Apie Š. Korėjos valstybės politiką ir šiurpų uždariausios pasaulio šalies žmonių gyvenimą pasakojama spalio pradžioje Lietuvos knygynuose pasirodžiusioje knygoje „Pabėgimas iš lagerio Nr. 14“. Tai tikrais faktais paremta lageryje gimusio ir iš jo pabėgusio Šino Dong-hyuko istorija, kurią pasauliui pristatė JAV žurnalistas Blaine Harden.
Pateikiame ištrauką iš leidyklos „Eugrimas“ išleistos knygos.
Iš skyrelio „Darbo žmogus“
Šinui sukako penkiolika, jis dirbo kartu su tūkstančiais kitų darbininkų. Buvo 1998-ieji, jie statė Taedongo upės, kuri susiliečia su pietine Lagerio Nr. 14 siena, hidroelektrinės užtvanką. Pastatyti reikėjo pakankamai skubiai, kad triskart per dieną būtų užtikrintas vergų-darbininkų skrandžių turinys.
Prižiūrėtojai leido darbininkams – maždaug penkiems tūkstančiams suaugusių kalinių ir keliems šimtams mokinių iš lagerio pagrindinės mokyklos – gaudyti žuvį bei varles iš upės. Pirmą kartą gyvenime Šinas visus metus gerai maitinosi.
Šiaurės Korėjos vyriausybė nusprendė, kad lageriui su visa jo aukštos įtampos tvora, gamyklomis, dideliais kiekiais kepančiomis karines uniformas, stiklo gaminius bei cementą reikia patikimo vietinio elektros energijos šaltinio – ir greitai.
„Ei! Ei! Ei! Krenta! Krenta!“ – šaukdamas perspėjo Šinas. Jis tempė šlapio betono plokštes brigadai, kol pastebėjo, kad šviežiai išlieta betono siena suskilo ir buvo begriūnanti. Aštuonių žmonių brigada po ja buvo bebaigią lieti kitą sieną. Jis šaukė taip garsiai, kaip tik galėjo. Tačiau buvo per vėlu.
Visi darbininkai – trys suaugę kartu su trimis penkiolikos metų mergaitėmis ir berniukais – buvo žuvę. Keli – neatpažįstamai sutraiškyti. Atsakingas prižiūrėtojas po nelaimės darbų nesustabdė. Pamainos pabaigoje jis tiesiog nurodė Šinui ir kitiems darbininkams atsikratyti kūnų.
Šiaurės Korėjos kalnai yra išraižyti didelių ir mažų sraunių upių. Jų vandens galios potencialas toks, kad devyniasdešimt procentų elektros Korėjos pusiasalyje prieš pasidalijimą buvo gaminama Šiaurėje.
Tačiau Kim šeimos valdymo metais Šiaurės Korėjos valdžia nesugebėjo sukurti ar išlaikyti nacionalinės energetinės sistemos, susijusios su hidroelektrinėmis užtvankomis, kurių daugelis yra nuošaliose vietovėse. Sovietų Sąjungai nustojus tiekti pigų mazutą, XX a. paskutiniajame dešimtmetyje miestuose įkurti nafta varomi generatoriai springčiodami užgeso. Didesnėje šalies pusėje užgeso šviesos. Didžiąją laiko dalį jos vis dar nedega.
Korėjos pusiasalio palydovinėse nuotraukose, darytose naktį, tarp Kinijos ir Pietų Korėjos matyti juoda skylė. Šalyje nėra pakankamai energijos netgi apšviesti Pchenjaną, vietą, kur valdžia bando lepinti elitą. 2008 m. vasarį, kai trim dienoms ir dviem naktims atkeliavau į Pchenjaną kaip didelės užsienio žurnalistų, nušviesiančių Niujorko filharmonijos pasirodymą, delegacijos narys, valdžia sugebėjo uždegti šviesas kone visame mieste. Orkestrui ir spaudai palikus miestą, užgeso ir šviesos.
Suprantama, kad nedidelių ir vidutinių hidroelektrinių, galinčių aptarnauti vietos pramonę ir daugiausiai statomų rankomis, statyba yra prioritetas nuo pat dešimtojo dešimtmečio. Sunkiųjų darbų įkarštyje jų buvo pastatyta šimtai.
Be to, kad atitolina šalies ekonomikos žlugimą, užtvankos žavi šalį valdančią šeimą ideologiškai. Pasak hagiografų, Kim Il Sungo (Kim Ir Seno) svarbiausias intelektualinis pasiekimas – nuostabioji jo juche idėja – pabrėžia, kad nacionalinis pasididžiavimas yra greta savarankiškumo. Štai kaip tai paaiškino Didysis lyderis:
Įkurti juche, trumpai tariant, reiškia būti revoliucijos ir savo paties šalies pertvarkos šeimininku. Tai reiškia tvirtai laikytis nepriklausomos pozicijos, atmesti priklausomybę nuo kitų, pasitelkiant savo paties smegenis, tikint savo paties jėgomis, demonstruojant revoliucinę savarankiškumo dvasią, taigi bet kokiomis aplinkybėmis sprendžiant savo pačių problemas, patiems už jas atsakant
Žinoma, nei vienas iš šių dalykų nė iš tolo nėra įmanomi tokioje prastai valdomoje šalyje kaip Šiaurės Korėja. Ji visada buvo priklausoma nuo kitų šalių vyriausybių šalpos ir jei jos netektų, Kim dinastija tikriausiai žlugtų. Net geriausiais metais šalis negalėjo prasimaitinti. Šiaurės Korėja neturi naftos, o jos ekonomika niekada negalėjo generuoti tiek lėšų, kad galėtų pasaulio rinkoje nusipirkti pakankamai kuro ar maisto.
Be kinų pagalbos, kai jie privedė JAV ir kitas Vakarų šalių pajėgas prie aklavietės, Šiaurės Korėja būtų pralaimėjusi Korėjos karą ir išnykusi kaip valstybė. Iki dešimtojo dešimtmečio Šiaurės Korėjos ekonomika didžiąja dalimi priklausė nuo Sovietų Sąjungos dotacijų. Nuo 2000 iki 2008 m. Šiaurę rėmė Pietų Korėja – šitaip nusipirkdama šiek tiek taikaus koegzistavimo laiko, – ji dideliais mastais besąlygiškai teikė tokias dovanas, kaip trąšos ir maistas, taip pat dosniai investavo.
Nuo tada Pchenjanas vis labiau priklausė nuo Kinijos dėl lengvatinės prekybos, pagalbos maistu ir degalais. Iškalbinga detalė, rodanti didėjančią Kinijos įtaką, yra tai, kad likus keliems mėnesiams prieš oficialų Kim Jong Uno (Kim Čen Uno), kaip pasirinkto Kim Jong Ilo įpėdinio, iškilimą 2010-aisiais, ligotas vyresnysis Kim dukart keliavo į Pekiną, kur, diplomatų teigimu, prašė Kinijos palaiminti jo valdžios perdavimo planą.
Nepaisydama tikrovės, Šiaurės Korėja kovoja dėl savarankiškumo, kuris yra itin išreklamuoto tikslo iki 2012 m., t. y. iki Kim Il Sungo (Kim Ir Seno) šimtųjų gimimo metinių tapti „didžia, klestinčia ir galinga tauta“, sine qua non*.
Šiai fantastiškai pabaigai vyriausybė reguliariai samdo mases žmonių, turinčių atlikti apgailėtinas užduotis, nuo galvos iki kojų apsirengus drabužius su iškilmingais šūkiais. Propaganda gali būti pakankamai kūrybiška: badmetis buvo pakrikštytas „Sunkiuoju žygiu“, patriotine kova, kurią laimėti šiaurės korėjiečius skatino įkvepiantis šūkis: „Valgykime du kartus per dieną!“
2010-ųjų pavasarį, kai vėl katastrofiškai trūko maisto, vyriausybė pradėjo didžiulę kampaniją „atgal į ūkius“, siekdama, kad miestų gyventojai keltųsi į kaimus ir augintų javus. Šie žmonės turėjo tapti ilgalaikiu pastiprinimu „ryžių auginimo mūšyje“ – kasmetinėje kampanijoje, kurios metu biurų darbuotojai, studentai, mokiniai ir kareiviai pavasarį dviem mėnesiams, o rudenį dviem savaitėms išsiunčiami į kaimą. Žiemą miestuose gyvenantiems žmonėms pavedama kaupti savo (o taip pat ir kaimynų) išmatas pavasario sodinimui.
Kitos skubios patriotinės užduotys, ties kuriomis šiaurės korėjiečiai skatinami suremti pečius, buvo „Veiskime daugiau neršiančių žuvų!“, „Laikydamiesi partijos nurodymų, veiskime daugiau ožkų, sukurkime daugiau ganyklų!“ bei „Auginkime daugiau saulėgrąžų!“ Šių raginamųjų kampanijų sėkmė, geriausiu atveju, buvo banguojanti, ypač jei ji susijusi su labai nepopuliariomis valdžios pastangomis privilioti miestuose gimusius žmones lenkti nugaras ūkiuose.
Bus daugiau.
Plačiau apie tai skaitykite: