33 straipsnių
2019 metų pabaigoje astronomų grupė atkreipė dėmesį į iš pažiūros niekuo neišsiskiriančią galaktiką, kodiniu pavadinimu SDSS1335+0728, esančią už 300 mln. šviesmečių Mergelės žvaigždyne. Nuo to laiko šią galaktiką tyrinėję astronomai tapo precedento neturinčio atvejo kosmoso stebėjimų istorijoje liu...
Kai masyvi žvaigždė baigia savo gyvenimą, įvyksta supernovos sprogimas. Centrinė žvaigždės dalis labai sparčiai susitraukia, o išlaisvinta energija išmeta išorinius sluoksnius į šalis. Sprogimas nebūna visiškai simetriškas – viena pusė išlekia greičiau, nei kita. Tai matyti stebint supernovų liekana...
Kai aplink juodąją skylę susikaupia dujų, jos susisuka į paplokščią diską ir tada ima kristi skylės link. Judėjimas per diską yra palyginus lėtas procesas, tačiau pačioje pabaigoje staigiai pagreitėja. Bent jau taip prognozuoja reliatyvumo teorija: pagal ją egzistuoja riba, vadinama vidine stabilia ...
Dažna juodoji skylė, pradėjusi ryti aplinkines dujas, paleidžia čiurkšlę – beveik šviesos greičiu skriejantį siaurą plazmos srautą.
2019 metais paskelbta pirmoji juodosios skylės šešėlio nuotrauka – galaktikos M87 centre esantis tamsus monstras M87* tapo pirmuoju Įvykių horizonto teleskopo (EHT) taikiniu.
Praktiškai kiekvienos galaktikos centre galima rasti supermasyvią juodąją skylę. Aplinkinėje Visatoje juodosios skylės masė gerai dera su savo galaktikos žvaigždžių mase – yra apie 3000 kartų už pastarąją mažesnė. O kaip buvo ankstyvoje Visatoje, per pirmą milijardą ar du metų po Didžiojo sprogimo?
Supermasyvios juodosios skylės randamos daugumos galaktikų centruose. Jų masės gali siekti net milijardus Saulės masių. Kaip jos atsirado – vis dar iki galo neaišku. Problema čia tokia, kad juodoji skylė negali augti neribotai greitai; maksimalią spartą riboja dabartinė skylės masė.
Supermasyvios juodosios skylės, esančios daugumos galaktikų centruose, kartais tampa aktyvios. Į jas sparčiai ima kristi medžiaga, kuri įkaista ir spinduliuoja ryškiau, nei visos galaktikos žvaigždės kartu sudėjus. Natūralu, kad toks reiškinys turi didžiulę įtaką visai galaktikai, todėl svarbu supra...
Naujai atrasta juodoji skylė, kurios dydis yra sulig 10 Saulių, aptikta esanti vos 1560 šviesmečių nuo Žemės, skelbia mokslininkai savo naujausiame tyrime. Iki šiol artimiausia Žemei juodoji skylė buvo žinoma esanti nutolusi maždaug dvigubai toliau – t.y. apie 3000 šviesmečių.
Paukščių Take turėtų būti šimtai milijonų juodųjų skylių, likusių po supernovų sprogimų. Bet žinome jų vos kelias dešimtis. Taip yra todėl, kad juodąją skylę – objektą, kuris pagal apibrėžimą pats nieko nespinduliuoja – aptikti galime tik dvinarėje sistemoje su įprasta žvaigžde, o tokių yra nedaug.
Naujas tyrimas rodo, kad juodosios skylės gali didžiuliu greičiu palikti savo galaktiką. Juodųjų skylių susiliejimas išskiria gravitacines bangas, kurias gali aptikti Žemėje esantys detektoriai.
Europos Pietų observatorija (ESO) pateikė stulbinančiaus naujausio Paukščių Tako tyrimo išvadas: pirmą kartą užfiksuota juodoji bedugnė, esanti mūsų galaktikos centre.
Europos Pietų observatorija (ESO) pateikė stulbinančiaus naujausio Paukščių Tako tyrimo išvadas: pirmą kartą užfiksuota juodoji bedugnė, esanti mūsų galaktikos centre.
Tarptautinė tyrėjų komanda patvirtino, kad 2011 metais užfiksuotą mikrolęšiavimo įvykį sukėlė laisvai tarpžvaigždinėje erdvėje skriejanti juodoji bedugnė — tai pirmas toks stebėtas atvejis. Savo atradimą grupė publikavo arXiv išankstinių publikacijų serveryje.
Atrastos dvi supermasyvios juodosios bedugnės, tarp kurių vos 1600 šviesmečių tarpas, ir po maždaug 250 milijonų metų jos susidurs. Atrodytų, kada dar tas bus, bet ši žinia gali būti svarbi visai kosmologijai.
Tamsioji materija vis dar tebėra paslaptinga, tačiau jos prigimtį galbūt nušviečia ne menkiau paslaptingos gama spindulių blykstės. Nuo seniausių laikų žmonėms magėjo paaiškinti netikėčiausius ir keisčiausius visatoa reiškinius. Nors astronomija užsiėmė visos civilizacijos, sunkiau numatomi astronom...
Astronomai pirmą – ir antrą – kartą užtikrintai aptiko juodąją bedugnę, kuri prarijo neutroninę žvaigždę. Tokie kataklizminiai įvykiai sukuria erdvėlaikio raibuluis, vadinamus gravitacinėmis bangomis, kurios iki detektorių Žemėje keliavo daugiau nei 900 milijonus šviesmečių.
Duomenys – beveidžiai ir be prilipintų etikečių, tad jų analizė gali parodyti kai ką netikėto. Gal juodųjų bedugnių iš visatos kūdikystės, pirminių juodųjų bedugnių, nė nereikia ieškoti – gali būti, kad jas jau esame matę. Lazerinės interferometrijos gravitacinių bangų observatorija (Laser Interfero...
Ši žvaigždė juda taip greitai, kad matoma, kaip iškreivina erdvėlaikį.
Supermasyvi Paukščių Tako centre esanti juodoji bedugnė galėjo būti esminiu gyvybės vystymosi galaktikoje veiksniu.
