Šios orbitos spindulys keletą kartų didesnis už įvykių horizonto spindulį – tikslus santykis priklauso nuo juodosios skylės sukimosi spartos. Galima įsivaizduoti ir alternatyvų scenarijų, pagal kurį medžiaga iki pat įvykių horizonto krenta tolygiai.
Dabar pirmą kartą identifikuota dujų spinduliuotė, sklindanti būtent iš centrinio regiono tarp įvykių horizonto ir ISCO, ir nustatyta, kad ji puikiai atitinka reliatyvumo teorijos prognozę. Sistema MAXI J1820+070 susideda iš įprastos, kiek mažesnės už Saulę, žvaigždės ir 7-8 Saulės masių juodosios skylės. Juodosios skylės gravitacija prisitraukia dalį kompanionės medžiagos, ši susisuka į diską ir ryškiai spinduliuoja.
Naujojo tyrimo autoriai sumodeliavo šį procesą, įtraukdami spinduliuotę, kuri sklinda iš ISCO vidaus. Paaiškėjo, kad to regiono bei zonos iškart už ISCO spinduliuotė sukuria dviejų dalių spektrą. Pagrindinė dalis primena juodo kūno – šiluminę – spinduliuotę ir skleidžia mažesnės nei 10 kiloelektronvoltų energijos rentgeno spindulius (regimą šviesą sudaro poros elektronvoltų energijos fotonai).
Kita dalis yra beveik plokščia ir pasireiškia didesnės energijos ruože; ji tuo reikšmingesnė, kuo greičiau juodoji skylė sukasi aplink savo ašį. Pritaikę modelį MAXI J1820+070 sistemai, tyrėjai nustatė, kad jis puikiai atkuria stebimą spinduliuotę.
Tuo tarpu tolygiai iki pat įvykių horizonto krentanti medžiaga kurtų visiškai kitokį spektrą. Šie rezultatai padės analizuoti ir kitas juodąsias skyles bei įvertinti jų sukimosi spartą.