Edwardas Gibbonas savo nemirtngame veikale The History of the Decline and Fall of the Roman Empire rašo apie šių dienų Lietuvai aktualius dalykus. Gibbono stiliui būdingas daugiažodžiavimas, bet jo puslapių gausoje aptinkame politinio samprotavimo perlų.
Vienas iš jų – pirmojo tomo penktame skyriuje įsiterpę keli sakiniai apie partijas XVIII a. bei kiek ankstesnių laikų Europoje ir – Romos imperijoje, prasidėjus jos nuosmukiui.
Pasak Gibbono, modernioje Europoje (turimas galvoje XVIII, XVII, gal XVI a.) partijos ir jų šalininkai kovojo dėl tam tikrų principų. Religijos, laisvės ar tiesiog pareigos ginant tikimą reikalą (ar bent jau gerą pretekstą).
Romos imperijos nuosmukio laikais imperatoriais siekusius tapti karjeristus, kariavusius tarpusavyje nuožmiuose pilietiniuose karuose, legionai ir liaudis rėmė toli gražu ne dėl principų, o dėl dalijamų pažadų. Ir mokamų pinigų ar vilties jų gauti.
Per visas tas vidaus kovas – II a. pabaigoje ir III amžiuje, t. y. tuo laikotarpiu, apie kurį kalbama Gibbono istorijos pradžioje, vis iškildavo graži idėja grąžinti Romai respublikos laikų šlovę, santvarką ir senato galią.
Jei leistume sau vaizdingą, bet rizikingą analogiją, kurios prielaidų čia išsamiau neaptarinėsime, tai, kas Romos imperijos laikais buvo laikoma respublikos aukso amžiumi, Lietuvai būtų 1988–1992 metai. Atmeskime okupaciją: žvelkime į pilietiškumą.
Nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimo 1988 m. spalį iki LDDP pergalės rinkimuose 1992 m. spalį.
Tai buvo tikroji Lietuvos Respublika – bendram reikalui atsidavusios tautos, Vytauto Landsbergio, a. a. Romualdo Ozolo, a. a. Algirdo Brazausko ir tarpusavio kovos, ir bendrų pastangų šalis, išsilaisvinanti iš sovietinės okupacijos ir atkurianti valstybingumą. Res publica: bendras reikalas.
Panašumai kelia nemenką nerimą, o skirtumai teikia vilčių. Pretendentus į Romos imperatorius rėmusios grupės ir dabartinės Lietuvos partijos labai skiriasi, tad antraštė
The History of the Decline and Fall of the Republic of Lithuania būtų gerokai per ankstyva.
Kita vertus, Gibbono pažymėta skirtis tarp partijų, kurios kovoja dėl principo, ir partijų (legionų), kurios kovoja dėl pažadų ir greit išsižada savojo pretendento į imperatorius, kai tik šis artėja prie pralaimėjimo, kelia nerimą, nes dabartinės Lietuvos – ir ne tik Lietuvos – partijos atsidurtų kažkur per vidurį.
Principų ir iš jų kildinamų idėjų sistemos, kuriomis remiasi liberaliųjų demokratijų partijos, vadinamos ideologijomis. Tačiau šių dienų populiariausia ideologija skelbia, kad ideologijų laikai baigėsi, skirtumai tarp jų išsitrynė.
Kas lieka? Politiniai pažadai, panašūs į tuos, kuriuos pretendentai į imperatorius dalino juos rėmusiems legionams ir duonos bei reginių godžiai liaudžiai.
Tiesa, tos Lietuvos partijos, kurios save laiko „tradicinėmis“, bando brėžti raudoną liniją tarp savęs ir vadinamųjų populistų.
Tačiau jei sutiksime, kad išsitrynė raudonos linijos tarp ideologijų, būtų nenuoseklu ir veidmainiška ginti nuostatą, kad raudona linija tarp „populistinių“ ir „tradicinių“ partijų neišsitrynė kartu su ideologijų skirtimis.
Jei jau visi tapo labai panašūs, tai arba visi – panašiai „populistiški“, arba visi – panašiai „tradiciški“. Arba ir viena, ir kita.
Jei ribos tarp ideologinių principų, jūsų manymu, trinasi, ir jūs su tuo susitaikote, tai nekaltinkite konkurentų populizmu: pasižiūrėkite į veidrodį ir neįsivaizduokite, kad jūsų populistinis atvaizdas tėra oponentų išmislas.
Negalite tuo pat metu tvirtinti, kad mažiau už kitus pataikaujate liaudžiai, ir kartu aiškinti, jog ideologijos liaudžiai nebeįdomios, tad ir jums jos nereikalingos.
Mūsų partijų santykiai po 1993 m. panašūs į II a. pabaigos ir III a. Romos imperijos partijų rietenas dar ir tuo, kad ten imperatoriai, išbuvę valdžioje kelis mėnesius ar, geriausiu atveju, keletą metų, paprastai būdavo nužudomi.
Mūsų partijos, pabuvusios valdžioje, lygiai taip pat „nužudomos“. LDDP, triuškinamai laimėjusi 1992 m. rinkimus, buvo nužudyta 1996-aisiais.
Tėvynės sąjunga, pasiekusi įspūdingos pergalės 1996-aisiais, po ketverių metų gulėjo politiniame karste.
Šiemet rinkėjai žudys valstiečius žaliuosius, kurie prieš ketverius metus tapo Lietuvos „imperatoriais“. Daug žadėjo, mažai tesėjo. Pretorionai bruzda ir vienas po kito perbėga į priešų stovyklas, buvę ištikimi legionai (rinkėjų grupės) akivaizdžiai nusivilia ir dairosi daugiau žadančių, stipresnių ir sėkmingesnių jėgų.
Valstiečiai prieš ketverius metus išlošė dėl socialinės atskirties, „dviejų Lietuvų“, atotrūkio tarp Vilniaus ir provincijos, pasiturinčiųjų ir skurdžiau gyvenančiųjų. Perėmė dalį socdemų ir darbiečių elektorato.
Tada nužudytasis imperatorius buvo lūkesčių nepateisinę socialdemokratai. Bet šiemet vieni žudikai gali prikelti LSDP iš mirusiųjų, kiti – nubalsuoti už Darbo partiją. Viskas priklauso nuo pažadų, pinigų, regionų ir ištikimų legionų (kaip Gibbono aprašytoje kovoje tarp Septimijaus Severo ir Pescenijaus Negro bei Klodijaus Albino).
Ideologinių principų ir jų sistemų tarsi nebėra. Atidžiau žiūrint, išliko viena – pergalinga, bet dažniausiai nepripažįstama kaip vienintelė laimėjusi ideologija: visus įveikęs liberalizmas.
Socialdemokratai, valstiečiai, krikdemai-konservatoriai – visi džiugiai užsiima tuo, kad ką nors vis labiau liberalizuoja. Švietimą, darbo santykius, mokesčius, gamtos apsaugą.
Žaliaisiais per klaidą pasivadinę valstiečiai tik didino kertamo miško kvotas ir leido kirsti velniop Punios šilą. Apie mūsų valstiečių nežalią esmę gerai parašė Romas Sadauskas:
Nors liberalams turėtų būti lengviausia – tereikia džiaugtis tuo, kas ir kur link nenumaldomai krypsta, – jiems daug svarbiau, kaip Septimijaus Severo laikų Romos imperatoriams, kurių atsiranda iškart po tris, kaip ir liberalių partijų Lietuvoje artėjant rinkimams, šalinti vienas kitą nei siekti bendrų tikslų.
Ar yra Lietuvoje bent viena politinė partija, kuri neįsipaišo į šį Gibbono The History of the Decline and Fall of the Republic of Lithuania hipotetinį kontekstą?
Kaip sakė Leninas – yra tokia partija. Tai – Tėvynės sąjunga. Dar būtų galima kalbėti apie socdemus, bet tektų daryti labai daug išlygų, ir išlygos taptų didesnės už pačią tezę. Apie socdemus pakalbėsime atskirai – kitame šio nepriklausomybės atkūrimui skirtame straipsnių ciklo tekste.
Tad kuo ypatingi konservatoriai? Pirmiausia – tuo, kad jie Gibbono skirtyje tarp nuosmukio laikų Romos ir jo laikų partijų, kurios vadovaujasi tam tikru principu ar idėja, yra arčiau principo, o ne Romos imperijos ciniško konformizmo.
Ar tai gali reikšti, kad konservatoriai-krikdemai turi daugiausiai pagrindo iš dalies butaforinėje, kaip jau buvo minėta, tradicinių versus populistinių partijų skirtyje vadintis tradicine partija?
Gal ir turi, jei vertinsime pagal grynai sociologinį tradicinio elektorato pjūvį, kurį yra aprašę mūsų politologai (Mažvydas Jastramskis, Ainė Ramonaitė). Tėvynės sąjunga turi didelį ištikimą elektoratą, kurio ištikimybės akstinams nagrinėti skirta išties vertingų politikos sociologijos pastangų.
Tačiau idėjiniu atžvilgiu Tėvynės sąjunga yra ne ką labiau tradicinė už visas kitas politines partijas. Turėdami Lietuvoje didžiulį intelektinį potencialą – gerokai didesnį negu kairieji – Lietuvos konservatoriai-krikdemai tradiciškai vertina jį veikiau kaip trukdį nei paspirtį.
Apie tai irgi bus kiek vėliau – kitame tekste. Dabar pakaktų atkreipti dėmesį kad ir į keletą esminių dalykų:
Giliausias Lietuvoje konservatyvus politikos filosofas Alvydas Jokubaitis laikosi itin kritiško požiūrio į konservatoriais-krikdemais pretenduojančia būti partiją. Citatų čia nebus, bet jos, patikėkite, žiaurios.
TS-LKD politikas intelektualas, kuriam drąsiai galima patikėti kultūros ministro postą – Mantas Adomėnas iš partijos pašalintas, ir vargu ar ketina grįžti į politiką. Gal todėl, kad partijos vadovybei šalia savęs patogiau turėti ištikimus kvailius?
Idėjiškai konservatyviausias užsienio reikalų ministras per visą nepriklausomybės laikotarpį Audronis Ažubalis stumiamas partijoje į užribius. Žmogus, besilaikantis konservatyvių vertybinių pažiūrų, dabartinės partijos vadovybės tiesiog marginalizuojamas. Neįtiko.
Laurynas Kasčiūnas, kurio tautinės valstybės samprata puikiai atitinka daugelio už TS-LKD balsuojančių ar bent jau balsavusių žmonių pažiūras, stumiamas į užribį taip pat, kaip Ažubalis. Bet, kadangi jaunojo Landsbergio patarėjai skaičiuoti moka, rinkėjams kuriamas vaizdas, kad Kasčiūno balsas svarbus.
Lygiai taip, kaip žmonės balsavo už „šlapios dešros“ status quo tada, jie balsuoja už status quo (gerovę prisitaikiusiai mažumai) šiandien. Pasikeitė partijos, bet ne mąstymas, nuotaikos, mentalitetas. Prisitaikėliškumas – stipri savybė.
Žmonės, tapę sėkmingi esant kuriai nors politinei ir ekonominei sistemai, natūraliai nori, kad ji gyvuotų. 1992-aisiais rinkėjai tikėjosi, kad dar gali grįžti į kokią nors socializmo sistemos versiją. Nebūtinai sovietinę. Jie bijojo laukinio kapitalizmo.
Šiandien TS-LKD rinkėjai – žmonės, kurie jaučiasi pasiekę savo tikslų ir dėkingi sistemai, kuri jiems leidžia, grubiai tariant, gerai uždirbti. Laimėtojai šiuolaikinio kapitalizmo sąlygomis. Didele dalimi greičiausiai – vilniečiai.
Ko jie bijo? Jie bijo nebe laukinio kapitalizmo, o Rusijos. Dažnai ne tiek patys bijo, kiek gąsdina kitus. Juk politikoje visada labai svarbus priešas. Kurstant reikiamas nuotaikas ir siekiant marginalizuoti oponentus.
LDDP algoritmas – priešas atėmė šlapią dešrą, o mes ją jums atiduosim. TS-LKD algoritmas – rusai ateis ir atims iš jūsų gerovę ir laisvę, o mes vieninteliai jas apginsim.
Vektoriai pakito iš esmės, partinės preferencijos – irgi, bet prisitaikėliškas mąstymas baimių ir propagandos pagrindu – labai panašus. Tiesa, abi baimės – pagrįstos: ir Rusijos, ir laukinio kapitalizmo. Efektyvi propaganda visad arti tiesos.
Konformizmas Lietuvoje kaip klestėjo, taip klesti. Aniems buvo gerai tada. Šitiems gerai sekasi šiandien. Susikurti sau išskirtines sąlygas mokėta ir tada, ir dabar. Draudžiamos statybos ir kirtimai draustiniuose – tik vienas iš pavyzdžių.
Kažkas nukentėjo sovietmečiu? Kažkas nukenčia dabar? Daugiau nei pusė milijono gyventojų emigravo? „Ne mūsų reikalas.“ Ne asmeninis reikalas. Tegyvuoja individualizmas ir privatizmas. Kaip Romos imperijoje po Marko Aurelijaus, taip ir Lietuvoje po 1992-ųjų.
Net sugebėję prie viso to neblogai prisitaikyti žmonės, buvę prie nepriklausomybės ištakų, pripažįsta, kad ne apie tokią valstybę svajojo.
„Po 30 nepriklausomybės metų mintis, esminė diskusija dažnai niekam nerūpi ir nieko nekeičia. (…) Visuomenė vis labiau kursta. (…) Kad ir ką kalbėtų viešieji intelektualai – profesoriai Alvydas Jokubaitis, Gintautas Mažeikis, Raimondas Kuodis ar Tomas Venclova, daugumai tai neturi didesnio poveikio, o jų mintys gyvena tik pasišventusiųjų burbule“, – sako Nepriklausomybės akto signataras Albinas Januška.
O štai buvęs Lietuvos komunistų partijos centro komiteto (LKP CK) ideologinio skyriaus vedėjo pavaduotojas bei mokslo ir kultūros skyriaus vedėjas a. a. Lionginas Šepetys, su kuriuo kalbėjausi prieš devynerius metus, teigė visai ką kita:
„Nesuprantu žmonių, kurie šiandien sako: „Ne už tokią Lietuvą mes kovojome.“ Prisitaikėliškumo buvo visada, ypač pokario metais <…> Maža to, nemanau, kad tai – blogybė: žmogui, kaip gyvam organizmui, kuris nėra išimtis gyvūnijos pasaulyje, prisitaikyti prie sąlygų yra būdinga.“
Laimintys kovoje už būvį gyvūnai kažkada palaikė Lietuvos komunistų partiją, vėliau – LDDP. Dabar laimintys toje kovoje gyvūnai palaiko TS-LKD ir lygiai taip pat, kaip Šepetys, piktinasi sakančiais, kad „ne už tokią Lietuvą kovojome“.
Politinis optimizmas visada yra laiminčiųjų žiurkių lenktynėse mąstysena. Lietuvos atveju – su gerais butais ir namais Vilniuje, prabangiais automobiliais ir gerais atlyginimais dabar, ir galimybėmis prieiti prie deficito bei privilegijų – vėlyvuoju sovietmečiu.
Jie visada sakė ir sakys, kad teiginys „ne už tokią Lietuvą kovojome“ yra nesąmonė. Arba – nusikaltimas.
Šepečio kartos komunistai už tokį pasakymą sodino į kalėjimus, o dabartiniai kraštutiniai libdemai dar tik pradeda judėti ta linkme su savo galios žaidimų išradimais: hate speech sąvoka ir politinio korektiškumo kanonu.
Išsamesnė Šepečio citata: „Nesuprantu žmonių, kurie šiandien sako: „Ne už tokią Lietuvą mes kovojome.“ Manau, kad šitaip kalbantys gal apskritai nekovojo. Gal stovėjo po medžiu ir žiūrėjo.“
Gal ir a. a. Ozolas tik stovėjo po medžiu ir žiūrėjo? Prieš mirtį jis sakė, kad kovojo ne už tokią Lietuvą.
Tiek buvusi LDDP, tiek dabartinė TS-LKD ir jos optimistiški fanai su tokiu pasakymu nesutinka. Jie, mat, kovojo būtent už tokią Lietuvą. Už tą vieną iš dviejų Lietuvų, kuri gyvena geriau ir žino geriau, kaip reikia geriau gyventi.
Brazauskas rašė: „Ir tuomet dirbome Lietuvai.“ Šitie irgi jaučiasi dirbą Lietuvai, nors jau dvi kadencijas sėdi opozicijoje, vadovaujami komjaunuolio aparatčiko su garsia istorine pavarde, ir vargu ar bus valdžioje po šių metų Seimo rinkimų.
Klausimas apie tai, kurios partijos Lietuvoje laikytinos tradicinėmis, nėra toks paprastas, kaip norėtų tie, kurie vadina populistais visus, išskyrus save.
Ar tradicija yra šventas atsidavimas savo asmeniniam geram gyvenimui ir sistemai, kuri jį užtikrina? Atsidavimas valstybės dotacijoms, kuriomis dabar išlaikomos tradicinės partijos? Optimizmas, kurio reikalaujama iš piliečių, nes tas, kuris nėra politinis optimistas, negali vadintis patriotu?
Jei tokia ta daugiapartinė nepriklausomos Lietuvos tradicija, tai kuo ji iš esmės skiriasi nuo vienpartinės sovietinės Lietuvos tradicijos? Ir koks, po galais, skirtumas, ką byloja apie partijų reitingus naujausia „Vilmorus“ visuomenės nuomonės apklausa?