„Žinote, yra toks labai ciniškas juokelis, net ne juokelis, o šauksmas Maskvoje, jau kelis kartus girdėjau iš skirtingų žmonių. Skamba taip: „Visos mūsų viltys – į badą“. Ką tai reiškia?
Ogi tai, kad dabar prasidės badas ir jie persigalvos ir atšauks sankcijas, ir ims su mumis draugauti, nes supras, kad su mumis neįmanoma nedraugauti“, – taip kalbėdama Sankt Peterburgo ekonomikos forume dar pernai postringavo propagandinio Rusijos kanalo RT vadovė Margarita Simonian.
Vladimiras Putinas sėdėjo šalia ir šypsojosi. Karas Ukrainoje jau tuomet atrodė įstrigęs, bet tik 4-ą mėnesį. Praėjus dar metams Rusija jau, regis, išties išseko priemonių arsenalas, bandant laimėti karą, nutraukti Vakarų karinę pagalbą ir užsitikrinti tų nedaugelio pasaulio šalių palankumą. Liko vienas laiko patikrintas būdas karuose – badas.
Būtent tokia padėtis gali susiklostyti dalyje Afrikos šalių, kur eksportuojami rusiški ir svarbiausia – ukrainietiški grūdai. Pastaruosius Rusija be skrupulų ne tik vogė tūkstančiais tonų, o dabar nepraleidžia per Juodąją jūrą, čia paskelbdama blokadą po to, kai Kremlius sužlugdė tarptautinį susitarimą dėl grūdų gabenimo, bet ir fiziškai naikina ukrainietiškus grūdus uostuose.
Rusijos skaičiavimas atrodo paprastas: formaliai atsakant už eilinį sykį apgadintą Krymo tiltą, šantažo priemonėmis bandoma ne šiaip keršyti ukrainiečiams, skaldyti Ukrainos draugų vienybę, bet ir parodyti savo galią tiek Ukrainos sąjungininkėms, tiek dvejojančioms šalims, kurios nenori dar vieno kainų šuolių pasaulyje, o juo labiau bado.
Kodėl pasirinko tokius taikinius?
Po to, kai Rusija pasitraukė iš vadinamojo grūdų susitarimo, leidžiančio eksportuoti ukrainietišką produkciją iš Juodosios jūros uostų ir iškėlė sąlygas: svarstyti susitarimo sugrįš, kai Rusijai bus panaikinta didelė dalis ekonominių ribojančių priemonių, kurios yra susijusios su žemės ūkio gamyba, o taip pat Rusijos atjungimo nuo bankinių mokėjimų sistemos SWIFT. Antraip bus blogiau.
Ir nors toks žingsnis iš Rusijos pusės, kaip įtariama, buvo jau kurį laiką planuotas, siekiant visiškai uždusinti ukrainiečių uostus, formalia dingstimi, paskatinusia Kremliaus sprendimą tapo dar viena ataka prieš Krymo arba Kerčės tiltą. Šį neteisėtą statinį, kurį rusai pastato po to, kai okupavo ir aneksavo Krymą 2014 metais, ukrainiečiai sėkmingai atakavo jau du kartus.
Pirmą kartą tiltas atakuotas ir smarkiau apgadintas pernai spalį, po šios atakos įsiutusi Rusija apipylė Ukrainą kruizinių, balistinių ir kitų raketų salvėmis.
Vietoje to, kad raketos būtų nukreiptos į frontą, tuomet taikytasi į Ukrainos kritinę infrastruktūrą – elektrines, elektros paskirstymo stotis, viliantis, kad prieš žiemą be elektros ir šildymo likusi šalis bus palaužta.
Jau tada būta svarstymų, kokių pasekmių sukels apšaudymas. Vienas apsiskaičiavimas paaiškėjo jau netrukus – po Ukrainos miestų bombardavimų į ukrainiečių prašymus perduoti modernių vidutinio ir ilgo nuotolio oro gynybos sistemų pagaliau teigiamai atsakė Vakarų šalys.
Tai Kremliui tapo nemalonia staigmena bei kainavo reputacinę žalą rusiškai ginkluotei. Rusija dar mėgino flirtuoti su viešumoje eskaluota branduolinių ginklų panaudojimo galimybe, tačiau ši tema galiausiai irgi prigeso.
Naujausia ataka prieš Krymo tiltą nebuvo tokia žalinga, tačiau reputacijos likučiams suduotas dar vienas smūgis – juk po pernykštės atakos šis tiltas turėjo būti vienu labiausiai saugomų objektų Rusijoje (ir jos okupuotose teritorijose, mat ukrainiečiai apdairiai smogė tai tilto daliai, kuri yra Ukrainos teritoriniuose vandenyse).
Vis dėlto V. Putino grasinimai apie atsaką išsipildė ir šį kartą. Bet kitaip, nei pernai, taikiniai pasirinkti kiek kitokie. Iš pradžių atakuotas Školnyj aerodromas netoli Odesos – būtent iš čia pastarosiomis savaitėmis ukrainiečiai leido savo bepiločius orlaivius, atakuojančius rusų objektus okupuotame Kryme. Buvusi milžiniška karinių oro pajėgų bazė su pramonine zona nuo karo pradžios atakuota jau ne kartą, tačiau rusams vis nepavyksta padaryti apčiuopiamos žalos ukrainiečių pajėgumams.
Tuo metu žala civilinei Ukrainos infrastruktūrai – ne tokiai atspariai ir menkiau apsaugotai buvo akivaizdi. Visą savaitę bombarduota Odesa nėra pakankamai pridengta – ilgojo ir vidutinio nuotolio oro gynybos priemonių, kurios sukoncentruotos ties Kyjivu, o mobiliųjų, kurios paskirstytos fronte, Odesą saugoti trūksta.
Todėl raketų salvės – po keliasdešimt vienu metu kas dieną ir naktį šią savaitę smigo į Odesos uostą, administracinius pastatus, grūdų saugyklas ir gyvenamuosius pastatus.
„Užauginti su sirenomis. Surinkti po raketų ugnimi. Sudeginta ne žmonių. Šiandien Rusija – tai žudikai, teroristai ir veidmainiai, kurie mano, kad gali palikti visą pasaulį ant bado slenksčio. Tačiau ukrainiečių valia nenugalima. Viską atstatysime ir viską iš naujo užauginsime“, – teigė Odesos karinės administracijos vadovas Olegas Kiperis.
Tai nėra stebėtina – dalis rusiškų kruizinių raketų, dronų per apšaudymus beveik visada numušama, tačiau daliai pavyksta prasiveržti – dėl taikomų elektroninės kovos priemonių, taikinių saturacijos, t.y. daugybės pastatų mieste ne ypač pažangios rusiškos raketos neretai sminga į didžiausius taikinius ir nesvarbu, ar tai daugiaaukštis gyvenamasis pastatas, ar milžiniškas grūdų sandėlis.
Per savaitgalio atakas apgadinta netgi centrinė Odesos katedra, kurią, beje pastatė patys rusai miesto įkūrimo metu 1794 m. – ši katedra kurį laiką buvo viena svarbiausių visoje Rusijos imperijoje.
Net jei tokias atakas bando paaiškinti, kaip Rusijos bandymą atsigriebti už nesėkmes kare, akivaizdu, kad bandymas taikytis į konkrečią ukrainiečiams (ir ne tik) rūpimą sritį – prekybą grūdais jau sulaukė dėmesio, reakcijų bei svarstymų, kas bus toliau.
Neatsitiktinai iš Rusijos pusės beveik be jokių užuolankų pasipylė šantažo žinutės: pasak Rusijos užsienio reikalų viceministro Sergejaus Veršinino, vėliau šį mėnesį įvyksiančiame Rusijos ir Afrikos šalių lyderių susitikime bus pateikta patikinimų dėl žemės ūkio produktų, įskaitant grūdus, tiekimo.
Rusija esą supranta Afrikos šalių susirūpinimą, galėjusį kilti po jos pasitraukimo iš Ukrainos grūdų eksporto susitarimo, tačiau dabar Afrikos šalims nebekils klausimų, su kuo draugauti – su Ukraina, kuri nepajėgi pristatyti grūdų ar su Rusija, kuri užims ukrainiečių vietą.
Tokį cinizmą Maskva motyvuoja tuo, kad jau kurį laiką dėl sankcijų nebuvo įgyvendintas susijęs susitarimas dėl pačios Rusijos maisto produktų ir trąšų eksporto. V. Putinas ne veltui pareiškė, kad Rusija apsvarstytų galimybę grįžti į grūdų iniciatyvą, jei būtų įvykdyti visi jos reikalavimai.
Šantažas ir blokada jau veikia
Bet yra ir kelios kitos šio rusiško šantažo pusės. Pirmoji yra tiek ciniška, kiek ir siaubinga – kurį laiką neslėptas Rusijos noras palaužti ukrainiečių pasipriešinimą, sunaikinti Ukrainą, kaip valstybę, ištrinti ją iš žemėlapio daugeliui gali pasirodyti seno XX a. imperializmo apraiška.
Tačiau taikant ekonominį spaudimą ir pasaulinio bado kortą tokiu metu, kai stringa ukrainiečių kontrpuolimas, o bandymai atnaujinti grūdų tiekimą kol kas nesulaukia susidomėjimo, Kremliaus viltys, kad Vakaruose bus bandoma ieškoti kitų kelių, kaip greičiau užbaigti šį karą, tik auga. Galbūt ir pagrįstai. Juo labiau, kad ukrainiečiai ir taip jautriai reaguoja į vien į kalbas apie galimus užkulisinius susitarimus ir kitas derybas.
Ukrainos prašymai dėl naujų ginkluotės sistemų akivaizdžiai nesulaukia deramo atsako, o sprendimai smarkiai vėluoja, tad Rusijos bandymai spausti Ukrainą ir jos sąjungininkus įvairiais frontais atrodo visiškai logiški, žiūrint iš Kremliaus požiūrio taško.
Kita priežastis yra ta, kad Rusija spėja, jog tiesiog neturi ką prarasti ir kuo rizikuoti, todėl taikoma dvigubo spaudimo taktika: grūdų saugyklų bombardavimas bei pasitraukimas iš tarptautinio susitarimo derinamas su grasinimais tarptautinei laivybai Juodojoje jūroje.
Trečiadienį Rusija pareiškė, kad visus laivus, plaukiančius per Juodąją jūrą į Ukrainos uostus, vertins kaip „potencialius karinių krovinių vežėjus“, taigi, kovojančius Kyjivo pusėje. O tai reiškia, kad ir civiliniai laivai su neutralių šalių vėliavomis gali būti atakuojami. Įdomu tai, kad Ukraina atsakė identišku perspėjimu Rusijai ir priminė apie kreiserio „Moskva“ nuskandinimą.
Ir nors abi valstybės šiuo metu turi ribotas galimybes vykdyti rimtas pakrantės blokados operacijas – laivyno nebeturintys ukrainiečiai gali kliautis tik savo priešlaivinių raketų baterijomis pakrantėse ir keliolika orlaivių, kurie gali nešti priešlaivines raketas, o Rusijos Juodosios jūros laivynas pastaraisiais mėnesiais daugiau laiko praleido uostuose ir neturi pakankamai laivų, kurie galėtų efektyviai blokuoti Ukrainos uostus be rizikos sau, vien blokados grėsmė yra reali.
Kita vertus Rusija pastarosiomis dienomis lyg tyčia labai simboliškai pademonstravo realią galimybę naikinti laivus jūroje: per pratybas Juodojoje jūroje rusų didysis raketinis kateris „Ivanovec“ sunaikino dar 2014-siais iš ukrainiečių užgrobtą korvetę „Ternopil“ – iš rusų karo laivo paleista viršgarsinę raketa P-270 „Moskit“ ukrainiečių laivą-taikinį bent jau smarkiai apgadino.
Vis dėlto Rusijai blokada gali tapti labiau šantažo ir grasinimo priemone – blokuoti laivybą jūroje galima panašiai, kaip ir stabdyti ukrainiečių kontrpuolimą sausumoje – minomis. Jūrinės minos gali skandinti civilinius laivus, o rusų naikintuvai, bombonešiai ir karo laivai vien savo pasirodymu gali tikėtis įbauginti ir atgrasyti civilinę laivybą toliau nuo Ukrainos uostų.
Kas ir kodėl nesiima svarbiausios užduoties?
Su tokia taktika, žinoma, susijusios rizikos – per arti priplaukę rusų karo laivai, prie Ukrainos krantų per arti priskridę rusų orlaiviai gali tapti ukrainiečių taikiniais. Dar viena rimta netektis jūroje taptų tiek moraliniu smūgiu Rusijai, tiek smarkiai pakirstų jos laivyno pajėgumą, o aviacijos trūkumai rusams neleidžia smarkiai rizikuoti arti ukrainiečių oro gynybos veikimo zonų. Tuo metu jūrinės minos gali dreifuoti ir kelti pavojų bet kokiems laivams, įskaitant rusų.
Vis dėlto Rusijos paskaičiavimas atrodo logiškas. Pirmiausiai todėl, kad efektyvių alternatyvų grūdų gabenimui jūra iki šiol nėra. O ir tos alternatyvos, kurios svarstomos dėl grūdų gabenimo sausuma, sulaukia aršaus pasipriešinimo netgi artimiausių Ukrainos sąjungininkių gretose, pavyzdžiui, Lenkijoje, kuri atvirai leidžia suprasti, kad priešinsis ukrainiečių grūdų ekspertui per savo teritoriją.
Toks ukrainiečius ir lenkus priešinantis klausimas, žinoma, negali nedžiuginti Kremliaus. Bet dar daugiau džiugių vilčių Rusija deda į alternatyvų jūroje nebuvimą. Tiesą pasakius, alternatyva yra ir ji egzistavo dar pernai pavasarį, kai jau buvo kilusi pirmoji grūdų gabenimo krizė.
Tuomet būta svarstymų, kurie atsinaujina ir dabar: esą NATO šalys galėtų lydėti grūdus gabenančius laivus savo kariniais pajėgumais – karo laivais, patruliniais lėktuvais, sraigtasparniais. Ir tai būtų ne tokia rizikinga situacija, kokia laikoma neskraidymo zonos paskelbimas – tereikia lydėti laivus neutraliuose vandenyse, juos saugoti ir ginti nuo atakų.
Jei pagrindine problema taptų ne priešo aviacija ar laivynas, o priešo nesirenkančios minos, tereikėtų pasitelkti išminavimo laivus, kurie valytų grūdų gabenimo laivams kelią. Juo labiau, kad precendentų yra buvę 1980-1988 Irako-Irano karo metu. Tuomet Persijos įlankoje po iraniečių atakų prieš tarptautinių kompanijų naftą gabenančius laivus suformuota tarptautinė koalicija konvojais lydėjo civilinius tanklaivius – pasitelkti tiek išminavimo, tiek galingesni laivai.
O po to, kai iraniečiai drįso atakuoti amerikiečių laivus, JAV Laivynas surengė pamokančią baudžiamąją akciją ir sunaikino dalį Irano laivyno per operaciją „Praying Mantis“.
Tad ir dabar, kai Rusija nepaliko kitos išeities, esą galima būtų grįžti prie ginkluotų konvojų idėjos – tereikėtų suformuoti NATO koaliciją, jos laivais saugoti grūdų eksportą ir sugriauti Kremliaus planą.
Viskas atrodo paprasta, bet taip nėra. Pirmiausiai todėl, kad iniciatyvos turėtų imtis Turkija ir kitos Juodosios jūros valstybės, kurios pagal iki šiol galiojančią 1936-ųjų Montrė konvenciją turi daugiau teisių dėl karinių laivų statuso, nei prie šios jūros prieigos neturinčios šalys.
Iš pastarųjų tik Bulgarija ir Rumunija turi laivynus, tačiau nepakankamai didelius ir rimtus, kad jie galėtų užtikrinti visapusišką operacijų spektrą Juodojoje jūroje, kai kalbama apie minų medžioklę, apsaugą nuo priešo laivų ir aviacijos.
Vienintelė ir didžiausia jūrinė galia Juodojoje jūroje yra Turkija. Bet ji kol kas nerodo didelio suinteresuotumo imtis rizikingos misijos – o kodėl ji turėtų?
Be naudos veiksnio sau svarbu pažymėti tai, kad būtent Turkija kontroliuoja Bosforo ir Dardanelų sąsiaurius, kuriais patenkama į Juodąją jūrą. Būtent turkai gali riboti laivų patekimą ir būtent nuo turkų – tiek nuo jų karinės galios, tiek nuo sprendimo leisti ar neleisti kitų šalių laivams įplaukti, bet ir kartu nuo Montrė konvencijos priklauso labai daug. O daugiau daryti turkams nėra jokio intereso.
Nepaisant to, vis garsiau aidi tokie siūlymai, kaip buvusio JAV ambasadoriaus prie NATO Ivo Daalderio raginimai greičiau formuoti karo laivų lydimus konvojus. Tikslų esą gali būti keli.
„Laivybos keliai driekiasi per tarptautinius ir Ukrainos teritorinius vandenis, Rusija ten neturi jokių teisių blokuoti prekybinių ar juo labiau juos lydinių kelių praplaukimo. Bet kokie bandymai reikštų, kad Maskva turėtų žengti pirmąjį žingsnį, rizikuodama karine konfrontacija su šalimis, kurios nėra įsitraukusios į karą“, – pabrėžė I. Daalderis.
Jo manymu, vadovauti tokiai lydinčių laivų eskadrai galėtų Egiptas. Ironiška, jog tai yra šalis, kuri ne tik istoriškai kadaise buvo viena svarbiausių pasaulio grūdų eksportuotojų, nuo kurios priklausė tai, ar nebus badmečio Romos imperijoje, dabar tai yra valstybė, kuri labiau suinteresuota sklandžiu grūdų eksportu, nei santykiais su Rusija.
Būtent iš Rusijos Egiptas perpirko prancūziškus desantinius laivus „Mistral“, įsigijo jiems rusiškų atakos sraigtasparnių, pirko galybę kitos rusiškos technikos ir ginkluotės, tačiau didelė dalis 72 mln. Egipto gyventojų priklauso nuo ukrainietiškų ir rusiškų grūdų importo. Išskyrus keliolika sovietinės statybos patrulinių ir mažų desantinių laivų, Egipto laivyno branduolį sudaro modernūs Prancūzijos, modernizuoti JAV, Vokietijos, Italijos gamintojų laivai, kurie yra pajėgesni už Rusijos laivyną.
Bet tokios karinės galios esą nereikėtų naudoti netgi realių konvojų metu. Anot I. Daalderio, užtektų Turkijai viešai atverti Dardanelus ir Bosforą tarptautinės koalicijos laivams ir tai taptų realiu Ankaros svertu dėl grūdų gabenimo susitarimo atnaujinimo.
Vis dėlto iki tokio scenarijaus išsipildymo – dar labai toli, o ir per daug sąlygų turėtų susiklostyti ypač palankiai: pirmiausiai turėtų sutikti turkai, kurie norėtų ir gautų nuolaidų kitose srityse, kaip jau jiems įprasta, tada turėtų būti suformuota tarptautinė koalicija, į kurią įeitų Egiptas ar kitos labiausiai suinteresuotos šalys ir galiausiai tokių laivų užtektų atgrasyti Rusiją.
Kol kas pastaroji pagrįstai mano, kad optimistinis scenarijus ukrainiečiams neišsipildys – jis yra pernelyg rizikingas. Vakarų nenoras veltis į tiesiogine konfrontaciją su Maskva yra žinomas, matomas ir nesyk pakartotas. Viena yra formuoti laivybą užtikrinančius konvojus, kai grėsmė yra Iranas, visai kas kita – kai blokadą skelbia tokia šalis, kaip Rusija. Pastaroji juk turi ne viena laivyną, kad ir kokį apdaužytą, bet ir aviaciją, minas, pakrančių baterijas.
Net pati idėja, kad su Maskva gali kilti papildomų incidentų jūroje rizika Vakaruose sukelia alergines reakcijas, o Turkija neturi intereso likti viena prieš rusus, ką jau kalbėti apie rumunus ir bulgarus. Jei pastarųjų dviejų arba turkų karo laivą apgadins rusų raketa – ar NATO tikrai įsikiš?
O kas atsakys, jei vienos šalies prekybinis ar netgi karinis laivas užplauks ant minos – kas atsakys ir kas įrodys, jog mina yra rusų? Juk pirmiausiai atsakyti teks tos šalies valdžiai, kuriai priklauso laivas, prieš savo piliečius.
Tai yra rizika, kurios nenorėtų prisiimti jokia politinė ar karinė vadovybė. Tad siūlymai pralaužti blokadą, kad ir kaip jie dramatiškai, kilniai, gražiai beskambėtų, kol kas nesulaukia jokio palaikymo Vakaruose. Situacija dar gali pasikeisti, jei (arba kai) dėl taikomų blokados priemonių – minų ar tiesioginės rusų ugnies nukentės kuris nors grūdus gabenantis laivas.
Tačiau dar karo pradžioje keli pavyzdžiai, kai dėl minų ar tiesioginių atakų buvo nuskandinti arba apgadinti mažiausiai 9 su neutralios šalies vėliava plaukioję civiliniai laivai, įskaitant turkų ir amerikiečių, parodė, kad Vakarai nenori ryžtis tiesioginei eskalacijai jūroje.
O kai nenori eskalacijos, įprastai lieka priešingas kelias – pasikalbėjimo. Būtent to, taikomu šantažu legitimizuoti pokalbius, derybas ir kitokius susitarimus, Rusija vis ir siekia.
