Iranas planuoja Rusijai parduoti balistinių raketų „Fateh-110“ ir „Zolfaghar“ po to, kai Rusija įsigijo ir Ukrainoje jau ėmė naudoti šimtus iranietiškų dronų.
Tokia žinia pasirodžiusi „The Washington Post“ praėjusį savaitgalį neatrodė visiškai netikėta: iranietiški dronai kamikadzės „Shahed-136“ jau kurį laiką kelia siaubą ukrainiečiams, jais atakuojama Ukrainos sostinė ir kiti miestai.
Tad kodėl nepabandžius ir balistinių raketų, kurių Iranas yra prigaminęs šimtus? Juo labiau kad Rusijos karo pramonėje, kurios šulai ne vienus metus viešai aiškino apie „analogų pasaulyje neturinčias“ rusiškas raketas ir dronus, balsai dabar pritilę.
Didelis iššaudytų ir ne ypač taiklių rusiškų sparnuotųjų bei balistinių raketų skaičius Rusiją jau verčia naudoti kritines atsargas, o rusiški bepiločiai orlaiviai ir dronai savo efektyvumu taip pat negarsėja.
Prasta vaizdo perdavimo kokybė bepiločius orlaivius „Orlan-10“ jau leido pakrikštyti „bulvėmis“, nors jų naudojamas komercines „Canon“ kameras rusai dabar, kaip įtariama, vagia užsienyje, o rusiškų savižudžių dronų „Lancet“ atsargos greitai tirpsta, jie taip pat nėra ypač taiklūs.
Tačiau jei informacija apie iranietiškų balistinių raketų pardavimą Rusijai pasitvirtintų, tai taptų ne šiaip dar vienu šlapiu skuduru Rusijos karo pramonei, bet ir turėtų gerokai rimtesnių pasekmių. Tai būtų žingsnis, kuris gali priversti reaguoti vakarus bei Izraelį, tiekiant ne tik priešraketinės gynybos sistemas, bet ir kai ką daugiau.
Atsakas į Ukrainos priešraketinę gynybą
Anot „The Washington Post“, Irano gamyklose jau yra ruošiamos raketų „Fateh-110“ ir „Zolfaghar“ pirmosios siuntos. Iranui tai akivaizdi nauda: tiek finansinė, už raketas sulaukiant įplaukų, tiek gamybinė, išplečiant gamybos linijas, tiek operacinė, vertinant realaus kovinio panaudojimo poveikį. Jei Irano gamintojų HESA informacija bent kiek patikima, „Fateh-110“ gali pasiekti taikinius už 300 km, o „Zolfaghar“ – net už 700 kilometrų, o tai jau yra vidutinis nuotolis.
Be to, palyginus su iranietiškais dronais, kurių skrydžio nuotolis ir yra didesnis, balistinės raketos savo griaunamąja galia kur kas pavojingesnės. „Shahed-136“ kovinės galvutės sveria apie 40 kg, t. y. tiek, kiek didelio kalibro artilerijos sviedinys, o „Fateh-110“ vien kovinės galvutės svoris 650 kg („Zolfaghar“ gabena kiek lengvesnę 450 kg galvutę); sprogimo žalą daro ir pačios raketos kuras, bendras svoris, kinetinė galia, kai raketa sminga į taikinį viršgarsiniu greičiu.
Net jei šūvio nuotolį iraniečiai ir pagražino, kelių šimtų km šūvio atstumas leistų rusams naudoti palyginus nebrangias raketas iš saugių pozicijų, išvengiant ukrainietiškų HIMARS smūgių. Kita vertus, „Fateh-110“ ir „Zolfaghar“ nėra tiesioginis atsakas HIMARS, kurių raketos šaudo ypač tiksliai, pagal palydovo signalą, – iranietiškų raketų privalumai yra visai kiti.
Iranietiškos raketos gali būti netaiklios, bet net jei ir optimistinė 100 metrų paklaida taikantis į objektus ne visai atitiktų tikrovę, sprogimo žala nuo tokio smūgio gali siekti šimtus metrų. O pats teroro poveikis, kai į Ukrainos miestus lekia šimtai tokių raketų, gali būti ypač svarbus veiksnys.
Mat tai ne tik psichologinio ir fizinio poveikio ginklai, kurie kelia siaubą, prisideda prie sugriovimų, bet ir taikiniai, kuriuos tiesiog privalu numušti, kaip ir dronus.
O tai reiškia, kad į kiekvieną pigią iranietišką raketą reikia taikytis Ukrainos priešlėktuvinei gynybai, eikvojant brangias savas ar dar brangesnes vakarietiškas priešraketinės gynybos sistemas.
Ir tada daug kas priklauso nuo skaičių: turi tiek priešraketinės gynybos sistemų, kiek turi, o jei priešininkas savų balistinių raketų turi daugiau, gali ne tik apšaudyti tavo objektus, bet ir nuslopinti tavo gynybines sistemas.
Kol kas Vakarų sprendimai bei pažadai Ukrainai perduoti daugiau priešlėktuvinės gynybos sistemų, kurios galėtų numušinėti ir priešininko sparnuotąsias ar balistines raketas, tik pamažu įsibėgėja.
Taip, Rusijos bandymas savomis sparnuotomis raketomis apšaudyti Ukrainos strateginės infrastruktūros objektus bei nesugebėjimas palaikyti antskrydžių tempo turėjo trumpalaikių, bet rimtų pasekmių.
Tačiau problema ta, kad masinių apšaudymų atrėmimas – tiek rusiškų „Kalibr“, „Iskander“ ir netgi pigesnių iranietiškų balistinių raketų numušinėjimas – vis tiek yra ypač sudėtingas procesas, kuris reikalauja tiek pačių priešraketinės gynybos pajėgumų, tiek jų integracijos, paplitimo, įgūdžių.
Norint atskriejančius taikinius užfiksuoti, reikia turėti efektyvią radarų, ankstyvojo perspėjimo, ugnies valdymo ir kontrolės sistemą, pačių priešraketinių sistemų, kurios nukreipiamos į atskriejančias raketas. Ir visa tai – karo sąlygomis, kai Ukrainos priešlėktuvinė gynyba vis dar yra Rusijos taikinys.
Ir net geriausias sistemas, puikiausiai paruoštą personalą turinčios šalys, tokios kaip Izraelis, nėra pajėgios numušti visų priešininko raketų. Be to, Sirijoje atidaryta iranietiškų „Fateh-110“ gamykla, ir sandėliai jau nesyk bei neatsitiktinai buvo tapę izraeliečių aviacijos antskrydžių taikiniais. Kartais būtent puolimas yra geriausia gynyba, t. y. fizinis raketų sunaikinimas ant žemės, dar joms nepakilus.
Bet jei Izraelis turi pajėgiausią karo aviaciją regione, tai Ukrainai apie tokius pajėgumus bei galimybes, kokias turi Izraelis, galima tik pasvajoti. Kita vertus, svajonės kartais irgi pildosi.
Iki šiol Izraelis vengė tiekti bet kokią karinę paramą Ukrainai – vėlavo netgi humanitarinė pagalba, mat komplikuoti Jeruzalės ir Maskvos santykiai, palaikant trapias ribas tarp nesikišimo į tai, ką abi pusės pripažįsta jų pačių interesų zonomis ir parama abiem pusėms priešiškoms šalims, Izraelio pagalbos Ukrainai klausimą įstūmė į įkaito padėtį.
Izraelis gali sau leisti nebaudžiamas daužyti Sirijos režimą, o pastarąjį remia Maskva – tik ne per daug, kad Izraelis nesupyktų. Kremlius formaliai draudžia teroristines organizacijas, tačiau Maskvoje visada laukiami teroristinių organizacijų „Hamas“ ir Hezbollah“ lyderiai.
Bet tai netrukdo Rusijos ir Izraelio vadovams bendrauti, nes jei Izraelis atsargiai remia Ukrainą, bet ne per daug. Tiesa, ribos tikrinamos ir nuolat juda: Iranas pardavė dronus Rusijai, o Izraelis, kad ir netiesiogiai, bet proporcingai atsakė, per sąjungininkus ukrainiečiams perduodamas informaciją apie iranietiškus dronus ir kontrpriemones.
Susilaikyti bus tik sunkiau
Vis dėlto ši riba gali pasislinkti gerokai toliau, nei norėtų Maskva. Rizikingas sprendimas įsigyti iranietiškų balistinių raketų gali sukelti ne tik Vakarų reakciją: JAV jau kurį laiką yra spaudžiamos Ukrainai perduoti balistines raketas ATACMS, jas gali šaudyti tiek HIMARS, tiek MLRS sistemos, kurias ukrainiečiams jau perdavė kelios šalys.
ATACMS šūvio nuotolis siekia apie 300 km, ir jei anksčiau amerikiečiai dar bandė neoficialiai argumentuoti, esą ukrainiečiams tokių sistemų nereikia arba tai esą yra eskalacinis žingsnis, paskatinsiantis Ukrainos raketines atakas prieš objektus Rusijoje ir tai prives Kremlių prie drastiškų sprendimų, pavyzdžiui, branduolinio ginklo panaudojimo, tai dabar šie argumentai neatrodo rimtai.
Rusijos branduoliniai grasinimai nuskambėjo ir liovėsi, bet kol kas nebuvo įgyvendinti. Net po to, kai ukrainiečiai raketomis apšaudė ne tik Krymą, Donecko, Luhansko, Zaporižės, Chersono sritis, kurias Rusija jau laiko savo dalimi, o dalyje šių okupuotų teritorijų Ukraina sėkmingai vykdo sausumos kontrpuolimą, veinintelė eskalacija iš Rusijos tebuvo jau matytos raketinės atakos.
Bet kai ukrainiečiai patys nuolat apšaudo ne šiaip rusų okupuotas teritorijas, bet ir pačioje Rusijoje esantį Belgorodą, čia esančią kritinę infrastruktūrą, o Kremlius jau svarsto iranietiškomis balistinės raketomis tęsti savo teroro kampaniją, argumentų prieš ATACMS tiekimą rasti bus vis sunkiau.
Tiesa, vienas jų yra ir bus tas, kad raketų apšaudymais atsakyti į raketų apšaudymus nėra ypač sėkminga strategija. Ironiška, kad jos laikėsi pats Iranas karo su Iraku metu (1980–1988).
Nuo 1984-ųjų vasario Irakas ir Iranas apsikeitė iš pradžių antskrydžių kampanija (iraniečiai turėjo paveldėtą amerikietiškų orlaivių aviaciją, kuri sėkmingai atakavo taikinius Irake), o vėliau ir balistinių raketų smūgiais – iš Šiaurės Korėjos pirmąsias raketas įsigijęs Iranas tada ir pradėjo savos gamybos raketų programą, kurios vieni kūrinių ir yra minėtos balistinės raketos „Fateh-110“ bei „Zolfaghar“.
Irako ir Irano vadinamasis „miestų karas“ nesuteikė jokio norimo rezultato, tik milžiniškas civilių aukas bei žalą miestų infrastruktūrai. Tiesa, ukrainiečiai, kitaip nei rusai, jau įrodė galintys prioretizuoti smūgius ir pridaryti žalos pirmiausia karinei rusų infrastruktūrai, t. y. karinėms bazėms, amunicijos sandėliams, vadavietėms, o rusų raketiniai smūgiai dažniau būna netaiklūs, net ir taikantis į kritinę infrastruktūrą, daro žalą pirmiausia civiliams.
Ką dar gali Izraelis ir Vakarai prieš Kremlių?
Būtent civilių apsauga ir, priešingai – jų aukos gali priversti reaguoti Vakarus, tiekiant pirmiausia priešraketinius pajėgumus, o gal ir imantis ambicingesnių planų, perginkluojant Ukrainos karines oro pajėgas, kad šios turėtų galimybių iš didelio atstumo naikinti balistines Irano gamybos rusiškas raketas.
Tačiau Irano kritinė parama Rusijai jau sulaukė netikėtų reakcijų iš paties Izraelio. Bent vienas vyriausybės atstovas, Izraelio diasporos reikalų ministras Nachmanas Shai, savo „Twitter“ paskyroje paragino šalį nelikti nuošalyje ir remti Ukrainą karinėmis priemonėmis.
„Nėra abejonių, kur Izraelis turėtų stovėti šiame kruviname konflikte. Atėjo laikas Ukrainai sulaukti karinės paramos, kaip ir iš JAV ar NATO šalių“, – savo gimtąjį Izraelį ragino N. Shai. Kol kas tai nėra oficiali visos Izraelio vyriausybės reakcija, tačiau pastaruoju metu izraeliečių požiūris – tiek valdžios, tiek gyventojų – krypsta smarkiai į karinės paramos suteikimo Ukrainai pusę.
Izraelio karinės pramonės galimybės gerai žinomos – nuo priešraketinės gynybos skydo „Geležinis kupolas“ iki kitų priešlėktuvinės gynybos ir žvalgybinių pajėgumų.
Ypač svarbūs yra Izraelio technologiniai gebėjimai aptikti, identifikuoti, stebėti, žymėti taikinius, perduoti informaciją sprendimų priėmėjams, kurie gali net ir ne pačiomis pažangiausiomis ginkluotės sistemomis sėkmingai atakuoti minėtus taikinius.
Tokių technologinių sprendimų perdavimas, „konsultacijos“ tarp Ukrainos žvalgybos, „Mossad“ bei kitų ukrainiečių ir Izraelio gynybinių institucijų ar privačių bendrovių Ukrainai gali būti daug naudingesnės nei rusams – iranietiškos balistinės raketos.
Pastarosiomis Rusija gali terorizuoti Ukrainą, sekinti priešlėktuvinę jos gynybą, taikytis į kritinę infrastruktūrą – ukrainiečiai tai gali atlaikyti. O su Vakarų ir ypač Izraelio kritine technologine pagalba ukrainiečiai gali suduoti Rusijai tokius smūgius, kokių ji dar net nėra patyrusi.
Vakarų ir ypač Izraelio nenoras perduoti ukrainiečiams pažangią ginkluotę bei technologijas pamažu sklaidosi, mat Ukraina įrodinėja galinti sėkmingai kariauti su kadaise „antrąja pasaulio armija“ vadinta Rusija. O baimė, kad į šios rankas pateks jautrios vakarietiškos technologijos, taip pat pamažu nyksta – kol kas nėra patvirtintas nė vienas HIMARS sunaikinimo atvejis.
Juk jei jau dabar mūšio lauke rusų pajėgoms siaubingų nuostolių gali pridaryti nedidelis skaičius vakarietiškų savaeigių haubicų, salvinių ugnies sistemų, tai ką pakeistų reikšmingas technologinis įskiepis priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos srityje?
Vokietija parodė pavyzdį su moderniausios oro gynybos sistemos IRIS-T perdavimu Ukrainai, nors pati dar tokios nespėjo įdiegti. JAV perduoda NASAMS, kuri saugo Baltuosius rūmus. Izraelio arsenalas dar platesnis, mat tai šalis, nuolat besiruošianti karui ir turinti pakankamai atsargų, kuriomis gali pasidalinti, jei tik priimamas toks sprendimas.
Tad Rusijai daug didesnę baimę už ATACMS gali kelti ilgalaikis ukrainiečių technologinio pranašumo įgijimas, kurio pasekmes Kremlius pajustų ne tik artimiausioje ateityje, bet ir gerokai vėliau.
