Manoma, kad prekybos žmonėmis Europoje aukomis tampa nuo 70 iki 140 tūkst. asmenų per metus. Iš jų du trečdaliai yra moterys ir mergaitės, kita vertus vyrai ir berniukai taip pat nėra išimtis.
Prekyba žmonėmis yra baisiausias žmogaus teisių pažeidimas. Ji vyksta dėl įvairių priežasčių – išnaudojant žmones prievartiniams darbams, elgetavimui, vagiliavimui ir netgi prekybai organams.Vis dėlto didžiausia dalis aukų yra seksualiai išnaudojamos ir verčiamos užsiimti prostitucija.
Prekyba žmonėmis ir prostitucija yra glaudžiai susiję. Prostitucija yra sudėtingas reiškinys. Tai labai pelninga nusikalstama veikla. Pasak Tarptautinės darbo organizacijos paskaičiavimų, Europoje iš seksualinės eksploatacijos tarptautinės mafijos tinklai uždirba iki 2,5 mlrd. JAV dolerių per metus. Nors daugiausiai sekso vergių ir vergų Europoje yra iš Rumunijos ir Bulgarijos, tačiau neretai minimas ir Lietuvos vardas.
Kai kuriose šalyse prostitucija yra įteisinta įstatymais ir prpaižįstama kaip bet kuri kita individuali veikla. Sekso darbuotojos ir darbuotojai yra profesinių sąjungų nariai, turi sveikatos bei socialinius draudimus, dirba pagal darbo kodekso reikalavimus ir moka mokesčius valstybei. Tarp tokių šalių yra Austrija, Vokietija, Graikija, Olandija, Šveicarija ir Turkija.
Kita vertus, yra šalių Europoje, kurios kriminalizavo prekybą sekso paslaugomis, bausdamos tiek sekso paslaugų pirkėjus, tiek ir pardavėjus. Prostitucija yra draudžiama Albanijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, Rusijos federacijoje, Serbijoje bei Ukrainoje.
Lietuva pasirinko administracinės atsakomybės kelią tiek asmenims, besiverčiantiems prostitucija, tiek asmeniui, kuris atlygintinai naudojasi prostitucijos paslaugomis. Baudžiamoji atsakomybė numatyta suteneriams už prekybą žmonėmis, taip pat ir naudojimąsi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis.
Yra šalių, kuriose sekso paslaugos yra legalios, tačiau jų skelbimas, sąvadavimas ir kitos panašūs veiksmai yra baudžiami. Tai – Prancūzija, Italija, Ispanija, Mūsų kaimynė Lenkija ir kt.
Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje sekso paslaugų pirkimas yra kriminalizuotas, baudžiami šios paslaugos pirkėjai, bet ne prostitutės.
Lietuvoje liberalai reguliariai primena prostitucijos liberalizavimo iniciatyvą. Prie jų choro neseniai prisidėjo ir Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė.
Tiek prostitucijos legalizavimas, tiek kriminalizavimas turi savo trūkumų ir privalumų.
Kaip parodė Vokietijos pavyzdys, po prostitucijos legalizavimo 2002 metais nepagerėjo nei sekso darbuotojų socialinės garantijos, nei darbo sąlygos, nei sumažėjo prekybos žmonėmis skaičiai. Priešingai, Vokietija įgijo didžiausio ,,Europos bordelio“ etiketę. Manoma, kad Vokietijoje darbuojasi apie 400 tūkstančių prostitučių, kurios aptarnauja iki 1 milijono klientų per dieną, tačiau tik 44 prostitutės turi socialinį draudimą.
Prostitucija yra ypatingai pavojingas darbas. Moterys, ilgesnį laiką užsiimančios šia veikla, tampa narkomanijos ar alkoholizmo aukomis, patiria smurtą, sužalojamos fiziškai, ilgainiui tampa psichikos ligonėmis, suserga lytiškai plintančiomis ligomis. Lygiai taip pat mažai saugumo yra ir vyrams, užsiimantiems šia veikla. Daugelis sekso darbuotojų patyrė seksualinę prievartą vaikystėje, kiti ėmėsi šios veiklos dėl skurdo ir nedarbo, todėl negalima teigti, jog šia veikla užsiimantys atėjo į ją savanoriškai.
Man yra priimtiniausias Švedijos modelis, kai kriminalizuojamas sekso paslaugos pirkėjas, bet ne pardavėjas. Reikia pripažinti, jog jeigu nebūtų vyrų paklausos pirkti sekso paslaugas, nebūtų ir mergaičių bei moterų seksualinės eksploatacijos, pasaulinė prostitucijos industrija negalėtų klestėti ir plėstis. Šiaurės šalių požiūriu, prostitucija yra prievartos prieš moteris forma ir kliūtis lyčių lygybei įgyvendinti. Todėl manau, kad legalizavimas nesustabdytų prievartos, bet padarytų ją įteisinta įstatymu.
Liberalus požiūris į prostituciją parodo ir valstybės požiūrį į šią skaudžią problemą. Lietuvoje esanti įstatymų bazė taip pat prostitucijos nemažina. Administracinėmis baudomis dažniausiai nubaudžiamos sekso darbininkės, bet ne pirkėjai. Be to, abipusė administracinė atsakomybė turi ir tam tikrą socialinį aspektą. Turtingi klientai, privačių klubų nariai ar penkių žvaigždžių viešbučių klientai, kurie naudojasi merginų eskortais, niekada nebus baudžiami. Tačiau žemesnės socialinės klasės klientai, kurie perka prostitučių paslaugas gatvėje, turi daugiau šansų patekti į teisėsaugos akiratį.
Pagal Švedijos įstatymą, kriminalizuojantį sekso pirkėjus ir veikiantį nuo 1999 metų, įkalintas nebuvo nei vienas asmuo, ir dažniausia bausmė buvo baudos. Šio įstatymo tikslas ne nubausti pirkėją, bet pasiųsti žinią visuomenei, kad prostitucija yra visiškai nepriimtina. Didžiausia bausmė pažeidėjui yra jo darbovietės ar šeimos informavimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą. Priėmus šį įstatymą, Švedijoje ženkliai sumažėjo gatvės prostitucija, ir Švedijos jaunimas palankiai vertina šią tvarką.
Siekiant pažaboti prostituciją ir prekybą žmonėmis, reikia kovoti su nusikaltėlių tinklais, bet ne su individais. Tam Europoje reikia koordinuoti veiksmus, ir pirmiausiai – tikslios statistikos apie nusikaltimų mastą. Todėl ET Parlamentinės Asamblėjos narės raginamos rinkti patikimą statistiką apie šią pilkąją nusikalstamos ekonomikos zoną, ją dokumentuoti ir imtis koordinuotų veiksmų.