„Buvo parodytas pirmasis epizodas. Bus ir kitų“, – taip pirmadienį drąsinosi Rusijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas, buvęs prezidento kėdės šildytojas Dmitrijus Medvedevas.
Praėjus darbo savaitei po to, kai Rusija pradėjo Ukrainos kritinės infrastruktūros objektų Ukrainos miestuose apšaudymą sparnuotomis, balistinėmis raketomis, ne tik dar labiau išseko ir taip aptirpdytos jų atsargos, kurios, skirtingais vertinimais, jau pasiekė kritinę ribą, bet ir pati antskrydžių kampanija išsikvėpė. O tai rodo kelis aiškius dalykus.
Pirmiausiai tai, kad D. Medvedevo žadėti epizodai nėra tokie galingi, kaip buvo anonsuota – vietoje kryptingos, nuoseklios ir sistemiškais raketinių smūgių kampanijos dieną ir naktį Rusija vis dažniau priversta kliautis mirtinų, bet paprastesnių, pigesnių iranietiškų savižudžių dronų atakomis.
Tai, kad Rusija, save vadinanti pasaulio galybe ir „antrąja pasaulio armija“ rusiškos gamybos pajėgių kovinių dronų ir bepiločių orlaivių pakankamai neturi bei yra priversta naudoti sankcijų prismaugto Irano dronus yra daugiau nei iškalbinga.
Bet net ne tai yra didžiausia Rusijos problema. Nesugebėjimas palaikyti apšaudymo tempo, didelis procentas virš Ukrainos numuštų rusiškų sparnuotųjų raketų ir apgailėtinas jų taiklumas pasiekė tik ribotą poveikį – sutrikdė dalies Ukrainos elektrinių darbą bei privertė paplušėti ukrainiečių kelininkus, kurių darbo spartumo lopant raketų išmuštas duobes galėtų pasimokyti ir kitų šalių, tarp jų ir Lietuvos kelių priežiūros tarnybos.
Tačiau pats Ukrainos miestų apšaudymas, civilių aukos sukėlė ne šiaip Vakarų pasipiktinimą, bet ir paskatino sparčiau perduoti Ukrainai tai, ko ji seniai prašė: daugiau priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemų. Būtent tai gali dar labiau apriboti Kremliaus veiksmų erdvę. Ką tai keičia?
Bloga padėtis taps dar blogesnė
Karas Ukrainoje Rusijai jau skaudžiai atsiliepė per įvairias sritis: sankcijos smogė ekonomikai, šalį iš pradžių paliko užsienio verslai, su jais įkandin – dešimtys tūkstančių viduriniosios klasės rusų, o paskelbus mobilizaciją – šimtai tūkstančių vyrų.
Rusijos, vienos stipriausių pasaulio karinių galybių įvaizdis susvyravo ir subyrėjo į šipulius – milžiniškų nuostolių patyrusi Rusijos armija dabar primena savo pačios šešėlį iš niūriausių Čečėnijos karų laikų. Rusijos laivynas tapo pajuokos objektu – ukrainiečiams nuskandinus Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmaną ir pasididžiavimą kreiserį „Moskva“, kitu rusų laivai atsitraukė gilyn arba užsidarė okupuotame Sevastopolio uoste, kur laivyno vadovybę ukrainiečiai kelis sykius atakavo tiesiogiai. O dar delikatesnė yra Rusijos karinių oro pajėgų padėtis.
Popieriuje tai buvo išties rimta karinė jėga su tūkstančiais orlaivių – nuo modernių transporto, atakos sraigtasparnių, naikintuvų iki strateginių bombonešių, kurie teoriškai turėjo lengvai įveikti dešimt kartų mažesnes Ukrainos karines oro pajėgas, palaužti priešlėktuvinės gynybos tinklą, sutrikdyti ukrainiečių vadovavimo ir kontrolės sistemą, atakuoti Ukrainos sausumos pajėgas.
Visų šių misijų Rusijos karinės oro pajėgos nesugebėjo įvykdyti nei pirmosiomis karo dienomis, nesugeba ir iki šiol – ukrainiečių karo aviacija, nepaisant nuostolių, vis dar gyvybinga, vadovavimo ir kontrolės sistema nesutrikdyta, o rusų karo aviacijos parama sausumos pajėgoms yra geriausiu atveju sporadiška, nekoordinuota bei neretai savižudiška.
Sparnuotųjų raketų smūgiai nebuvo efektyvūs karo pradžioje, taiklumu rusiškos raketos nepasižymi ir dabar. Net jei iš šimto paleistų raketų dešimtys prasprūsta pro ukrainiečių priešlėktuvinės gynybos tinklą, net jei keliolika smogia elektrinėms, kaip tai buvo savaitės pradžioje, apšaudymų tempo sumažėjimas ir išsikvėpimas norimo efekto neatnešė.
Tačiau ši bloga padėtis Rusijai artimiausiu metu taps dar blogesnė: iki šiol nesugebėjusi sutrikdyti, nuslopinti ar juo labiau sunaikinti Ukrainos priešlėktuvinės gynybos sistemos, Rusijos karo aviacija netrukus susidurs su papildomomis problemomis. Iki šiol tik artimojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemas Ukrainai tiekusios Vakarų šalys, regis, apsisprendė suteikti gerokai rimtesnę pagalbą.
Jei iki šiol Lietuva buvo viena tų šalių, kurios Ukrainai perdavė artimojo nuotolio priešėktuvines raketas „Stinger“, kurios, kaip ir lenkiškos „Grom“, „Piorun“ ar dar sovietinių laikų „Igla“, „Strela“ sistemos skirtos iš esmės pėstininkams gintis nuo žemai skaidančių orlaivių, tai Ramšteino formate sutartos karinės pagalbos Ukrainai pakete yra ir vidutinio bei, galimai, didelio nuotolio sistemos.
Priešlėktuvinės gynybos kokteilis
„IRIS-T iš (Vokietijos) jau yra čia. Atvyksta (amerikietiškos oro gynybos sistemos) NASAMS. Tai tik pradžia. Mums reikia daugiau“, – vėlai antradienį skelbė Ukrainos gynybos ministras Oleksijus Reznikovas.
Tai, kad po rusų sparnuotųjų raketų atakos Ukraina iš Vokietijos pagaliau gavo pirmąsias žadėtas keturias oro gynybos sistemas „IRIS-T“ – iš viso tris paleidimo įrenginius su 8 raketomis kiekviename jau yra žingsnis į priekį. Taip, keturios sistemos gali pasirodyti nedaug, bet tai tėra pradžia – žadama antra tiek, juo labiau, kad tai, kiek papildomų raketų skirta perginklavimui – neskelbiama.
Tiek IRIS-T, tiek NASAMS yra vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemos, skirtos naikinti taikinius maždaug 40 km atstumu. Tai yra vienos pažangiausių sistemų pasaulyje – IRIS-T bandymai baigėsi tik pernai, o Vokietija dar net nespėjo jų įdiegti savo pajėgose, tuo metu NASAMS baterijoms patikėta saugoti JAV Baltuosius rūmus, o taip pat ir Lietuvos oro erdvę.
Ukrainai pagalbą priešlėktuvinės gynybos srityje jau taip pat pažadėjo ir Ispanija, kuri pasiūlė senesnės modifikacijos, bet vis dar efektyvias raketas „Hawk“. Tokių sistemų savo sandėliuose dar turi dalis Europos valstybių, o taip pat ir Turkija. Iš Prancūzijos tikimasi artimojo nuotolio sistemų „Crotale“, o galbūt ir „Aster“ raketų šeimos didelio nuotolio paleidimo įrenginių SAMP/T.
Toks priešlėktuvinės gynybos kokteilis turi savų privalumų – skirtingos sistemos reikalauja skirtingo dėmesio ir atsako iš Rusijos pusės, kuri realiomis kovos sąlygomis dar nėra susidūrusi su vakarietiškomis priemonėmis.
Skirtingų sistemų paplitimas taip pat gali sukurti vadinamuosius burbulus – neskraidymo zonas arba bent jau ypač didelės rizikos zonas, kur rusų aviacija nenorėtų veikti dėl didelio pavojaus prarasti savo tirpstantį orlaivių parką. Kita vertus, yra ir trūkumų. Vienas jų – sąmyšis dėl pačių skirtumų.
Skirtingi sistemų pavadinimai, burtažodžiai „artimas“ ar „didelis“ nuotolis išties gali gluminti, net jei kalbama vien apie šūvio nuotolį. Taip, integruotos priešlėktuvinės gynybos sluoksnius įprastai sudaro artimojo, vidutinio ir didelio nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemos – nuo kelių iki keliolikos km nuotolis yra artimas, nuo keliolikos iki keliasdešimties – vidutinis, o tada jau didelis nuotolis.
Bet dar yra ir kiti parametrai – raketos šūvio aukštis, taikinio aptikimo nuotolis, pačios sistemos sudėtinės dalys, kur raketa tėra ieties smaigalys. Iš tikrųjų Ukrainos siekis yra ne tiek kuo daugiau skirtingų sistemų įdiegimas dėl jų skaičiaus ar paties pajėgumo įvairovės, kiek integracija.
Kitaip, nei sausumos pajėgose, kur Ukraina sugeba koordinuoti ir suvaldyti skirtingas šarvuotųjų, artilerijos pajėgumų sistemas, užtikrinti jų logistinį aprūpinimą yra nemenkas iššūkis, priešlėktuvinėje gynyboje šios užduotys yra dar opesnės.
Integruotos priešlėktuvinės gynybos sluoksnius dėl efektyvumo būtina sujungti į vientisą tinklą, kuriame be pačių raketų paleidimo įrenginių ypač svarbi yra radarų, ugnies valdymo, vadovavimo ir kontrolės sistema.
Ukraina iki šiol turėjo praktiškai vien sovietiniais laikais sukurtą ir pastaraisiais metais stipriai modernizuotą integruotą priešlėktuvinės gynybos tinklą, kuris buvo paremtas didelio nuotolio sistemomis S-300, „Buk“, vidutinio ir artimojo nuotolio S-125, „Osa“, „Strela-10“, iš rusų perimtomis „Tunguska“, „Pantsir“.
Senų radarų trūkumus kompensavo ukrainietiškų technologinių sprendimų, pavyzdžiui, bendrą priešlėktuvinės gynybos erdvės paveikslą rodančių programėlių galimybės. Ukrainiečiai taip pat naudoja ir spąstus: kaip ir netikrų salvinės ugnies sistemų HIMARS atvejais, taip ir priešlėktuvinės gynybos sistemos kartais tėra muliažai, į kuriuos savo smūgius nukreipia rusų aviacija.
Tačiau pačių raketų galimybės yra baigtinės: raketos turi savo šaudymo resursą, o ir jų atsargos smarkiai sumažėjo – tiek dėl iššaudytų raketų, tiek dėl rusų smūgių, tiek dėl nepakankamos Vakarų paramos. Tik dalis Vakarų šalių, tokios, kaip Lenkija, Slovakija ar Čekija turėjo panašias sistemas, kurių nedideles atsargas perdavė Ukrainai.
Skirtingiems taikiniams – skirtingos sistemos
Vakarietiškų sistemų integracija į tokį tinklą taip pat yra nemenkas iššūkis – skirtingos sistemos turi „susikalbėti“ tarpusavyje, operatoriai turi matyti bendrą ir atskirą paveikslą, į atskrendančius taikinius nukreipti tas raketas, kurios gali efektyviausiai įvykdyti užduotis.
Ukrainos poreikiai, žinoma, yra dideli – reikia saugoti ir miestus, vadovavimo ir kontrolės elementus, bet taip pat ir fronte esančias, judančias, manevrines sausumos pajėgas. Jei miestams grėsmę kelia sparnuotosios raketos, iranietiški dronai, tai fronte – rusų karo aviacija.
O taip pat ir bepiločiai orlaiviai – neretai pamirštama, kad dronai ir bepiločiai orlaiviai nėra tas pats: dronų paskirtis yra skristi iš taško A į tašką B – jį atakuoti arba būti taikiniu, t.y. originalioji dronų paskirtis, nuo 7-ojo dešimtmečio dronai aktyviai naudojami šaudymo pratybose.
Būtent taip veikia iranietiški dronai, kurie užprogramuoti skristi link taikinių arba patys tokiais tampa, siekiant išprovokuoti ukrainiečių aviacijos bei priešlėktuvinės gynybos veikimą – vos tik šie Ukrainos pajėgumai panaudojami, Rusijos aviacija gali iš bandyti didelio atstumo taikytis į ukrainiečių priešlėktuvinės gynybos sistemas, radarus arba naikintuvus.
Be to, iššaudytas raketų komplektas į mažesnės vertės taikinius misijos metu gali apnuoginti ukrainiečių gynybą – prieš kitą smūgių bangą jie gali laiku nespėti paruošti naujų raketų.
Tuo metu bepiločiai orlaiviai valdomi iš didelio atstumo ir pirmiausiai skirti žvalgybai: kaip ir Ukrainos garsieji „Bayraktarai“, taip ir rusų naudojami „Orlan-10“ bepiločiai orlaiviai žvalgo priešo pozicijas. Rusiški bepiločiai nepasižymi dideliu efektyvumu, jų optiniai prietaisai yra ypač prastos kokybės, tačiau savo darbą jie atlieka – aptikus ukrainiečių sausumos taikinius koordinatės perduodamos artilerijai ir tada kyla apšaudymo grėsmė. Todėl, kai ukrainiečiai šaudo didelėmis „Buk“ sistemų raketomis į bepiločius „Orlan-10“, tai yra brangių išteklių eikvojimas, bet kartu ir būtinybė.
O apsauga nuo dronų ir bepiločių orlaivių skiriasi nuo viršgarsiniais greičiais galinčių skraidyti sparnuotųjų bei balistinių raketų – tam reikalingos sistemos, kurios iš didelio atstumo aptinka taikinius ir gali juos naikinti keliasdešimt km atstumu.
Jei IRIS-T ir NASAMS labiau skirtos stacionariai strateginių objektų apsaugai, pavyzdžiui, gali numušinėti link Kyjivo ar kitų miestų atskrendančias sparnuotąsias raketas bei orlaivius, tai tokios sistemos, kaip „Crotale“ arba „Hawk“ gali būti dislokuojamos fronte.
O ką jau kalbėti apie priešlėktuvinės gynybos pabūklus „Gepard“ ir raketų sistemas „Osa“, kurias ukrainiečiai naudoja kartu, mat viena sistema savo galimybėmis papildo kitą.
Rusija pagaliau pažadino apsnūdusią Europą?
Vakarietiškų priešlėktuvinės gynybos sistemų poreikis yra aktualus ne vien Ukrainai. Daug metų kalbėta, kad Vakarų šalys atsilieka šioje srityje ir skiria nepakankamai išteklių ir tik karo Ukrainoje
akivaizdoje suprasta, kad net strateginių objektų apsaugai bent jau Europoje trūksta priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos elementų.
Pavyzdžiui, JAV Europoje turi dislokavusi tik nedidelį kiekį priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemų „Patriot“ – PAC2 versija skirta priešlėktuvinei, o PAC3 – priešraketinei gynybai. Ribotas šių sistemų skaičius aiškinamas tiek JAV filosofija remtis savo oro pajėgomis, tiek šių sistemų pasauliniu poreikiu – amerikiečiams jų reikia ir Artimuosiuose rytuose, kur „Patriot“ saugo Saudo Arabiją, tiek Azijoje, kur saugo Pietų Korėjos, Japonijos objektus ir amerikiečių bazes regione.
Neatsitiktinai 15 Europos šalių, įskaitant Lietuvą, ketvirtadienį pasirašė ketinimų laišką dėl Vokietijos pasiūlytos „Europos dangaus skydo“ iniciatyvos kartu pirkti naujas oro gynybos sistemas.
Esminis iniciatyvos elementas – Vokietijos vykdoma oro gynybos plėtros programa, apimanti visų klasių (labai trumpo, trumpo, vidutinio, ilgo nuotolio bei priešraketinių ir kovai su bepiločiais orlaiviais skirtų) oro gynybos sistemų įsigijimą trumpoje bei vidutinėje perspektyvoje. Vokietijos gynybos ministrė Christine Lambrecht sakė, kad šalys ketina įsigyti pažangias „Patriot“ ir „Iris-T“ sistemas, o taip pat svarstoma galimybė įsigyti Izraelio ir JAV sistemą „Arrow 3“.
Ir nors kol kas tai tėra ketinimai be konkrečių detalių, finansinių įsipareigojimų, konkrečių planų dėl įsigyjamų sistemų, jų skaičiaus, vien pati iniciatyva yra didelis žingsnis į priekį.
Ir visa tai – Rusijos dėka. Ukrainai tapus Rusijos karo aviacijos išbandymų poligonu, Vakarų šalys gali ne šiaip suteikti kritinę paramą ukrainiečiams, pamatyti, kaip veikia jų turimos priešlėktuvinės gynybos sistemos prieš rusų aviaciją, bet ir pačios gali pagaliau sustiprinti savo pajėgumus, ypač kritinius Rytų sparno valstybėse – pirmiausiai Baltijos šalyse, kurios jau kurį laiką aktyviai prašo priešlėktuvinės gynybos pajėgumų.
Nei būsimoji Europos dangaus skydo iniciatyva, nei vakarietiškomis priešlėktuvinės gynybos priemonėmis sustiprinta Ukrainos gynyba nepadės apsisaugoti nuo visų Rusijos aviacijos antpuolių, tačiau gali dar labiau apriboti jų efektyvumą ir pridaryti didesnių nuostolių rusams.
Putinas kartoja Hitlerio klaidas
Paradoksalu, kad savo sparnuotųjų raketų smūgiais prieš Ukrainos kritinę infrastruktūrą iš esmės pakartojo nacistinės Vokietijos klaidas, 1940-ųjų kampanijoje prieš Britaniją. Tų metų vasarą Vokietijos aviacija ėmė sistemingai daužyti britų aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos pajėgumus, siekiant juos nuslopinti, palaužti ir sunaikinti prieš planuotą invazinę operaciją.
Tačiau kai ši užduotis jau buvo, regis, ranka pasiekiama, atsakydamas į britų bombonešių ataką Adolfas Hitleris įsakė bombarduoti Londoną ir kitus Britanijos miestus.
Taip smūgių sulaukė britų karo pramonė, civiliai gyventojai, tačiau nukreiptas dėmesys leido britų aviacijai atlaikyti iki tol sunkiai pakeliamą krūvį ir vėl stoti į kovą prieš vokiečių bombonešius. Galiausiai Vokietijos kampanija žlugo.
Ir nors vokiečiai tęsė miestų bombardavimus iki 1941-ųjų, o vėliau atnaujino balistinių raketų smūgiais 1944-siais, tai jau nepakeitė karo eigos, o britai su sąjungininkais užsitikrino oro erdvės viršenybę.
Šiandien, net ir ne itin taikliai šaudydama, Rusijos strateginė aviacija – bombonešiai, kurie leidžia sparnuotąsias raketas iš jiems saugaus atstumo, yra vienintelė Rusijos karinių pajėgų dalis, kuri dar nepatyrė patvirtintų nuostolių.
Efektas, kurį padarė paleistos sparnuotosios raketos ir iranietiški dronai kol kas yra minimalus, lyginant su pasekmėmis, kurios grės visai Rusijos aviacijai, kai vakarietiškos priešlėktuvinės gynybos sistemos bus įjungtos į vientisą Ukrainos tinklą ir galės taikytis į Ukrainos teritorijoje esančius rusų orlaivius.
Ir tai tėra pradžia, mat po priešlėktuvinės gynybos sistemų tiekimo kitas Vakarų žingsnis gali būti jau kurį laiką brandinamas planas Ukrainai perduoti modernių naikintuvų, kurie galėtų padėti užtikrinti šalies oro erdvės apsaugą, kompensuoti prarastus orlaivius ir stoti į lygią kovą su Rusijos aviacija.
