Tiesa, nelaikau savęs tokiu, kuris kiekvieną Rusijos veiksmą laiko pirmuoju žingsniu į dar kitos Rytų Europos šalies užpuolimą, kaip „kasandras“ apibūdina K.Girnius. Atvirkščiai, nuolat kartoju, kad dabartinė Rusija yra daug sudėtingesnė, negu leidžia įžvelgti Vakaruose ir Lietuvoje įprastas „putinocentristinis“ požiūris.
Todėl, kai kam kartais pasirodydavo ir vis dar pasirodo, kad vienu ar kitu atveju bandydamas paaiškinti, kad kai kurie procesai Rusijoje gali būti suprantami ir kitaip negu dažniausiai įprasta, aš tiesiog „ginu“ Vladimirą Putiną, ko iš tiesų niekuomet nedariau ir nesiruošiu daryti.
Argumentams yra kontrargumentų
Kita vertus, ne kartą esu viešai kartojęs, kad jei mes nesustabdysime V. Putino režimo Ukrainoje, jį gali tekti stabdyti savo kieme. Ir šį kartą pabandysiu dar kartą argumentuoti, kodėl, jei mes patys Lietuvoje ir Vakarai apskritai nepadarysime visko, kas nuo mūsų priklauso, Rusijos agresija mūsų šalyje net labai tikėtina.
K. Girnius, jei teisingai supratau, savo mintis grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ukraina nėra NATO narė ir jai negalioja Šiaurės Atlanto aljanso saugumo garantijos, o Lietuvai galioja;
2. Baltijos šalys svarbios NATO, o ne Rusijai;
3. NATO patikimumo išlaikymas gyvybiškai svarbus, ypač ES šalims, todėl agresijos atveju Rusija sulauktų deramo atkirčio;
4. JAV ir NATO yra ryškiai pranašesnės, turi daugiau ir labiau patyrusių karių, gausesnę ir pažangesne karinę techniką, ypač kritinėje aviacijos srityje;
5. Nėra pagrindo laikyti Putiną ir jo aplinką neracionaliais fanatikais. Kol kas jie puikiai apskaičiuoja, ką gali ir ko negali daryti.
Tai – svarūs argumentai. Tačiau šią viešą diskusiją pradėti norėčiau nuo to, ko K. Girnius nenagrinėja – Rusijos požiūrio į dabarties pasaulio padėtį.
Apie lokį – taigos šeimininką
Apie paties V. Putino „programinę“ kalbą vadinamajame Valdajaus klube Sočyje plačiau net nekalbėsiu – apie ją iki šiol diskutuoja viso pasaulio analitinė bendruomenė. Ir turbūt ne veltui ji lyginama su garsiąja Winstono Churchilio Fultono kalba, kuria iš esmės buvo paskelbta šaltojo karo pradžia.
Tačiau priminsiu, kad W. Churchilis, kalbėjo tik apie ant Europos nusileidusią „geležinę uždangą“ ir du plėšikus, grasinančius pasauliui – karą ir tironiją, nuo kurių reikia gintis. V. Putinas prabilo apie „lokį, kuris yra taigos šeimininkas ir neketina niekieno klausti leidimo“. Kitaip tariant, W. Churchilis, skelbdamas Šaltojo karo pradžią, niekam negrasino, o V. Putinas tai daro – net labai atvirai.
Tiesa, kai kas primins, jog V. Putinas čia pat pareiškė, kad tas jo galvoje siautėjantis lokys nesiveržia į „kitas klimato zonas“, kur jam neva nėra jauku. Tačiau kas atsakys, kur baigiasi ta klimato zona, kurioje V. Putino lokiui jauku?
Garsioji „Rusų pasaulio“ koncepcija, bent jau viena jos interpretacijų, teigia, kad šiam „Rusų pasauliui“ priklauso ne tik visos buvusios Sovietų Sąjungos respublikos bei teritorijos, kur gyvena didesnės rusakalbių bendruomenės, bet ir visos šalys, kurios kažkada buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Taigi, pavyzdžiui, net Suomija. Apie Baltijos šalis nėra ką net kalbėti.
Karas Rusijos elito galvose
Skaitant tokias vieno įtakingiausių (bent jau pagal užimamas pareigas) Rusijos pareigūnų mintis tampa akivaizdu, kad jos lyg aidas atliepia Rusijos prezidento padėjėjo Sergejaus Glazjevo pastaruoju metu nuolat viešai skelbiamas prognozes, kad Trečiasis pasaulinis karas – jau neišvengiamas.
Beje, S. Glazjevą miniu tik todėl, kad jis iki šiol yra įtakingas Rusijos prezidento padėjėjas, be to suvaidino labai didelį vaidmenį rengiant agresiją prieš Ukrainą.
Jei norėčiau tiesiog kuo nors gąsdinti, daug patogiau būtų rinktis, kad ir Aleksandro Dugino skelbiamas teorijas ar Vladimiro Žirinovskio karingus pareiškimus, kad Baltijos šalys iš viso gali būti nušluotos nuo žemės paviršiaus. Nekalbant jau apie nemažą pagrindo turinčius lyginimus su padėtimi prieš Antrąjį pasaulinį karą. Arba garsiai nuskambėjusį Kremliui artimo politologo Andraniko Migraniano paskelbtą V. Putino palyginimą su „geruoju A.Hitleriu“.
Tačiau mano tikslas nėra istorinės aliuzijos. Mano tikslas atkreipti dėmesį būtent į dabartį – į tai, kad Rusijos karo su Vakarais, kurį kai kas vadina Trečiuoju, o kai kas net Ketvirtuoju pasauliniu karu (nes dar Josifas Stalinas sakė, kad Šaltasis karas yra Trečiasis pasaulinis karas), idėja jau dabar yra įsitvirtinusi didžiosios dalies Rusijos politinio elito sąmonėje.
Maža paties V. Putino, N. Patruševo ir S. Glazjevo viešų pareiškimų pavyzdžių? Tuomet prisiminkime, kad ir dar vieno ypač įtakingo Rusijos valdžioje įsitvirtinusio KGB atstovo Vladimiro Jakunino interviu dar praėjusį kovą duotą laikraščiui „Financial Times“.
Jau tada V. Jakuninas (kuris, beje, ko gero, turėtų būti laikomas artimu ne tik V. Putinui, bet ir nuo sankcijų labiausiai kenčiantiems Rusijos oligarchams) rimtu veidu aiškino, kad joks ne Maidanas, o Jungtinės Valstijos esą nuvertė Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių. Ir padarė tai tik tam, kad „sunakinintų Rusiją, kaip geopolitinį oponentą“.
Jei manote, kad tokiomis Trečiojo ar Ketvirtojo pasaulinio karo kategorijomis Rusijoje mąsto tik vadinamieji kietosios rankos šalininkai, paklausykite, ką teigia, pavyzdžiui, V. Putino režimo oponentu jau senokai laikomas politechnologas Stanislavas Belkovskis.
Šis pastaruoju metu būtent oligarchams, o ne Kremliuje įsitvirtinusiems KGB atstovams artimesnis, bet vis tiek tikrai gerai apie nuotaikas Rusijos valdžios viršūnėse informuotas ekspertas taip pat kalba apie Ketvirtąjį pasaulinį karą, į kurį šalį jau dabar įtraukinėja V. Putinas. Tik V. Belkovskis viliasi, kad šį kartą pralaimės „dabartinė Rusijos Federacija“, o laimės „būsimoji Rusija – europinio pavyzdžio nacionalinės valstybė“.
Tiek daug apie Rusijos elito galvose jau įsitvirtinusią naujo pasaulinio karo (kad ir kokia forma jis vyktų) idėją kalbu tik dėl to, kad esu įsitikinęs, jog be to neįmanoma teisingai įvertinti Rusijos keliamos grėsmės.
Trys saugumo dilemos
Vakarai, pirmiausia Jungtinės Valstijos, savo požiūrį pakeitė – Lietuva, Latvija ir Estija tapo NATO narėmis. Bet ar pakeitė savo nuostatas Rusija?
Kremliaus įsivaizduojamo pasaulinio karo su Vakarais kontekste Kaliningrado problema iškyla gerokai pavojingiau net negu vadinamieji rusų mažumų Estijoje ir Latvijoje klausimai. Nes, Rusijos požiūriu, Kaliningradas dabar yra jau ir visos Rusijos saugumo problema. Tiek karinio, tiek ekonominio, tiek ir politinio saugumo.
Apie karinį Kaliningrado saugumą nėra net ką kalbėti – apie tai ne kartą grasindami įvairios puolamosios ginkluotės dislokavimu Kaliningrade jau seniai, gerokai prieš agresiją Ukrainoje, kalbėjo ir kalba patys Rusijos kariškiai.
Ekonominio Kaliningrado saugumo problemą geriau už bet ką apibūdina analogija su Krymu. Ukrainos kontekste nuolat kalbama apie Rusijos galimą siekį „pramušti sausumos koridorių“ į Krymą, kad būtų galima paprasčiausiai garantuoti aneksuotos teritorijos aprūpinimą.
Pažiūrėkime į žemėlapį: Kaliningrado padėtis galbūt ne tokia dramatiška, kaip Krymo, kuriam elektros energijos ir gėlo vandens tiekimą iš esmės garantuoja tik Ukrainos geros valios buvimas arba nebuvimas, tačiau plačiąja prasme Kaliningrado ir Krymo padėtis skiriasi nedaug kuo. Net ir energetinis Kaliningrado saugumas, Rusijos požiūriu, vis dar nėra garantuotas.
Galų gale keliama ir politinio Kaliningrado saugumo problema to Rusijos elito įsivaizduojamo Pasaulio karo prieš Vakarus sąlygomis. Ir turbūt ne veltui pats Kaliningrado gubernatorius Nikolajus Cukanovas praėjusią vasarą net viešai prabilo apie jam besivaidenantį Vakarų planą surengti Maidaną ir šiame Rusijai priklausančiame anklave.
Išeitis – Baltijos šalių okupacija?
Verta išgirsti, ką apie Kaliningrado saugumą vis garsiau kalba iki šiol ne itin atviravę Rusijos gynybos ekspertai. Štai atsargos generolas-pulkininkas Leonidas Ivašovas lyg tyčia prisimena, kad Sovietų Sąjungos laikais Kaliningrado, kaip placdarmo prieš Vakarus, jėgą sudarė tai, kad buvo ne vien Kaliningradas, o visa Pabaltijo karinė apygarda, kurios sudėtyje buvo Lietuva, Latvija ir Estija. Sektinas pavyzdys savo saugumu susirūpinusiai dabartinei Rusijai?
Beje L. Ivašovas turi ir asmeninę iššūkio NATO patirtį – jis aktyviai prisidėjo prie garsiojo 1999 metų Rusijos karių žygio į Prištinos oro uostą.
Kitas ekspertas – Viktoras Miasnikovas mini, kad „Lietuva esant reikalui lengvai paverčiama koridoriumi tarp Kaliningrado ir pagrindinės Rusijos teritorijos“.
Taigi, Lietuva – daugiau negu akivaizdus taikinys. Ypač Rusijos elito galvose įsitvirtinus to Pasaulinio karo su Vakarais idėjai.
Aš manyčiau, kad kylant neabejotinos konfrontacijos su NATO grėsmei Rusija neapsiribotų vien koridoriumi iš Kaliningrado per Lietuvą į karinę sąjungininkę Baltarusiją. Ji veikiau pultų visas tris Baltijos šalis iš karto – kad paskui nereikėtų spręsti sudėtingos to paties koridoriaus saugumo mįslės, o Kaliningrado problema būtų išspręsta nauja sukurtos Pabaltijo karinės apygardos pagrindu. O tai jau ne vadinamojo hibridinio, o įprasto konvencinio karo scenarijus
Ko vertos garantijos?
Tačiau diskusijai su K. Girniumi mums svarbiausia galimos grėsmės Lietuvai scenarijai, todėl atėjo metas aptarti kolegos pateiktus argumentus.
Tai, kad Lietuvos užpuolimo atveju Rusija rizikuotų įsivelti į tiesioginę karinę konfrontaciją su NATO – akivaizdu. Dėl to nėra ką ginčytis. Bet ar būtent Rusijos, o ne mūsų, požiūriu ši konfrontacija yra tokia jau grėsminga?
Ne veltui paminėjau generolą L. Ivašovą ir rusų desantininkų žygį į Prištiną. Ten JAV ir NATO taip pat buvo ryškiai pranašesnės, turėjo daugiau ir labiau patyrusių karių, gausesnę ir pažangesne karinę techniką, ypač kritinėje aviacijos srityje (4-tas K. Girniaus argumentas).
Bet generolas L. Ivašovas, kaip dabar jau žinome, nė akimirkai neabejojo, kad minėta Rusijos operacija „yra iš anksto pasmerkta sėkmei“. O tai, priminsiu, buvo 1999 metai – apie tokį Rusijos įžūlumą, kad strateginiai bombonešiai siunčiami net visai šalia JAV krantų, niekas tuomet net pagalvoti negalėjo.
Bet ne todėl, kad šiais laikais ką nors reiškia politinės garantijos. K. Girnius teisus, teigdamas, kad Ukraina nėra NATO narė ir jai negalioja Šiaurės Atlanto aljanso saugumo garantijos, o Lietuvai galioja.
Tačiau nereikia pamiršti, kad Ukrainoje Rusija iš tiesų išbandė, kaip galioja net ir JAV suteiktos garantijos. Kalbu apie daug kartų girdėtą vadinamąjį Budapešto memorandumą, kuriuo Ukrainos teritorinio vientisumo garantijas, mainais už branduolinio ginklo atsisakymą, suteikė ne tik Rusija, bet ir JAV bei Didžioji Britanija.
Su Rusija – aišku, ji – agresorė. Didžiajai Britanijai tai iš tiesų galbūt buvo tik politinė deklaracija. Tačiau Jungtinėms Valstijoms, kurioms branduolinio ginklo neplatinimas yra vienas svarbiausių nacionalinių interesų, šio memorandumo sulaužymas yra rimta problema, neabejotinai turėsianti rimtų pasekmių ateičiai. Tačiau ryžto aktyviau stabdyti Rusijos agresiją Ukrainoje JAV vis dėlto nedemonstruoja.
Ar tikrai ir NATO garantijos atrodo tokios jau patikimos šiame kontekste? Ypač, Rusijos, kuri neabejokime, tikrai nagrinėja visa tai iki smulkiausių detalių, požiūriu? Juk būtent Rusijos požiūris dėl pasiryžimo agresijai prieš Baltijos šalis yra svarbiausias.
K. Girnius argumentuoja, kad NATO patikimumo išlaikymas gyvybiškai svarbus, ypač ES šalims, todėl agresijos atveju Rusija sulauktų deramo atkirčio. Bet ar tikrai, pavyzdžiui, Prancūzija demonstruoja šią NATO patikimumo svarbą, niekaip nesugebėdama apsispręsti net dėl puolamosios ginkluotės – laivų „Mistral“ nepardavimo agresorei Rusijai? O juk tai – „tik“ kelių milijardų praradimo, o ne realaus karo ir šalies piliečių žūties grėsmė.
Branduolinio šantažo ginklai
Dėl antrojo K. Girniaus argumento, kad Baltijos šalys svarbios NATO, o ne Rusijai, drįsčiau teigti, kad, Kremliaus požiūriu, yra lygiai atvirkščiai. Dėl Baltijos šalių net strateginės svarbos Rusijai, ypač turint mintyje Kaliningradą, jau argumentavau. O tai, kad, Rusijos požiūriu, Baltijos šalys yra visiškai nesvarbios NATO nėra jokia paslaptis – apie tai kalbama net viešai.
Visai neseniai apie tai, pavyzdžiui, aiškino garsus Rusijos karinis ekspertas, žurnalo „Nacionalnaja Oborona“ vyriausiasis redaktorius Igoris Korotčenko. Tiesa, jis dievagojosi, kad Rusija neturi ir negali turėti planų pulti NATO šalis, nes tai neva reikštų karą su JAV.
O jeigu karo su JAV ir NATO vis dėlto Rusijai pavyktų išvengti? Šiuo aspektu tikrai verta panagrinėti garsaus Rusijos politologo Andrejaus Piontkovskio „Narvos paradokso“ teoriją. A. Piontkovskis, kitaip negu aš, kaip svarbiausią Rusijos grėsmę Baltijos šalims akcentuoja ne Kaliningrado problemą, o vadinamųjų rusakalbių klausimą Latvijoje ir Estijoje.
Pasirinkęs tariamo referendumo dėl prisijungimo prie Rusijos Estijos Narvos mieste scenarijų, V. Piontkovskis, brėždamas istorines paraleles, visai pagrįstai klausia, ar vėl neišgirsime kažkada jau skambėjusios frazės: „mes nenorime mirti už Dancingą (Narvą)“? Ypač jei, o tai ir yra pagrindinė V .Piontkovskio mintis, Vakarai (JAV) susidurs ne su bent kuo, o su branduoliniu Rusijos šantažu.
Šiame kontekste svarbu paminėti, kad branduolinis Rusijos šantažas Vakarams – jau realybė. Maža to, karinėse Rusijos doktrinose tai pradėta įtvirtinti gerokai iki dabartinio karo Ukrainoje ir įsivaizduojamo Pasaulinio karo su Vakarais pradžios.
Branduolinį Rusijos šantažą, kaip vieną svarbiausių šių dienų realijų, mini net vienas didžiausių JAV užsienio politikos autoritetų Zbigniewas Brzezinskis.
„Priminimas pasauliui apie Rusijos turimą branduolinį arsenalą iš karto kelia klausimą, ar tik nejudame branduolinio konflikto link? Pastaruosius dešimtmečius pripratome prie minties, kad niekas nesiekia branduolinės savižudybės, o pats žaidimas panaudojant šią kortą – tai rusiška ruletė su pistoletu, pridėtu prie smilkinio“, – JAV Strateginių ir tarptautinių tyrimų centre kalbėjo Z. Brzezinskis
Galima būtų nebent pridurti, kad „rusiška ruletė“ todėl ir vadinasi rusiška, o ne prancūziška arba amerikietiška, kad būtent rusams tokie „žaidimai“ yra labiausiai įprasti. Ir Kremliaus bandymas išsiaiškinti, kam pirmam neatlaikys nervai, nustūmus pasaulį ant branduolinio konflikto bedugnės ribos, nieko neturėtų labai nustebinti.
Taigi įprastinis NATO karinis pranašumas tokiu atveju vėl netenka prasmės.
Pagunda sugriauti NATO
Šių argumentų, manau, užtektų kontrargumentuoti K. Girniaus raminančius teiginius, kad Rusijos agresijos Baltijos šalyse scenarijus nėra realus.
Nors tuo pat metu visiškai sutinku su kolega, kad „nėra pagrindo laikyti V. Putiną ir jo aplinką neracionaliais fanatikais. Kol kas jie puikiai apskaičiuoja, ką gali ir ko negali daryti“.
Bėda ta, kad, remiantis aukščiau išdėstytais mano argumentais, galime sulaukti „labai puikaus“ net nebūtinai V. Putino, o bet kurio dabartinio Rusijos režimo lyderio (niekas nepasikeistų ir V. Putinui staiga dėl vienų ar kitų priežasčių pasitraukus iš prezidento posto) apskaičiavimo, kad agresiją prieš Baltijos šalis yra „iš anksto pasmerkta sėkmei operacija“. Kaip tai L. Ivašovas, pavyzdžiui, apskaičiavo Prištinoje. Ir neapsiriko.
Baigdamas pateiksiu dar vieną argumentą, kuris, priklausomai nuo požiūrio, tragiško scenarijaus Baltijos šalims variantą daro arba mažai tikėtiną, arba beveik neišvengiamą.
Mano požiūriu, nepaisant visų išdėstytų aukščiau argumentų, NATO ir pirmiausia Jungtinės Valstijos, kaip minėjau, Baltijos šalis šiuo atveju gintų. Dėl labai paprastos priežasties – NATO išsaugojimas yra gyvybiškai svarbus JAV, kaip pasaulinės supervalstybės statusui. O tai – nacionalinis JAV interesas.
Kadangi JAV vadovai, kaip ir visi racionaliai mąstantys žmonės, supranta, kad NATO nustotų egzistavusi tą pačią akimirką, kai negintų bet kurios savo šalies, mano supratimu, Vašingtonas neišvengiamai būtų gyvybiškai suinteresuotas ginti Baltijos šalis.
Bet pažvelkime į tai vėlgi dabartinio Rusijos režimo akimis. Juk Kremlius ne mažiau negu mes supranta, kad NATO nustos egzistavusi tą pačią akimirką, kai negins bent vienos Aljanso valstybės. O sugriauti NATO V. Putinui ir jo bendražygiams tikrai būtų šimtą kartų didesnis tikslas negu visos Ukrainos ir visų Baltijos šalių okupacija.
O jeigu dar L. Ivašovas arba į jį panašūs apskaičiuos, kad bent jau dėl branduolinio konflikto grėsmės Vakarai niekuomet nedrįs ginti tokių „nesvarbių“ NATO narių, kaip Baltijos šalys? Jei dar turėsime galvoje, kad daugelis dabartinių Rusijos koncepcijų (taip pat ir „Rusų pasaulio“ koncepcija) bei paties V. Putino 2013 metų gruodį kreipimosi į Federalinį susirinkimą metu skelbta vadinamoji „konservatyvizmo doktrina“ yra paremtos Rusijos civilizacinio ir moralinės tvirtybės pranašumo prieš „supuvusius Vakarus“ idėjomis?
Ar ne per daug didelė pagunda vienu smūgiu išspręsti jau minėtą Kaliningrado problemą, sugriauti NATO ir taip iš esmės laimėti Trečiąjį ar Ketvirtąjį pasaulinį karą, kuris, kaip minėjau, jau įsitvirtino Rusijos elito galvose?
O jei dar turėsime galvoje, kad Rusija yra įsitikinusi, kad, operacijai nepasisekus, ji visuomet galės, nors ir gėdingai, atsitraukti. Juk net ir mes turbūt neįsivaizduojame, kad potencialaus konflikto atveju NATO kariautų su Rusija iki visiško jos sutriuškinimo ir kapituliacijos. O Kremlius to neįsivaizduoja dar labiau.
Panikuoti tikrai nereikia
Beviltiškumo jausmą skatinantys argumentai? Panikuoti tikrai nereikia. Jokiu būdu nenorėčiau, kad kas nors mano argumentus vertintų būtent taip.
Kaip ir K. Girniaus atveju – tai tik analitiniu požiūriu įprastas scenarijų modeliavimas. Visai nebūtinai šie scenarijai pasitvirtins. Daug kas priklausys nuo mūsų pačių, nuo to, ar Vakarai pagaliau supras Rusijos keliamą grėsmę ne vien Ukrainai ir imsis nuoseklios strategijos prieš V. Putino režimą, nuo tarptautinės padėties apskritai, nuo vis labiau krentančių naftos kainų.
Taigi, veiksnių, galinčių visus mano išvardintus argumentus paversti tik blogu sapnu, yra ir bus daugybė. Tačiau svarstant galimus grėsmės scenarijus Lietuvai į tai, mano požiūriu, tiesiog būtina atsižvelgti, juo labiau rengiantis atremti potencialias grėsmes. Tik šiuo atveju svarbu, kad į tai atsižvelgtų ir Lietuvos partneriai NATO.
