„Didelių pajėgumų pervedimas į Baltarusiją iš esmės keičia saugumo situaciją regione. Aš kalbu ne tik apie Ukrainą, kalbu ir apie Lietuvą, taip pat ir mūsų kaimynų, Lenkijos saugumą. Iškyla nauji iššūkiai. Jeigu per „Zapad“ pratybas mes daug akcentavome Rusijos pajėgų atsiradimą ties mūsų siena, tai tos pajėgos, kurios dabar siunčiamos į Baltarusiją, yra tris keturis kartus didesnės“, – taip pirmadienį pareiškęs Lietuvos krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, regis, neišsiskyrė iš bendro aukštas pareigas užimančių pareigūnų choro, kuris kalba apie grėsmę ne šiaip Ukrainai.
Tai, kad atvira Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą yra tikėtina artimiausiu metu, nuolat pažymi ne tik Lietuvos pareigūnai, bet ir JAV, Jungtinės Karalystė. Vis dėlto kalbos, jog atviros Rusijos pajėgų invazijos į Ukrainą atveju vien JAV Rytų Europoje svarsto dislokuoti tūkstančius karių, o kai kurie sąjungininkai jau nelaukdami ir imasi tokių žingsnių, verčia užduoti paprastą klausimą: jeigu į labai atvirą Rusijos eskalaciją prieš Ukrainą NATO šalys atsako savo pajėgų stiprinimu, kodėl jos tai daro – juk Ukraina nėra Aljanso narė ir jau buvo leista suprasti, kad Kijevą sąjungininkai rems ginklais, diplomatija, bet ne karine jėga, o kam tada reikia papildomų pajėgumų, pavyzdžiui, Baltijos šalyse?
Būtent čia iškilo jau kurį laiką kybojęs Baltarusijos klausimas: šalį vis dar faktiškai valdantis ir nuo Kremliaus priklausomas Aliaksandras Lukašenka ir jo režimas pastarosiomis dienomis įsileido ypač didelį skaičių rusų karių bei technikos. Oficialiai – pratyboms, tačiau NATO šalių, tarp jų ir Lietuvos reakcija rodo, kad tokie Minsko paaiškinimai neįtikina, mat rusų karių sudėtis, skaičius, patys pajėgumai dabar jau ne tik teoriškai, bet ir praktiškai keičia saugumo situaciją.
Pajėgų skaičius ir galimybės
Pirmasis argumentas yra skaičius: A. Anušausko paminėtas „tris-keturis kartus didesnės rusų pajėgos, nei per „Zapad“ pratybas pernai rugsėjį“ rodytų išties precendento neturintį atvejį, kai iš Rytų pusės Lietuvos kaimynystėje stovi ne šiaip pratyboms atvykusi simbolinė rusų karių grupuotė, ką jau darė ir pernai, ir 2017-aisiais per tuometines pratybas „Zapad 2017“, o visa armija.
Būtent armija, kaip vienetas. Kitaip, nei NATO šalyse, kur armija yra nuo 60 tūkst. karių turintis vienetas, Rusijoje tai gali būti ir mažesnis, labiau organiškas, iš kelių skirtingų, netgi kintančių dalinių sudarytas kovinis vienetas. Bet dėl savo misijos, užduočių bei vadovavimo struktūrų jis gali būti vadinamas armija, nors NATO šalyse tai būtų divizijos atitikmuo. Ką rodo skaičiai?
Oficialiais duomenimis pernai į Baltarusiją atvyko 2,5 tūkst. rusų karių, o kitais paskaičiavimas – dvigubai daugiau. Tai reikštų, kad pagal A. Anušausko skaičiavimus, dabar Baltarusijoje jau yra arba tuoj bus sutelkta nuo 15 tūkst. iki 20 tūkst. karių. O tai jau iš esmės prilygtų visos Lietuvos kariuomenei taikos metu.
Ir reikia nepamiršti, kad šie skaičiai yra atsiradę per labai trumpą laiką ir be pačios Baltarusijos karinių pajėgų, kurias sudaro keliasdešimt tūkst. karių, o juos visus A. Lukašenka atsainiai pažadėjo permesti prie sienos su Ukraina.
Žinoma, tai gali būti tik eilinis A. Lukašenkos pareiškimas – permesti visą kariuomenę į pietus nepastebėtai, kai rusų kariai net ir „saugodami“ vakarines Baltarusijos sienas yra kone kasdien fiksuojami, būtų ypač sunku. Ypač dabar, kai NATO šalių žvalgybiniai pajėgumai akylai viską stebi, o neįtikėtini grasinimai Aljanso narėms iš Baltarusijos režimo ruporų skamba kone kasdien.
Ir tai jau kurį laiką yra vienas labiausiai gluminančių veiksnių: Rusija pajėgas permetinėja nuosekliai, bet atvirai, tarsi reklamuotų būsimus veiksmus keliomis kryptimis, kas strategines ir taktines staigmenas mėgstančiam Kremliui atrodytų visiškai nebūdinga ir nelogiška.
Kita vertus, pastaruoju metu dominuoti pradeda tas argumentas, kad neveiksnumas Rusijai apsimoka mažiau, nei rizika atvirai sutelkti pajėgas ir jas panaudoti: vien į Baltarusiją per savaitę jau atvyko per 30 ešelonų traukinių, o tai yra daugiau, nei per mėnesį, likus iki pratybų „Zapad“. Be to, kai kurių šaltinių duomenimis, tai tėra ledkalnio viršūnė, mat tikimasi iki 200 ešelonų. Net jei didžioji dalis šiais ešelonais gabenama yra ne tiek kariai, kiek technika, tai yra įspūdingi skaičiai.
Tačiau į Baltarusiją permetamų pajėgų dydis yra ne mažiau svarbus už jų sudėtį: kokie tai daliniai. Neatsitiktinai iš pradžių į Baltarusiją geležinkeliais gabenama būtent technika, o karius atgabenti lėktuvais ar traukiniais galima daug greičiau.
Skelbta, kad pratybose pagrindinis akcentas bus skirtas priešlėktuvinei gynybai. Ir kai Baltarusijoje pasirodė pirmieji iš dviejų divizionų priešlėktuvinės gynybos kompleksų S-400, tai, regis, turėjo patvirtinti A. Lukašenkos teiginius, kad viskas skirta tik pratyboms.
Bet tada paaiškėjo, kad į Baltarusiją rieda ir įvairesnė technika. Pavyzdžiui buvo identifikuoti šarvuočiai, priklausantys 16-jai gynybos nuo radiacijos, biologinių ir cheminių ginklų brigadai, kuri įprastai dislokuota Ružine, netoli sienos su Kinija. Kam būtent tokio prireikė pratybose Baltarusijoje, jei čia ketinama gintis nuo priešlėktuvinių atakų ir kuo tai siejasi su anksčiau JAV atskleistais įtarimais dėl galimos cheminio ginklo atakos inscenizavimo?
Be to, pats faktas, kad rusų kariai į Baltarusiją permetami iš tolimiausių rytinių Rusijos kampelių, nuo sienos su Kinija: šarvuočiai BMP-3, tankai T-72B3 ir T-80, priklausantys jūrų pėstininkams iš 155-osios brigados Vladivostoke jau pastebėti Baltarusijoje.
O dar daugiau padėtį keičia A. Lukašenkos ilgai trokšti balistinių raketų kompleksai „Iskander-M“. Šių branduolinį ginklą galinčių gabenti trumpojo nuotolio raketų dislokavimas Baltarusijoje yra precendento neturintis atvejis, kuris reiškia reikšmingą eskalaciją.
„Iskander-M“ raketos gali šaudyti 500 km nuotoliu ir gabenti tiek konvencinę 800 kg kovinę galvutę, tiek branduolinę, 80 kilotonų galios galvutę. Palyginimui, 1945-siais virš Hirošimos susprogdintos atominės bombos galia prilygo 16 kilotonų.
Strategiškai pasirinkta dislokacijos vieta Osipovičiuose taip pat reiškia, kad iš ten „Iskander“ gali šaudyti visomis svarbiausiomis kryptimis – dengia visą Lietuvą, gali pasiekti Kijevą, JAV pajėgas Lenkijoje arba Suvalkų koridorių – strategiškai svarbų ir siaurą ruožą tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Stiprinamas ir oro pajėgų elementas. Rusų ir baltarusių naikintuvų Su-30 pilotai pastarąsias kelias savaites jau treniruojasi veikti išvien Baltarusijos oro erdvėje, o artimiausiu metu prie jų prisijungsianti eskadrilė iš 12 naikintuvų Su-35 reikšmingai sustiprins karinių oro pajėgų elementą.
Tai yra vieni pajėgiausių rusų naikintuvų, galintys užtikrinti viršenybę ore – Rusija teturi apie 100 tokių orlaivių, tad vienos eskadrilės permetimas į Baltarusiją irgi yra reikšmingas žingsnis – naikintuvai turėtų atsidurti netoli Lietuvos esančiame Lydos aerodrome, Baranovyčiuose, kur steigiamas bendras rusų ir baltarusių pilotų rengimo centras bei Mačiuliščiuose – dar viename kariniame aerodrome šalia Minsko.
Galiausiai ne mažiau svarbus ir atvykusių pajėgų planas: ką jie ketina veikti. Dalyvavimas vasario 10-20 dienomis oficialiai vyksiančiose pratybose yra oficialioji priežastis.
Tačiau tokias pratybas rengti tvyrant įtampai po to, kai vos prieš pusę metų buvo surengtos pratybos „Zapad“ atrodo mažų mažiausiai keista. Juo labiau, kad per „Zapad“ vėl buvo imituojami karo su NATO scenarijai, kurie ne tik nieko gero nežada Lietuvai, mat pratybose imituoti būtent jungtinių rusų ir baltarusių karių veiksmai vakarų kryptimi, bet ir kitoms regiono valstybėms.
NATO pastiprinimai – ar ne per vėlai?
Būtent tokie rusų veiksmai sulaukė ne tik dėmesio, bet ir atsako iš NATO. Kitaip, nei dėl sankcijų nesugebančioje susitarti ir vieną už kitą gilesnius susirūpinimus reiškiančioje ES, Aljanse, regis, į situaciją žiūrima rimtai: kad tai nėra vien „Rusijos ir Ukrainos krizė“, o potenciali grėsmė NATO narėms dėl pakitusios jėgų pusiausvyros, kuri, nepaisant NATO priešakinių pajėgų dislokavimo ir taip jau kurį laiką buvo Aljanso narių regione nenaudai.
Pirmuoju signalu, kad Aljansas ne tik žodžiais, bet ir veiksmais imsis stiprinti Rytinių NATO narių saugumą tapo Danijos pranešimas, kad ši šalis sustiprins NATO Oro policijos misiją Šiauliuose keturiais naikintuvais F-16. Danija buvo viena pirmųjų šalių ir viena daugiausiai dalyvaujančių NATO oro policijos misijoje nuo 2004 m.
Tad šios ištikimos Baltijos šalių sąjungininkės naikintuvų pasirodymas neturėtų pernelyg nustebinti, net jei užduotis – saugoti Baltijos oro šalių erdvę yra kiek kitokia, nei prieš keliolika ar net kelerius metus: tvyrant įtampos atmosferai rusų naikintuvai gali skraidyti jiems nepažįstamoje erdvėje, tad įmanoma ir provokacijų galimybė.
Kad tokių gali kilti pasienyje, jau leido suprasti ir Baltarusijos režimo kontroliuojamas pasienio komitetas, kuris paskelbė žinią, esą lenkų pareigūnai norėjo pagrobti baltarusių pasienietį. Tokių „grobimo“ atvejų istoriją gerai turėtų prisiminti Lietuva.
Būtent 1940-ųjų gegužę–birželį prasidėjo sovietų provokacijos pasienyje ir istorijos apie lietuvių pareigūnų tariamai grobiamus sovietų raudonarmiečius: tada Kremlius įteikė ultimatumą Lietuvai ir ją okupavo.
Iš JAV planuoja atgabenti tūkstančius
Iš Aljanso sulaukiama vis daugiau ženklų, kad rytinių narių apsaugos stiprinimu susirūpinta ne juokais: NATO narės paskelbė padidintą pajėgų parengtį ir siunčia papildomų laivų bei naikintuvų į Rytų Europą, taip stiprindamos atgrasymo taktiką ir gynybą.
Ir nors dauguma šių priemonių gali pasirodyti simbolinės arba net suplanuotos anksčiau, JAV pirmadienį vykusi spaudos konferencija Pentagone atskleidė kai ką daugiau.
Pentagono atstovas Johnas Kirby sakė, kad „padidintą parengtį“ daliniuose, kurie bendrai sudaro apie 8,5 tūkst. karių, kurie, anot J. Kirby, būtų priskirti NATO greitojo reagavimo pajėgoms (NATO Response Force, NRF), „jeigu jos būtų aktyvuotos“. Toks „kas būtų jeigu būtų“ žodinis šokis neprasprūdo pro ausis amerikiečių žurnalistams – pasipylė klausimai apie detales, priežastį.
„Labai aišku, kad rusai šiuo metu neturi jokių ketinimų deeskaluoti padėtį“, – JAV prezidento ir karinės vadovybės patvirtintą sprendimą aiškino J. Kirby. Ir nors jis nesileido į išsamius paaiškinimus, kokie konkrečiai JAV daliniai ir kur aktyvuojami ir kaip tai atsilieps NATO, kai kurios detalės yra išties iškalbingos.
Vien pats skaičius – 8,5 tūkst. karių reiškia, kad aukštoje parengtyje laikomos dvi brigados kovines grupes su paramos elementais. Be to, J. Kirby pripažino, kad vieni turi būti pasiruošę vykdyti užduotis per 18-36 val. nuo įsakymo gavimo – taigi, greitojo reagavimo pajėgoms priskirti 82-osios ir 101-osios desantininkų divizijų kariai, o kitų, tikėtina, sunkesnių, šarvuotųjų dalinių parengtis sutrumpinta iki 5 dienų.
Šaltojo karo laikais tokia praktika – reikšmingos apimties JAV pajėgų perkėlimas į Europą – buvo kone kasmetinių pratybų dalis ir vadinosi REFORGER. Pastaraisiais metais JAV kaip tik treniravosi atgaivinti šią praktiką bei įgūdžius bei mobilizuoti reikšmingas pajėgas permetimui į Europą.
Vien tai, kad pranešęs apie amerikiečių karių parengties padidinimą Pentagono atstovas paminėjo NATO Greitojo reagavimo pajėgų galimą aktyvavimą rodo, kad tokie scenarijai yra ne šiaip svarstomi Aljanse, o patys planavimo procesai, procedūros jau yra pradėtos, tik tai dar viešai neskelbiama.
NRF pajėgas sudaro 40 tūkst. karių, kurių smaigalys yra Ypač greitojo reagavimo pajėgos (VJTF) – kelių tūkstančių karių vienetas, o teoriškai pirmieji brigados dydžio daliniai turėtų būti dislokuojami per 48 val. nuo įsakymo gavimo, nors pastaraisiais metais atliktos pratybos parodė, kad realus terminas gali užtrukti iki 5 dienų, o viso NRF dislokavimas – dar ilgiau.
Jei Rusijai geležinkeliais permesti reikšmingas pajėgas prie Ukrainos sienų ir į Baltarusiją prireikė savaičių ir visa tai buvo daroma be jokių trikdžių, tai sąjungininkams ir ypač amerikiečiams norint aktyvuoti NRF reikia įveikti daug geografinių, politinių kliūčių.
Pavyzdžiui, nepilnos sudėties JAV brigadai iš Teksaso pasiekti dislokacijos vietą Lenkijoje su trumpu išankstiniu perspėjimu prireikė 15 dienų.
Jei lengvi daliniai – lėktuvais greitai pergabenami parašiutininkai, specialiųjų pajėgų kariai gali būti dislokuojami per pusę paros, tai šarvuotosios technikos sutelkimas, pakrovimas į laivus, gabenimas, iškrovimas, šaudmenų, karių, kuro ir kitų atsargų priskyrimas bei kelionė link tikslo užtrunka. Ir tai – jei nėra jokių papildomų kliūčių ar tiesioginės grėsmės gabenamai technikai.
Kita vertus, amerikiečių signalizavimas apie jau vykdomus pasiruošimus yra signalas, kad NATO NRF pajėgos jau gali būti sulaukusios panašių įsakymų stiprinti parengtį ir būti pasiruošusioms greičiausiam įmanomam perdislokavimui.
Šiuo metu nuo sausio 1-osios VJTF pajėgoms vadovauja Prancūzija, kurios priskirta bendra brigada su vokiečių kariais bei technika turėtų būti pasiruošusi perdislokavimui. Problema ta, kad Paryžius ir Berlynas kol kas labai atsargiai vertina situaciją, kitaip nei Vašingtonas, Londonas ar juo labiau Baltijos šalių sostinės nemato tiesioginės grėsmės iš Rusijos ir netgi trukdo pastangoms, pavyzdžiui, stiprinti Ukrainos pajėgumus.
Bet J. Kirby labai aiškiai pažymėjo, kad tūkstančių amerikiečių pajėgų parengties didinimas ir kiti veiksmai daromi ne dėl Ukrainos, kurią amerikiečiai rėmė ir rems ginklais, nepakeliamų sankcijų Rusijai bausme, jei Kremlius ryšis eskalacijai, o dėl bendros saugumo situacijos Europoje. Ir jeigu NRF nebūtų aktyvuotas arba užtruktų, J. Kirby per spaudos konferenciją leido aiškiai suprasti –
amerikiečių greitojo reagavimo smaigalys pasiruošęs veikti vienas su pasirinktais sąjungininkais.
Tokį JAV nusiteikimą bei pačią saugumo situaciją pastarosiomis dienomis dramatiškai reikšmingai pakeitė tik A. Lukašenkos Baltarusija ir joje pasirodę rusų kariai.
Norint atkurti pusiausvyrą ar bent jau sumažinti rusų pranašumą regione bei, kai pripažino pats J. Kirby, „nuraminti sąjungininkus“, daroma viskas, kad amerikiečių vadovaujamos pajėgos kuo greičiau pasirodytų Europoje, jei tik to prireiktų. Tad artimiausiu metu galima tikėtis NATO NRF aktyvavimo ir aukštesnės karinės parengties visuose Aljanso šalių kariniuose daliniuose. Tiesa, vienas klausimas lieka neatsakytas: ar tai atgrasys Rusiją, ar kaip tik – pati NATO, dar nespėjusi mobilizuoti savo pajėgų, tik išprovokuos rusus bei baltarusius imtis papildomų agresyvių iniciatyvų?
