Kaip bėgant metams keitėsi Jūsų svoris? Ar antsvoris visada kamavo? O gal po kažkokio įvykio priaugote nereikalingų kilogramų?
Viskas prasidėjo labai seniai, kai buvau maždaug 12-os metų. Pradėjus bręsti pradėjo labai staigiai augti svoris, tad kreipiausi į gydytojus. Tyrimai nustatė hormonų veiklos sutrikimus, kurie lemia svorio augimą. Pasak gydytojų, nelabai ką galima pakeisti. Visgi gulėjau ligoninėje ir laikiausi specialios dietos. Tada maždaug per pusmetį nukrito 17 kilogramų, tačiau nustojus riboti mitybą svoris ataugo. Vėliau buvo dar vienas bandymas suliesėti. Tąkart nukrito 40 kilogramų, tačiau jie ir vėl sugrįžo. Manau, kad tai visiškai natūralu – juk svoris nukrisdavo per trumpą laiką, be to, buvau dar paauglė, organizmas sparčiai keitėsi, brendo.
Kokį diskomfortą patirdavote? Gal sulaukdavote patyčių?
Blogai jausdavausi, svaigdavo galva, alpdavau, labai greit pervargdavau. Visada turėdavau idėjų ką nors nuveikti, tačiau tam nepakakdavo jėgų. Nuėjus į parduotuvę būdavo sunku rasti sau tinkančius drabužius, o ir batus turėdavau pirkti keliais dydžiais didesnius, nes neužsisegdavo per blauzdą.
Patyčių sulaukdavau tik būdama paauglė. Suaugusi tik stebėdavau, kaip aplinkiniai mane nužiūri, patyliukais šnibždasi arba net gaili. Atsimenu, kai kurios vyresnio amžiaus moterėlės pamačiusios tik galvas palinguodavo.
Kiek daugiausiai kilogramų svėrėte, koks Jūsų ūgis?
Svoris buvo pasiekęs 130 kg, esu žemutė – 153 cm.
Kaip gyvenote iki tol, kai nusprendėte keistis? Kada buvo tas taškas, kai nusprendėte, kad laikas pradėti kovą su kilogramais?
Gyvenau kaip ir visi normalūs žmonės – studijavau dirbau, turėjau mėgstamą užsiėmimą – šokius. Esu veiklus žmogus, sunkiai nusėdžiu vienoje vietoje. Didelis svoris niekuomet netrukdė turėti draugų, bendrauti ar užsiimti mėgstama veikla. Kaskart, kai apleisdavau savo mitybą ir pradėdavau valgyti negalvojant ką ir kada deduosi į burną, svoris pradėdavo didėti. Taip buvo ir šį kartą. Jaučiau, kad svoris vis didėja, tačiau nesuvokiau, kad taip sparčiai.
Kai vieną dieną užlipau ant svarstyklių – išsigandau! Švytuoklė sustojo ties 130 kg. Tai ir buvo tas taškas, kada pasakiau, kad viskas. Reikia imtis veiksmų. Eilinį kartą apsilankius pas gydytojus dėl hormonų išgirdau sprendimą, kad turėčiau gerti hormoninius vaistus, tačiau man ši idėja nepatiko. Sukilo pyktis ant savęs pačios, nuolat galvojau, kad galiu būti graži bei sveika be jokių vaistų ir nusprendžiau keistis savais būdais.
Nuo ko pradėjote? Ar keitėte mitybą? Ar sportavote?
Pirmiausia pradėjau sportuoti, o tiksliau – daug vaikščioti. Aktyviai sportuoti tiesiog negalėjau dėl labai didelio svorio. Kasdien nesparčiu tempu vaikščiodavau vieną ar dvi valandas. Taip pat pradėjau derinti maistą, atsisakiau kai kurių maisto produktų ir patiekalų: miltinių ir riebių patiekalų, cukraus ir saldumynų, bulvių, visų kruopų, atsisakiau alkoholio (tik išskirtinėmis progomis išgeriu taurę vyno). Taip pat nusprendžiau nevalgyti vakarais – stengdavausi pavalgyti vakarienę iki išėjimo pasivaikščioti, t.y. iki 19 val. Prieš beveik metus mitybą ir gyvenimo būdą pakeičiau dar labiau. Nusistačiau tikslias valandas, kuriomis valgysiu. 8 val. ryte valgau pusryčius, apie 10 val. suvalgau vaisių ar kitą lengvą užkandį. Tada valgau 12 ir 15 val., o 17–19 val. pavalgau paskutinį kartą.
Taip pat pradėjau ne tik vaikščioti, bet ir sportuoti. Kadangi negaliu skirti pinigų sporto klubui, nusprendžiau sportuoti namų sąlygomis. Įsigijau kilimėlį, gimnastikos kamuolį, nesunkius svarmenis, šokdynę ir naudojuosi internete esančiomis mankštomis, kurios skirtos antsvorio turintiems žmonėms. Tiesa, trečiadieniais sportuoju ne namuose, nes šią savaitės dieną einu į linijinių šokių pamokas.
Viską sprendžiau ir dariau savarankiškai, nevartojau jokių liekninamųjų preparatų, nesikonsultavau su dietologais. Tiesiog klausiau savo organizmo. Stebėjau, kaip jis reaguoja, kokio maisto nori. Kadangi tai buvo jau nebe pirma mano dieta, jau puikiai žinojau, kas ir kaip veikia, kas duoda rezultatus, o kas ne.
Tiesiog labai norėjau geriau jaustis ir būti sau gražesnė. Viduje sukildavęs pyktis pažadindavo manyje motoriuką, skatinantį veikti ir nepasiduoti. Net jeigu niekas manimi netiki, tas pykčio motoriukas dar labiau skatina įrodyti savo tiesą.
Be abejo, būna ir vadinamųjų duobių, kai išsibalansuoju dėl kokių nors gyvenimo aplinkybių. Esant reikalui, iš naujo įsivažiuoju į susikurtą ritmą ir siekti progreso vėl paprasta. Iš tikrųjų pernelyg nesureikšminu, jeigu kažkurią dieną ir nepasportuoju – svarbiausia, kad kiekvieną savaitę būtų bent kelios dienos, kai esu fiziškai aktyvi. Na, o jei kažkurią dieną nepasimankštinu, tai stengiuosi bent jau pavaikščioti. O kartais sąmoningai iškeičiu treniruotę į 4–5 km distancijos pasivaikščiojimą.
Apskritai, kai tik yra galimybė eiti pėsčiomis, visada ja pasinaudoju. Stengiuosi kuo mažiau naudotis viešuoju transportu ar važinėti automobiliu. Man geriau anksčiau išeiti iš namų, tačiau pasiekti tikslą pėsčiomis
Ką norėtumėte patarti moterims, kurios pergyvena dėl antsvorio, bet nežino, nuo ko pradėti pokyčius?
Pirmiausia – viską darykite ČIA ir DABAR! Taip pat labai svarbu tiksliai pasakyti, ko norite, koks yra jūsų tikslas. Niekada nereikia stengtis dėl kažko kito, nes tas kažkas gali labai greitai pasitraukti iš jūsų gyvenimo. Kartu pasitrauks ir motyvacija. Reikia stengtis dėl savęs ir save pamilti.
Meilė tikrai daro stebuklus. Kitas dalykas – visada geriau pamėginti ir gailėtis, o ne nepamėginti ir gailėtis. Reikia bandyti, daryti, stengtis. Kai jau bus rezultatas, tada jau galima vertinti ir sakyti pasisekė ar nepasisekė.
Visgi, pirmiausia reikia žengti pirmąjį žingsnį ir, jeigu vienam keistis sunku, visada galima ieškoti pagalbos, panašų tikslą pasiekusių žmonių. Jie gali tapti puikia motyvacija stengtis toliau ir nepasiduoti įkritus į duobę. O gal viskas pavyks ir savarankiškai. Tačiau kaip tai sužinosi, jeigu net nepabandysi?
Labai svarbu tikėti savimi ir pasitikėti savo jėgomis, nenuvertinti savęs net tada, kai kažkas nepavyko. Užuot save graužus dėl suklupimo, verčiau keltis ir eiti toliau.
