A. Tapinas. Je suis – kas? Charlie, Garisa, o gal Bradauskas?

 (527)
Čia bus visko. Analizės, subjektyvių pastebėjimų, ironiškų detalių ir netgi nevykusių haiku. O nuo ko pradėti pirmąją skiltį? Nuo abejingumo ir aklumo.
Andrius Tapinas
Andrius Tapinas
© DELFI (T.Vinicko nuotr.)

„Je suisCharlie“ – šaukė visas pasaulis sausį po tragiškos teroristų atakos Paryžiuje, kai žuvo 12 „Charlie Hebdo“ žurnalistų. „Je suis Charlie“ – šaukėme ir mes iki užkimimo. Dešimtys straipsnių ir analitinių komentarų. Iki kaulelio išnarstytos aplinkybės. Tiesioginės transliacijos iš paramos žygių ir kritika prezidentei, kad ji ten nedalyvavo. Polemika, ar aš esu Charlie, ar vis dėlto ne. 

Kovą į Alpes trenkiasi bepročio pilotuojamas „Germanwings“ lėktuvas, atimdamas 150 niekuo dėtų žmonių gyvybes. Pasaulis vėl kunkuliuoja. Verdame ir mes – eterio minutės virsta valandomis, spaudos puslapiai ir portalų erdvės užpildytos komentarais, pastebėjimais, aviacijos specialistų analize, valstybės vadovų užuojautomis. 

Fast forward – ne tiek ir toli, tik iki balandžio 2 d. Teroristai Kenijos Garisos mieste iššaudo universitetą. Dėl bepročių siautėjimo 147 krikščionys studentai baigia savo žemiškąjį kelią, subyra niekuo dėtų jaunų žmonės svajonės ir planai. 

Ir mes matome matematiką. 147 nėra adekvatu 150. 147 nėra adekvatu netgi dvylikai. Nes Vakarų pasaulis savo tyla pasakė garsiai – gyvybė Afrikoje ir gyvybė Paryžiuje ar snieguotame Alpių šlaite nėra vienoda.

147 nėra adekvatu 150. 147 nėra adekvatu netgi dvylikai. Nes Vakarų pasaulis savo tyla pasakė garsiai – gyvybė Afrikoje ir gyvybė Paryžiuje ar snieguotame Alpių šlaite nėra vienoda.
Andrius Tapinas

Nėra protestų mitingų ir maršų Europos miestų gatvėse. Nėra pasaulio galingųjų reakcijos. „Kur jūs, žmonės?“ – Twitteryje klausia priblokšti ir nusivylę Kenijos žmonės ir juos palaikantys. Kur #JesuisGarissa? Ko gero, vienintelis popiežius Pranciškus ant pečių priėmė šį slegiantį krūvį savo liūdname Velykiniame kreipimesi.

O mes? O ką mes? Mes tokie patys kaip ir Vakarai. Mums tai nesvarbu. Per penkias dienas nuo Garisos didieji naujienų portalai persispausdino po kelias BNS žinutes ar išsivertė užsienio agentūrų pranešimus. Nė vieno komentaro. Nė vieno bandymo paaiškinti žmonėms, kas ir kodėl nutiko Garisoje. Žinių tarnybos informavo sausai kaip apie eilinį buitinį įvykį. Savaitinės apžvalginės TV laidos apie tai nė neužsiminė. 

Tik prezidentė iš valstybės vadovų pareiškė užuojautą Kenijai, tačiau ir tą pačią nebuvo lengva rasti. Kiti gi nepasmerkė vienos žiauriausių teroro atakų per pastaruosius metus. Kaip sakė Retas Batleris – „jei atvirai, Skarlet, man nusispjaut“. 


Ministre Pirmininke – man gėda dėl jūsų.
Seimo Pirmininke – jau įprastas jausmas.

Bet man gėda ir dėl savęs. Ir dėl savo kolegų. Dėl mūsų tylos. Kartu garsiai kalbame apie globalizaciją, bet nesuprantame jos. Paryžius arti, o al-Shebab, Boka Haram ar ISIS kažkur labai toli, gal net už horizonto. Mes dar nesuprantame, kad ne savo noru tapome globalaus karo dalimi. Karo, kurį išprotėję ginkluoti fanatikai, bando primesti Civilizacijai. Šiandien jie už horizonto, rytoj jie mūsų kieme. Ir mūsų kiemo riba nesibaigia ties Lazdijais. Jau nesibaigia. 

1978 metais išleistoje knygoje „Orientalism“ politikos teoretikas Edvardas Saidas pastebėjo, kad Vakarų kultūra ir žiniasklaida visuomet turėjo ir turės polinkį ignoruoti arba marginalizuoti tai, kas už Europos ar JAV ribų. Mes esame stiprūs, protingi ir išsilavinę Vakarai, o jie yra Jie. Kažkur toli.

Mes norime būti Vakarais. Mes kopijuojame Vakarus kaip maža mergaitė su mamos drabužiais besimaivanti prieš veidrodį. Dėl to šiandien mes šarliai, o ne garisos. Ir tuo pačiu piktinamės, kai Vakarai abejingai reaguoja į įvykius ir žūstančius žmones Ukrainoje. Tai kur to rūpesčio riba? Kur baigiasi mūsų kiemas ir mūsų rūpesčiai? Ties Kijevu ar Paryžiumi? Ir ko reikėtų, kad mūsų rūpestis nusitęstų iki Garisos?

Ribos

„Žmonėms tai neįdomu“ – deklaruoja lietuviškoji žiniasklaida. Ir jie teisūs. Jei Garisa neįdomi net valstybės vadovui, tai paprastam žmogui ji neįdomi dar labiau. 

Visuomenės susidomėjimo ribos traukiasi. Jos traukiasi su kiekviena jauno žmogaus neperskaityta knyga, su kiekviena rašybos klaida, su kiekvienu „spausk ir pamatyk skandalingą iškirptę“ tekstu. Jos traukiasi su kiekvienu atleidžiamu vyr. redaktoriumi, su kiekvienu bandymu paversti žiniasklaidą tokiu pačiu verslu kaip dešrų ar alaus gamyba. Žiniasklaida yra verslas ir privalo būti pelninga – deklaruoja naujojo amžiaus vadybininkai. Kiekvienas turinio pikselis, kvadratinis centimetras, decibelas ar sekundė turi būti optimizuota. Mažiausi kaštai, didžiausios pajamos. Ir jie teisūs.

Živilei Pinskuvienei priklausančio laikraščio „Širvinta“ sukurta apklausa „Kaip vertinate VRK sprendimą naikinti balsavimo Širvintų rajone rezultatus“ ir du atsakymo variantai – a) tai neskaidru, b) tai susidorojimas su Živile Pinskuviene, man iki šiol stovi prieš akis kaip kertinis sociologijos pavyzdys.
Andrius Tapinas

Su jais sutinka politikai, kuriems patinka optimizuota ir mažai klausianti žiniasklaida. Su jais sutinka reklamos davėjai, kurie skirsto milijoninius biudžetus nekvestionuodami, ar tikrai save socialiai atsakingu vadinantis verslas turėtų reklamuotis šalia politinės ar socialinės „degradų žurnalistikos“. Taip, mes jau turime tokį terminą. Sutinka su jais ir patys žurnalistai, nes jie, pasak Rimvydo Valatkos, nori naujų batų.

Kalbėdamas su norinčiais dirbti žiniasklaidoje visada sakau – jūs ateisite pas didžiausią moralinę krizę išgyvenantį sunkiai sergantį ligonį, kuris ne gydomas, o optimizuojamas, o jo teises turinčios ginti organizacijos apsiriboja surengtais senjorų ping-pongo turnyrais. Ar būsite pasiryžę duoti Hipokrato priesaiką? Nes dabar mes labiau esame linkę duoti Hipokrito priesaiką.

Aš galvoju, kad galvoju. 

O čia trumpai apie tai, ką pamačiau ir kokios įvairios mintys kilo. 

...apie batus

Grįžtu prie Rimvydo Valatkos pastebėjimo apie batus. Ne tik žurnalistai nori naujų batų. Naujų batų nori ir redaktoriai. Gerų batų jie nori, kad būtų tikras kailis viduje, kad kulnai smagiai kaukšėtų ir kad ne gėda būtų į žmones išeiti. Dėl tokių batų galima ir pasistengti. 

Padirbėti vietiniams politikams, carams ar recidyviniams balsų pirkėjams. Živilei Pinskuvienei priklausančio laikraščio „Širvinta“ sukurta apklausa „Kaip vertinate VRK sprendimą naikinti balsavimo Širvintų rajone rezultatus“ ir du atsakymo variantai – a) tai neskaidru, b) tai susidorojimas su Živile Pinskuviene, man iki šiol stovi prieš akis kaip kertinis sociologijos pavyzdys. Bet geri batai yra geri batai. 

Pasigerinti batų kokybę gali ir redaktoriai, rašantys tokio tipo straipsnius savo laikraščiuose – „Na, ką, mieli pensininkai, gamybininkai ir kiti parapijiečiai, teks ir vėl susiveržti diržus. Politikos trubadūrai prieš šventes rėžė iš peties – militarizmo paradui teks papildomai skirti dar 149 milijonus. Eurų, ne litų. Tik ar tikrai patys tratinsime tais prabangiais pabūklais? O gal jie atiteks ne mums? Juk jau kuris laikas Rytų frontui kėsinamasi tiekti tuos galvažudžių įnagius, net jei dėl to kiltų ir Trečiasis pasaulinis karas su nauja Hirošima ir Nagasakiu. Dabar gi tikras patriotas privalo rūpintis ne Lietuva, o Ukraina.”

Žaviuosi partijos bičiuliais, kurie papozavę žiniasklaidai kaip modernūs ir moralūs, prisiminė lietuvių liaudies patarlę, kad tas pats daiktas tik kitoje kišenėj vagos negadina ir sukeitė vietomis komitetų pirmininkus.
Andrius Tapinas

Kitokia nuomonė? Žinoma. Nuoširdi demagogija? Žinoma. Tik turim ir duomenų, kad už tokias nuoširdžias nuomones retkarčiais pristato ir naujus batus iš vienos gražios tautos vardu pavadintos gatvės. Dailioje dėžutėje, su geriausiais linkėjimais ir nenuimta etikete. Net nepasakytum, kad nuimti nuo kojų kur nors Kramatorske ar Luhanske.
Šiek tiek liūdna, bet prieš naujus batus nepašokinėsi.

...apie D raidę

Bronius Bradauskas yra gyvas D raidės simbolis. D raidės, kurią LSDP partija prarado pasikeisdama iš LDDP. Pavadinimas pasikeitė, bet D raidės apologetai ir patriarcho Algirdo sekėjai liko. Ir B. Bradauskui nesuprantama, kaip savi gali pradėti klibinti jo Biudžeto ir finansų komiteto kėdę. 

Aš liūdžiu kartu su juo, matydamas socialdemokratiško raudonio netekusius Broniaus Bradausko skruostus, jo užlaužtas tragiškai nusvirusias rankas, jo sielos šauksmą „tai dabar užauginęs gabų sūnų, kuris tapo VMI viršininku, turiu kentėti ant senatvės“.

Aš jaučiu jo skausmą tarp menčių, kur įsmigo išgaląstas partijos bičiulių Algirdo „Bruto“ Butkevičiaus ir Gedimino „Kasijaus“ Kirkilo durklas.

Aš suprantu slystančią žemę iš po kojų. Juk patriarchas pasakė, o teisininkai pakartojo, kad „vsio zakono“, tai ko dar norit. Negi senieji užkeikimai ir magiškos frazės nebeveikia. Negi tikrai pasikarti reikės.

Jesuisbradauskas

Ir aš žaviuosi partijos bičiuliais, kurie papozavę žiniasklaidai kaip modernūs ir moralūs, prisiminė lietuvių liaudies patarlę, kad tas pats daiktas tik kitoje kišenėj vagos negadina ir sukeitė vietomis komitetų pirmininkus. Senolių išmintis praverčia. 

...apie sviestą 

Lietuvos kariuomenė gauna didesnį finansavimą, žmonės veržiasi paremti mūsų karius ir skiria jiems 2 proc. pajamų mokesčio, perkama daugiau ir modernios ginkluotės. Visa tai gerai, bet man neramu dėl Viliaus Kaikario. Ar užteks jam sviesto sutepti naujiems ginklams? 

…apie detales

Velnias slypi detalėse. Ir čia atrandu bendrą vardiklį tarp vienas kitam nuolat oponuojančių europarlamentarų Rolando Pakso ir Antano Guogos. Vienas atsiunčia velykinį sveikinimą, kuriame pasirašo kaip „preSidentas Paksas”, o kitas, mėgstantis pasididžiuoti anglų kalbos žiniomis, sveikina mus su „Happy Eastern“. Smulkmena, žinoma, bet kaip sako Darbo partija ir Pinskų šeima – didelės klaidos prasideda nuo mažų. 

...apie bumbsėjimą

Nieko negaliu su savimi padaryti. Kiekvieną kartą skaitydamas patriotiškus Vygaudo Ušacko tekstus ir pasisakymus girdžiu kamuolio bumbsėjimą Maskvos valstybinio universiteto sporto salėje ir Sergejaus Ivanovo riksmus: „Вйгаудас, дай мяч, пас дай своим. Отлично, Вйгаудас, так держать“. Turbūt reikės apsilankyti pas daktarą. 

Savaitės citata 

Henrikas Daktaras – „Aš nesu Osama bin Ladenas“. Labai svarbus ir savalaikis prisipažinimas. Jei būtų pasakyta atvirkščiai, lėktų ne vieno aukšto Pentagono pareigūno galva.

Haiku 

Ir atsisveikinu su nevykusiu haiku, bet ką jau – teks kentėti.

Lūšis sustingsta
Miške vėl Bronius brenda
Įraudęs. Tad ramu

www.DELFI.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Pjūvis

V. Laučius. Žiūrėti tai ir visiems balsuoti – prasminga? Turbūt juokaujate (245)

Už tai, kad Seimo darbas virsta kvailyste, eilinį kartą galima dėkoti Darbo partijai. Štai liūdno vaizdo „darbietis” Valentinas Bukauskas stumia seną kvailą idėją – sumažinti Seimo narių skaičių. Sovietinės virėjos avataras Lietuvoje – Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, žinoma, šiam siūlymui pritaria.

T. Kačerauskas. Kodėl L. Donskio nesėkmės virto jo sėkmėmis (118)

Kaip ir daugelį žmonių, mane taip pat sukrėtė žinia apie L. Donskio staigią mirtį. Jo kritiškų pasisakymų ypač trūks mūsų viešame gyvenime. Šie samprotavimai paremti pokalbiais su juo ir keliais jo interviu. Dėl savo išsilavinimo ir veiklos priklausau tai žmonių grupei, kuriai L. Donskis save priskyrė, – filosofams. Vis dėlto jo santykiai su Lietuvos filosofais – ypač intriguojantys. Tą patį galima pasakyti apie jo santykius su liberalais ir su Vilniumi. Apie šiuos trejopus jo santykius tuoj pakalbėsiu.

R. Valatka. Po auksinių šakučių – auksinis Vilniaus Sporto rūmų remontas? (364)

Mažinam Seimo narių skaičių iki 111? Taip! Nueinanti Seimo dauguma krykštauja radusi tautai žaislą. Ateinantieji žada mums pastatyti T. Campanellos „Saulės miestą“. Su Karjeros agentūra ir vimdymo nuo vyno etiketėmis. O Vilniaus Sporto rūmuose šmirinėjančios žiurkės krebžda apie tai, ant ko pasimausim po auksinių šakučių.

V. Rubavičius. Kokia ateitis laukia Europos Sąjungos? (136)

Slovakijos sostinėje Bratislavoje rugsėjo 16 d. buvo surengtas neformalus Europos Sąjungos (ES) šalių vadovų susitikimas, turėjęs padėti valstybių lyderiams galų gale išsiaiškinti pagrindines Sąjungą kamuojančias problemas, kurios dar labiau išryškėjo Didžiajai Britanijai nutarus atsiskirti.

Sekmadienio Evangelija. Pomirtinis gyvenimas (322)

Jėzus pasakė fariziejams: „Gyveno kartą vienas turtuolis. Jis vilkėjo purpuru bei ploniausia drobe ir kasdien ištaigingai puotaudavo. O prie jo rūmų vartų gulėjo votimis aptekęs elgeta, vardu Lozorius. Jis troško numarinti alkį bent trupiniais nuo turtuolio stalo, bet tik šunes atbėgę laižydavo jo votis.