Mokslininkai per daugiau nei ketverius metu užfiksavo, kad laikui bėgant galaktikos šviesumas ėmė kisti. Tai, anot tyrimo autorių, buvo „kosminės pabaisos“ – milžiniškos juodosios skylės – prabudimas.
Tyrimo rezultatai 2024 gegužės 14 dieną publikuoti žurnale „Astronomy & Astrophysics“.
Supermasyvios juodosios skylės gali būti pasyvios (neaktyvios) arba aktyvios būsenos. Aktyvios būsenos jos „maitinasi“, pavyzdžiui, per arti praskriejusiomis žvaigždėmis, kosminėmis dulkėmis ar dujomis.
Iš juodosios skylės negali ištrūkti niekas, net šviesa. Juodosios skylės „maitinimosi“ metu spinduliuotė sklinda iš aplinkinių sričių, arba kitaip – šalia taip vadinamo įvykių horizonto.
Galaktikų centruose esančios juodosios skylės išskiria tiek daug spinduliuotės, kad labai ilgam nustelbia savo galaktikas. Būtent tai ir užfiksavo astronomai.
Anot pagrindinės tyrimo autorės, astronomės Paulos Sánchez Sáez iš Europos pietinės observatorijos (ESO), daugelį metų stebėta tolima galaktika atrodė rami ir neaktyvi. Tačiau staiga jos branduolio ryškis ėmė smarkiai keistis. „Tai nebuvo panašu į jokius kitus anksčiau stebėtus tipiškus įvykius“, – tyrimo ataskaitoje teigė P. Sánchez Sáez
Galaktiką staiga pašviesėti gali paskatinti įvairūs veiksniai, pavyzdžiui, supernovų sprogimai arba kai žvaigždės per daug priartėja prie juodųjų skylių, subyra į gabalus ir yra praryjamos.
Vis dėlto, anot astronomų, tokie įvykiai trunka tik dešimtis ar šimtus dienų.
Tuo tarpu galaktika SDSS1335+0728 ir toliau ryškėja net ir praėjus daugiau nei ketveriems metams po to, kai tyrėjai pirmą kartą pastebėjo, kad jos ryškumas ėmė staiga didėti.
Be to, šios galaktikos ryškumo svyravimai nepanašūs į nieką, ką astronomai buvo stebėję iki šiol, todėl juos tik dar labiau suglumino.
Beprecedentis kosminis įvykis
Dabar surinkti duomenų rinkiniai pateikė platų galaktikos portretą tiek iki stebėjimų pradžios 2019 gruodžio mėnesį, tiek ir po to.
Tyrimo rezultatai parodė, kad pastaraisiais metais galaktika pradėjo skleisti itin daug ultravioletinės, regimosios ir infraraudonosios šviesos, o nuo 2024 metų vasario mėnesį – ir rentgeno spindulių.
„Tai yra precedento neturintis reiškinys“, – sakė astronomė P. Sánchez Sáez.
Pasak tyrimo bendraautorės astronomės Lorenos Hernández García, „tai pirmas kartas, kai realiu laiku matome masyvios juodosios skylės suaktyvėjimą“.
„[Šis] procesas (...) niekada anksčiau nebuvo stebėtas“, – teigė L. Hernández García. Ankstesniuose tyrimuose buvo rašoma apie neaktyvias galaktikas, kurios po kelerių metų tampa aktyvios, tačiau tai pirmas kartas, kai pats procesas – juodosios skylės pabudimas – buvo stebimas realiu laiku.
Kaip teigiama mokslininkų pranešime, galaktikos ir jos branduolio tyrimai buvo atliekami pasinaudojant NASA programos „Wide-field Infrared Survey Explorer“, „Galaxy Evolution Explorer“, „Two Micron All Sky Survey“, „Sloan Digital Sky Survey“, „Zwicky Transinet Facility“ ir kitų kosminių ir antžeminių teleskopų duomenimis.
Tyrėjai juos palygino su tolesniais stebėjimais, atliktais Europos pietinės observatorijos teleskopu „Very Large Telescope“ (VLT) ir Pietų astrofizinių tyrimų teleskopu Čilėje, W. M. Kecko observatorija Havajuose ir NASA kosminės Neilo Gehrelo Svifto bei Chandros rentgeno spindulių observatorija.
Mokslininkams dar reiks atlikti daugybę tyrimų, kad suprastų, kaip funkcionuoja juodosios skylės ir įminti kitus susijusius procesus. Ir, žinoma, bandyti išsiaiškinti, ar mūsų galaktikos centre esančioje pakankamai ramioje Sagittarius A* juodojoje skylėje negali prasidėti panašūs reiškiniai.
Taigi, tolimos galaktikos SDSS1335+0728 elgesys ir savybės padės įminti daug vertingų paslapčių apie juodąsias skyles.
Kaip pažymi astronomai, svarbu suvokti tai, kad minėta galaktika SDSS1335+0728 yra už 300 mln. šviesmečių, todėl astronomų stebimi įvykiai yra jau įvykę praeityje, tačiau šių įvykių šviesa tik dabar pasiekia Žemę po milijonus metų trukusios kelionės per kosmosą.
Vienas šviesmetis, tai atstumas, kurį šviesa nukeliauja per vienerius metus, t. y. 9,46 trilijono kilometrų.