Marius Laurinavičius ir kai kurie kiti komentatoriai mano, kad galimybė palaužti NATO, okupuoti Baltijos šalis ir užtikrinti sausumos koridorių į Kaliningrado sritį bei nuojauta, kad „supuvę Vakarai“ neatlaikys spaudimo, įtikins Putiną griebtis branduolinio šantažo.
Maskva seniai norėjo sužlugdyti NATO, tai kodėl ji nepuolė Berlyno, kai miestą gynė vos keli tūkstančiai NATO karių, o Maskva ir jos Varšuvos sutarties sąjungininkai turėjo galingiausias sausumos pajėgas pasaulyje? Kodėl toks drovumas tada, kai Sovietų Sąjunga turėjo dvigubai daugiau gyventojų negu dabartinė Rusija, o visa Rytų Europa jai buvo pavaldi, ir tokia narsa dabar, kai NATO turi penkis kartus daugiau gyventojų, o jos BVP net 10 kartų didesnis? Atsakymas nėra perdėm sudėtingas. Didesnių konfrontacijų vengimas buvo norma, nes per visą Šaltąjį karą, ir ypač po Kubos raketų krizės 1963 m., abi pusės suprato, kad karinė konfrontacija tarp branduoliniais ginklais apsiginklavusių šalių baigtųsi labai blogai abiem pusėm.
Kas taip pakito, kad dabar gerokai susilpnėjusi Rusija pasiryžusi imtis rizikų, kurių vengė SSSR? Vakarams negrasinant Rusijai, kodėl staiga lošti va bank ir rizikuoti? Įtikinamo atsakymo nesu girdėjęs.
M. Laurinavičius pažymi, kad Rusija yra sėkmingai metusi iššūkių JAV, ir JAV nusileido, nors turėjo karinį pranašumą. Jis primena, kad Kosovo karui pasibaigus Maskva pasiuntė savo desantininkus į Prištinos oro uostą, ir kad operacijai vadovavęs generolas L. Ivašovas nė akimirkai neabejojo, kad minėta Rusijos operacija „yra iš anksto pasmerkta sėkmei“. Tuo atveju NATO vengė konfrontacijos, iš dalies dėlto, kad buvęs Rusijos premjeras Viktoras Černomyrdinas suvaidino esminį vaidmenį, įtikindamas Serbiją pritarti paliauboms ir patikėti Kosovo valdymą JTO. Buvo sutarta, kad Rusijos kariai dalyvaus taikos palaikyme, nors nebuvo nutarta, kokiu pavidalu. Maskva vėliau mėgino sustiprinti savo karių kontingentą, bet negebėjo to padaryti, nes Vašingtono skatinamos Bulgarija, Vengrija ir Rumunija neleido Rusijos lėktuvams naudoti jų oro erdvės. „Operacija, iš anksto pasmerkta sėkmei“ baigėsi šnipštu, o Vakarai, nepaisydami Rusijos protestų, pažeidė savo formalų įsipareigojimą ir pripažino Kosovo nepriklausomybę. Tiek dėl sėkmės.
M. Laurinavičius neatmeta galimybės, kad Rusija puls visas tris Baltijos šalis iš karto, tuo ir išspręsdama Kaliningrado problemą. Tai nėra realus scenarijus. Pirma, Rusija neturi pakankamai gerai išmokytų karių, kad galėtų sėkmingai įgyvendinti tokio plataus masto puolimą. Rusijos ginkluotosios pajėgos tebėra silpnos. Per penkių dienų Gruzijos karą buvo numušti net penki Rusijos kariniai lėktuvai, o NATO neteko tik vieno per daugiau negu tris mėnesius trukusį karą. Antra, išskyrus Ukrainą Rusija nerodo ypatingo apetito grobti svetimas žemes. Maskva būtų galėjusi pasiimti nemažą Gruzijos kąsnį, bet to nedarė.
Rusija turi vieną kozirį – taktinių branduolinių ginklų persvarą. Pasak dviejų JAV analitikų Roberto D. Blackwillio and Dimitrijaus K. Simeso, Rusija turi dešimt kartų daugiau šitokių ginklų. Nors Vašingtonas mano, kad savo strateginiu arsenalu jis gali atbaidyti Kremlių, Rusija gali galvoti kitaip: kad jos taktiniai ginklai privers NATO nusileisti, tad gal bus griebiamasi branduolinio šantažo.
Jau paminėjau kelias priežastis, kodėl manau, kad nebus šitokio šantažo. Jei Rusija ir grasintų taktiniais branduoliniais ginklais, abejoju, ar ji drįstų tokį ginklą panaudoti, negebėdama prognozuoti JAV reakcijos, nežinodama, ar toks žingsnis nesukeltų panašaus įtūžio, kaip Rugsėjo 11 d. antpuoliai. Juolab, kad Putinas lig šiol elgiasi itin atsargiai.
Nėra vieningos nuomonės, kaip sutramdyti Rusiją. R. Blackwillis ir D. Simesas mano, kad ekonominės sankcijos yra neveiksmingos, tad siūlo didinti JAV karines išlaidas, kurti nuolatines karines bazes Lenkijoje ir Baltijos šalyse, spartinti karinių technologijų perdavimą Lenkijai, sustiprinti žvalgybą Rusijos pasienyje. Bet jie tvirtai pasisako prieš karinės technikos perdavimą Ukrainoje, nes toks žingsnis gali sukelti agresyvią Rusijos reakciją, ypač jei Rusijos kariai žūtų nuo JAV ginklų. Jie siūlo Latvijai ir Lietuvai, kurios yra itin pažeidžiamos, leisti kitoms šalims griežti pirmuoju smuiku viešai smerkiant ir puolant Maskvą.
Nuogąstavimų apimtas M. Laurinavičius baigia savo straipsnį, ragindamas nepanikuoti. Esu optimistiškai nusiteikęs, bet dabar, kaip jau daugelį metų, raginu būti pasirengusiems juodžiausiam scenarijui, tad ir tinkamai ginkluotis.
