbos demokratijai, teisės viršenybės ir Turkijos teismų sistemos skaidrumo“. Į tai jautriai ir svarbiausiai viešai sureagavęs R. T. Erdoganas atrodė įsiutęs ir paskelbė JAV bei dar 9 šalių ambasadorius nepageidaujamais, o tada savaitgalį sprendimą aptarė su sąjungininkais ir vyriausybe.
Galiausiai sprendimas išvyti ambasadorius buvo atšauktas, tačiau kilusi krizė ne tik sudrebino ir taip trapią Turkijos ekonomiką, bet ir dar kartą Vakaruose sukėlė klausimų dėl santykių su Ankara ateities.
Tačiau tuo pat metu pasirodė ir kitų klausimų – o kur buvo vertybėmis grįstą užsienio politiką deklaruojanti Lietuva, kurios sąjungininkų ambasadorius grasinosi išvaryti R. T. Erdoganas? Ar Vilnius netaiko dvigubų standartų savo užsienio politikai ir ar nepraleido progos šį sykį nepatylėti?
Lietuvai tai dar bus priminta
Tokia perfrazuota sparnuota frazė nuskambėjo dar 2003-siais, kai tuometinis Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas užsipuolė Lietuvą ir kitas tuomet tik ES kandidates dėl jų paramos JAV vadovaujamam karui Irake. Tada jis pareiškė, kad jos „praleido puikią progą patylėti“.
Bet šį kartą tyla iš Vilniaus, kai savaitgalį JAV ir kitos Lietuvos sąjungininkės ruošėsi galimam savo ambasadorių išsiuntimui iš Turkijos, pasirodė ne mažiau keista ir susilaukė kritikos.
„Kertame šaką, ant kurios patys sėdime, nes mūsų politika vertybinė pakankamai pragmatiška – ji nukreipta į demokratijos siekį aplink mus, kas yra mūsų saugumo interesas. Bet kai nevykdome nuoseklios vertybinės užsienio politikos, tai atsigręžia prieš mus.
Dabar panašu, kad mums terūpi žmogaus teisės su deklaruojama politika tik ten, kur mums įdomu – Navalnas, Baltarusija, o kitur neįdomu. Tai kai kitą kartą dėl Navalno kelsime klausimą, neabejoju, kad Prancūzija ir Vokietija mums būtinai primins, kur mes buvome Turkijos atveju. Sakys, kodėl mus raginate daryti dėl Rusijos kažką, jei jums nerūpi klausimai dėl Turkijos ar kitos šalies?“, – „Delfi“ teigė nepriklausomas užsienio politikos analitikas Marius Laurinavičius.
Jis pabrėžė, kad kreipimąsi pirmiausiai inicijavo svarbiausi Lietuvos sąjungininkai – Vokietija, Prancūzija, o pirmiausiai JAV.
Tą dieną, kai šį laišką išplatino minėtų šalių ambasados, Lietuvos užsienio reikalų ministerija kaip tik bandė atkreipti dėmesį į Baltarusijos režimo vykdomą hibridinę ataką.
Net jei Lietuvos diplomatai būtų suklydę, apsižiūrėję, ar pačioje URM būtų kilęs nesusikalbėjimas, padėtį galėjo ištaisyti viena vienintelė lietuvių diplomatų pamėgto Tviterio žinutė, kurioje Gabrielius Landsbergis galėjo išreikšti susirūpinimą žmogaus teisėmis, pakalbėti apie vertybes. Solidarumą su sąjungininkais, kompromiso paieškas ir pan. – t. y. padaryti tai, ką kitais atvejais Lietuvos diplomatai nė nemirktelėję padaro Tviteryje, o jų žinutės bendrame sraute gal ir lieka nei pastebėtos, nei lauktos ar nelauktos. Tačiau šį kartą Lietuva taip nepasielgė – ignoravo pačią temą.
Pabaugino ir vėl atsitraukė pats
Tiesa, kiti analitikai pažymi, jog prisijungusių prie kritikos Ankarai buvo tik maža dalis ES ir Vakarų šalių. Kelios Europos valstybės, įskaitant NATO narę Jungtinę Karalystę, nusprendė neprisijungti prie Vakarų raginimo paleisti O. Kavalą.
„Į akis krentantis Jungtinės Karalystės, Ispanijos ir Italijos nedalyvavimas... iškalbingai rodo, kad Vakarų valstybių šeimoje susiformavo pogrupis, puikiai mokantis vengti konfrontacijos su Ankara“, – parašė politologas Soneris Cagaptay. Be to, pačioje Turkijoje neslepiama, kad tokiais aikštingais išsišokimais garsėjantis R. T. Erdoganas tiesiog bando pakeisti vyraujančią pagrindinę temą.
Pagrindinis opozicijos lyderis Kemalis Kilicdaroglu šeštadienį apkaltino R. T. Erdoganą bandant dirbtinai sukelti diplomatinę krizę ir tokiu būdu nukreipti dėmesį nuo ekonominių bėdų prieš visuotinius rinkimus, turinčius įvykti iki 2023 metų birželio.
Kilus diplomatinei krizei savo grasinimų svorį bei galimas pasekmes žaibiškai pajuto ir pats R. T. Erdoganas. Surengęs susitikimą su savo koalicijos partneriais iš ultranacionalistinės partijos bei vyriausybe jis išgirdo apie pavojus ekonomikai, jei būtų eskaluojama įtampa su Ankaros vienais glaudžiausių sąjungininkų ir prekybos parterių.
Dar tebevykstant susitikimui Turkijos liros kursas JAV dolerio atžvilgiu ėmė čiuožti iki rekordinių žemumų ir tik tada, kai R. T. Erdoganas išsivyniojo iš situacijos pergalingai pareiškęs televizijoms, kad minėti 10 ambasadorių esą pasimokė ir „dabar bus atsargesni“, o jų išvaryti nereikės, padėtis kiek stabilizavosi. Tačiau nerimo liko – tai ne pirmas aikštingas R. T. Erdogano išsišokimas, net ir keičiant nuomones.
Rimčiausia diplomatinė krizė
Prieš kelerius metus kilo Lietuvos saugumui tiesiogiai atsiliepęs ir Turkijos sukeltas ginčas NATO viduje dėl NATO gynybos planų Baltijos šalims. Oficialiai sau gynybos planų panorėjusi Ankara kurį laiką blokavo planus Baltijos šalims ir sukėlė nemažai diplomatinių įtampų.
Jau tada JAV ir kitos šalys, ypač Prancūzija neslėpė savo skeptiško požiūrio į Turkiją, kuri vis atviriau flirtuoja su Rusija ir žaidžia dvigubus ar trigubus geopolitinius bei diplomatinius žaidimus su sąjungininkais bei jų varžovais.
Tačiau dabar, kai išvengta rimčiausios Turkijos ir Vakarų diplomatinės krizės per jau 19 metų trunkantį R. T. Erdogano valdymą, raginimai taip paprastai nepalikti situacijos skamba vis atviriau, nepaisant Turkijos geopolitinio ir strateginio vaidmens regione: Bosforo sąsiaurį valdanti Turkija yra vartai į Rusijai ir NATO svarbią Juodąją jūrą, be to, Turkija tiesia naują dirbtinį kanalą.
Turkija yra ir viena svarbiausių regioninių žaidėjų Sirijos pilietiniame kare, kur tai konfliktuoja, tai kartu rengia bendras operacijas su Rusija. Turkija taip pat vaidina reikšmingą vaidmenį Irake, kur šiaurėje įsitvirtinę prieš turkus dešimtmečius kovojantys ir nepriklausomybės siekiantys kurdai.
O Lietuvai svarbiausia, kad Turkija yra Aljanso narė, priimanti sprendimus (ir kaip parodė praktika – galinti juos blokuoti), nuo kurių priklauso ne tik Juodosios jūros, bet ir Baltijos jūros regiono saugumas.
Galiausiai Turkija gali tapti ne tik svarbi bendros prekybos partnere, bet ir gynybos įsigijimų srityje – pastaraisiais mėnesiais, ypač po Kalnų Karabacho konflikto suintensyvėję Lietuvos ir Turkijos gynybos sektorių atstovų susitikimai bei neslepiamas Lietuvos siekis įsigyti bepiločių orlaivių (sritis, kurioje Turkija ypač sėkmingai pasirodė keliuose pastarųjų metų konfliktuose) galėjo tiesiog pakibti, jei Lietuva būtų prisijungusi prie Ankarą kritikuojančių choro.
Vertybės vertybėmis, o jei arba-arba?
Vis dėlto su tokia logika M. Laurinavičius nesutinka. Jis priminė, kad Lietuva įsipareigoji laikytis būtent vertybėmis grįstos užsienio politikos, o ne tokios, kai vertybės palaikomos tik tada, kai patogu ar yra arti, pavyzdžiui, Baltarusijos atveju.
„Suprantu tą argumentą, geriau patylėkime, kad tik nieko nesugadintumėme. Jau šimtą kartų pasirodė, kad tokia politika neveikia“, – teigė M. Laurinavičius. Jo manymu, jei Lietuva būtų prisijungusi prie kritikos Ankarai, vargu ar tai galėjo kaip nors atsiliepti ir migrantų krizei – Turkija, anot pašnekovo, pati prisidėjo prie Baltarusijos hibridinės atakos ir realiai nieko nepadarė, kad skrydžiai į Minską būtų sustabdyti, tačiau dabar, kai laišką pasirašė migrantų krize nepatenkinta Vokietija, didesnių problemų ES R. T. Erdoganas vargu ar galėjo sukelti.
„Su ta vertybine politika irgi yra nesusišnekėjimas, nes tai nėra tiesiog vertybių deklaravimas, tai yra santykių kūrimas bendrų vertybių pagrindu. Kadangi su Kinija bendrų santykių vertybiniu pagrindu negalima vystyti, o su Taivanu galime tai daryti, tai ir buvo strateginis pasirinkimas: mes renkamės santykius su Taivanu santykių su Kinija sąskaita. Pragmatiškas sprendimas, suprantant, kad jis pakenks santykiams su Pekinu“, – pabrėžė M. Laurinavičius.
Dar daugiau, anot M. Laurinavičiaus, vertybinė Lietuvos užsienio politika, dėl kurios Lietuva pastaraisiais mėnesiais sulaukė daug teigiamo dėmesio iš Vakarų partnerių bei žiniasklaidos pasiteisino ypač palankiu metu, kai JAV sutelkė dėmesį į Taivaną, Joe Bidenas pažadėjo jį ginti nuo Pekino agresijos, o Lietuva rodytas, kaip pavyzdys kitiems.
„JAV pozicija Taivano atžvilgiu, kuri buvo puikiai išnaudota, nes JAV reikia ledlaužio Europoje“, – pridūrė M. laurinavičius, bet kartu ir nusistebėjo, kad tada, ypač po G. Landsbergio vizito JAV, Lietuvos ryžtas Taivano atžvigiu ėmė blėsti, tarsi kas būtų nuspaudęs stabdį.
Pavyzdžiui, anonsuotas Taivano atstovybės atidarymas, dėl ko įsiuto Pekinas, kol kas taip ir neįvyko. O Taivano Užsienio reikalų ministras Joseph Wu į Europą susirengė aplankyti dviejų artimų šalių – Slovakijos bei Čekijos, bet ne Lietuvos.
Ir nors M. Laurinavičius pripažino, kad tai nėra jokia tragedija, juo labiau vyriausybės, ministerijų bei verslo koridoriuose šiuo metu kaip tik vyksta intensyvūs pokalbiai dėl konkrečių bendradarbiavimo sričių, vis dėlto Lietuva ėmėsi nepaaiškinamos laukimo pozicijos. M. Laurinavičius nesiryžo spėlioti ar tai tėra procesiniai dalykai, ar bandymas leisti Pekinui išsikvėpti, ar tyčia pasirinkta taktika, siekiant išpešti daugiau naudos iš sąjungininkų, tačiau pažymėjo – toks galimas nenuoseklumas ar delsimas Lietuvai dar gali atsirūgti.
Pavyzdžiui, vis labiau įsisiūbuojančiame ES konflikte su Lenkija dėl teisės viršenybės Lietuva mėgina išlaikyti tarpininkės vaidmenį, kurį esą lietuviams pasiūlė ir pati kadenciją baigianti Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Tačiau tai padaryti Lietuvai sekasi sunkiai, ypač dėl to, kad prezidento ir vyriausybės tonas net ir šiais klausimais kiek skiriasi – Gitanas Nausėda atvirai stoja ginti Lenkijos, o vyriausybė renkasi kiek atsargesnį kelią, pabrėždama, kad ES konfliktas su Varšuva yra delikati situacija, kurioje nereikėtų stoti į vieną ar kitą pusę. Lietuva ES vis tiek vertinama kaip Lenkijos užtarėja, kuri neišduos istorinės, strateginės sąjungininkės, svarbios gynybos, saugumo ir energetikos srityse.
„Lietuvos tikslas yra išlaikyti Lenkiją ten, kur ji yra – ne tik ES, bet ir vertybiniame lygyje, nes bet kuriuo atveju, kad ir ką Lenkija darytų su niuansais ji lieka toje pačioje vertybių skalėje, kitaip, nei Turkija. Tad Lietuva turi daryti viską, kad dar labiau tas konfliktas neįsipliekstų, tai taktinis sprendimas“, – teigė M. Laurinavičius.
Vis dėlto jis pripažino, jog jei iš analogiškų Vakarų šalių ambasadų Lenkijos vyriausybei ar prezidentui būtų adresuotas panašus laiškas, o į jį piktai sureagavusi Varšuva imtųsi panašių priemonių, kaip ėmėsi R. T. Erdoganas, dar neaišku, ką turėtų ir galėtų daryti Lietuva. Viena aišku – vertybinę užsienio politiką deklaruojančioms šalims belieka laikytis tokių gairių arba apie jas patylėti, jei tos vertybės pagal situaciją išduodamos.
