Apie tokią šokiruojančią Š. Korėjos lagerių realybę pasakojama neseniai Lietuvos knygynuose pasirodžiusioje knygoje „Pabėgimas iš lagerio Nr. 14“, kuri daugelyje pasaulio šalių tapo bestseleriu. „Pabėgimas iš lagerio Nr.14“ – tai Šino Dong-hyuko – pirmojo žmogaus, kuris gimė lageryje ir iš jo sugebėjo pabėgti – gyvenimo istorija.
Pateikiame ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos.
Iš skyrelio „Aristokratija“
Šinui buvo devyneri, kai jį užgriuvo Šiaurės Korėjos kastų sistema.
Jis su maždaug trisdešimčia savo klasės draugų ankstyvą pavasarį ėjo link traukinių stoties, kur juos pasiuntė mokytojas, kad iš vagonečių surinktų per krovą išsibarsčiusias anglis. Stotis buvo netoli pietvakarinio Lagerio Nr. 14 kampo. Norėdami ten patekti, mokiniai turėjo praeiti žemiau Bowiwono (lagerio sargybinio) gyvenamos aptvertos teritorijos, įsitaisiusios ant skardžio virš Taedongo upės.
Sargybinių vaikai ten gyveno ir lankė mokyklą. Šinui ir jo klasės draugams einant pro šalį, jie šaukė: „Reakcionierių kalių vaikai ateina!“
Į kalėjimo vaikus skriejo kumščio dydžio akmenys. Skardis – viršuje, žemiau – upė, vaikai neturėjo kur pasislėpti. Akmuo, palikdamas gilią žaizdą, kliudė Šinui veidą, tiesiai po kairiąja akimi. Jis ir kiti vaikai sukliko ir savo kūnais uždengė purviną kelią, rankomis bandydami apsaugoti galvas. Antras akmuo Šinui sutrenkė pakaušį, jis krito ant žemės ir neteko nuovokos. Kuomet galva prašviesėjo, akmenų lietus jau buvo liovęsis.
Daugelis bendraklasių inkštė ir kraujavo. Jo klasės draugė ir kaimynė Moon, neseniai kasykloje netekusi kojos piršto, buvo užmušta. Šino klasės seniūnas, kuris turėjo būti savotiškas brigadininkas atliekant tos dienos darbus, taip pat buvo negyvas.
Tą rytą mokykloje mokytojas buvo liepęs skubėti į traukinių stotį ir pradėti dirbti. Jis sakėsi prisijungsiąs vėliau. Kai mokytojas pagaliau atėjo keliu ir pamatė kraujuojančius mokinius, išsibarsčiusius ant kelio, baisiai supyko.
„Kaip jūs drįstate neiti dirbti?“ – šaukė jis.
Vaikai baikščiai paklausė, ką daryti su neatgavusiais sąmonės bendraklasiais.
„Neškite juos ant nugarų, – liepė jis. – Viskas, ką jums reikia daryti, tai uoliai dirbti.“
Vėliau, pastebėjęs Bowiwono vaikus kur nors lageryje, Šinas, jei tik galėdavo, tuoj pat pasukdavo į priešingą pusę.
Bowiwono vaikai turėjo visas priežastis mėtyti akmenis į tokius, kaip Šinas. Jo kraujas – kaip ir kitų beviltiškų nusidėjėlių – buvo baisiausiai užterštas. Bowiwono vaikai, kad ir kaip ten būtų, buvo kilę iš šeimų, palaimintų Didžiojo lyderio.
Kad galėtų identifikuoti ir izoliuoti pagautus savo politinius priešininkus, 1957-aisiais Kim Il Sungas (Kim Ir Senas) sukūrė naujojo feodalizmo „praretinimo“ tvarką, grįstą kilme. Valdžia suklasifikavo ir didžiausiais mastais suskirstė visą Šiaurės Korėjos gyventojų populiaciją, remiantis suvokiamu individo tėvų ir senelių patikimumu. Šiaurės Korėja save vadino „darbininkų rojumi“, tačiau net jeigu ir deklaravo ištikimybę komunistiniams lygybės idealams, ji sukūrė vieną griežčiausių pasaulyje kastų sistemą. Buvo sukurtos trys didelės klasės ir penkiasdešimt vienas pogrupis.
Kastų piramidės viršuje esančios klasės branduoliui priklausantys žmonės dirbo valdžioje, Korėjos darbininkų partijoje, buvo kariuomenės vadai, žvalgybininkai. Šios klasės esmė buvo ūkių darbininkai, kareivių, žuvusių Korėjos karo metu, šeimos, taip pat – kareivių, tarnavusių Kim Il Sungo kovos prieš japonų okupaciją metu, šeimos bei valstybės tarnautojai.
Kitas lygmuo buvo banguojanti arba neutrali klasė, kuriai priklausė kareiviai, techniniai darbuotojai ir mokytojai. Ties piramidės dugnu išsidėstė nedraugiška klasė, kuriai priklausantys buvo įtariami valdžios kritika. Ją sudarė buvusieji turto savininkai, pabėgėlių į Pietų Korėją giminaičiai, krikščionys ir visi, dirbę japonų okupacinei vyriausybei, kontroliavusiai Korėjos pusiasalį prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jų palikuonys dabar dirba kasyklose ir gamyklose. Jiems draudžiama mokytis universitetuose.
Be karjeros apribojimų sistema numatė ir geografinį išsidėstymą, nes Pchenjane ir jo apylinkėse leidžiama gyventi tik pagrindinei, aukščiausiai, klasei. Daugelis nedraugiškosios klasės narių buvo ištremti į tolimiausias provincijas ties Kinijos siena. Kai kurie neutralios klasės nariai galėjo pakilti į kitą kastą, įstodami į Korėjos žmonių armiją uoliai tarnauti ir – dėl sėkmės bei ryšių – užsitikrinti žemesnį vadovaujamą postą partijoje.
Be to, staigus privačios rinkos augimas lėmė kai kurių prekiautojų, priklausančių priešiškai klasei, praturtėjimą, leidžiantį jiems kyšininkaujant nusipirkti geresnes gyvenimo sąlygas, nei turi dalis politinio elito.
Taigi, kalbant apie valdančias pozicijas, šeimos praeitis lėmė beveik viską – įskaitant ir teisę svaidyti akmenis į Šiną.
Vieninteliai, laikomi pakankamai patikimais, kad galėtų tapti sargybiniais politiniuose kalėjimuose-lageriuose, buvo tokie žmonės, kaip An Myeong Chulas, Šiaurės Korėjos žvalgybos pareigūno sūnus. Į Bowibu jis buvo priimtas devyniolikos – po dvejų metų tarnybos kariuomenėje. Kaip priėmimo proceso dalis buvo patikrintas visos jo šeimos lojalumas režimui. Taip pat jam buvo liepta pasirašyti dokumentą, kad jis niekada neatskleis lagerių egzistavimo fakto. Šešiasdešimt procentų iš dviejų šimtų vaikinų, kartu su juo priimtų į sargybinių tarnybą, taip pat buvo žvalgybos pareigūnų sūnūs.
An dirbo sargybiniu ir prižiūrėtoju keturiuose lageriuose (tarp jų nebuvo Lagerio Nr. 14) septynerius metus iki 1980-ųjų pabaigos, 1990-ųjų pradžios. Jis pabėgo į Kiniją 1994-aisiais po to, kai tėvas, kuris buvo atsakingas už maisto tiekimą regionuose, įsivėlė į konfliktą su vyresnybe ir nusižudė. Radęs būdą perbėgti į Pietų Korėją, An Seule įsidarbino bankininku, vedė pietų korėjietę. Pora turi du vaikus. Vyras tapo žmogaus teisių aktyvistu. Po pasitraukimo iš šalies jis sužinojo, kad jo sesuo su broliu buvo pasiųsti į darbo stovyklą, brolis vėliau ten mirė.
Kai kalbėjomės valgydami kinų maistą Seule 2009-aisiais, An vilkėjo tamsiai mėlyną kostiumą, baltus marškinius, dryžuotą kaklaraištį ir pusiau rėminių konstrukcijų akinius. Atrodė pasiturintis, kalbėjo negarsiai, rinkdamas žodžius. Ir vis dėlto tai buvo bauginančio sudėjimo vyras – ilgomis rankomis, plačiapetis.
Ruošdamasis būti sargybiniu, jis mokėsi korėjietiško kovos meno taikvando, riaušių malšinimo technikų, buvo instruktuojamas nesijaudinti, jei jo elgesys sužeistų kalinius ar sukeltų mirtį. Lageriuose jis įprato mušti tuos, kurie neįvykdydavo dienos darbo kvotos. Jis prisimena mušęs kuprotą kalinį.
„Buvo normalu mušti kalinius“, – pasakojo jis, aiškindamas, kad instruktoriai mokė jį niekada nesišypsoti, galvoti apie kalinius tarsi jie būtų „šunys ir kiaulės“.
„Buvome mokomi negalvoti apie juos kaip apie žmogiškas būtybes, – sakė jis. – Instruktoriai liepė nerodyti užuojautos, gailesčio ir grasino: „Jei taip pasielgsi, pats tapsi kaliniu.“
Nepaisant draudimo rodyti gailestį, buvo ir keletas kitų nurodymų, kaip elgtis su kaliniais. An tvirtino, kad sargybiniai galėjo laisvai tenkinti savo instinktus ir iškrypimus, dažnai vilioti patrauklias, jaunas moteris, kurios paprastai tenkindavo seksualinius įgeidžius norėdamos, kad su jomis geriau elgtųsi.
„Jei tokie ryšiai baigdavosi nėštumu, moterys ir jų vaikai būdavo nužudomi, – sakė An, užsimindamas, kad savo akimis matė metaliniais strypais uždaužytus naujagimius. – Tokio elgesio lageriuose pagrindas buvo teorija, jog reikia „išvalyti“ tris kartas netinkamai mąstančių šeimų. Taigi leidimas gimti dar vienai kartai šiai teorijai prieštaravo.“
Sargybiniai galėjo būti priimti į universitetą, jei pagaudavo bandantį pabėgti kalinį – tai buvo skatinimo sistema, kuria naudojosi ambicingi sargybiniai. Jie leisdavo kaliniams bandyti bėgti, pasakojo An, ir nušaudavo, jiems dar nepasiekus lagerį juosiančios tvoros. Vis dėlto dažniausiai, anot An, kalinius mušdavo – kartais iki mirties – paprasčiausiai iš nuobodulio ar dėl prastos nuotaikos.
Bus daugiau.
Plačiau apie tai skaitykite: