Lietuvos knygynuose pasirodė daugelyje šalių bestseleriu tapusi knyga „Pabėgimas iš lagerio Nr. 14“. Leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje šiurpią tiesą apie Š. Korėją, gyvenimą lageriuose ir juose kalinamus žmones atskleidžia Šinas Dong-hyukas. Pirmasis žmogus, kuris gimė lageryje ir iš jo sugebėjo pabėgti. Tikras faktais pagrįstas pasakojimas atskleidžia, ką turi iškęsti Š. Korėjoje kalinami ir terorizuojami žmonės.
Pateikiame ištraukas iš knygos.
„Berniukas, suvalgydavęs mamos pietus“
Šinas su mama Lageryje Nr. 14 buvo apsistoję geriausiuose gyvenamuose kalinių kvartaluose, kokius tik jiems galėjo pasiūlyti, – „pavyzdiniame kaime“ netoli vaismedžių sodo, tiesiai už lauko, kuriame vėliau motina bus pakarta.
Kiekviename iš vienaukščių kaimo namelių gyveno po keturias šeimas. Šinas su mama turėjo savo kambarį, kuriame miegojo vienas šalia kito ant betono grindų. Keturios šeimos naudojosi bendra virtuve, kurioje švietė viena menka lempelė. Elektra buvo įjungiama dvi valandas per dieną – nuo ketvirtos iki penktos valandos rytais ir nuo dešimtos iki vienuoliktos valandos vakarais.
Langai buvo padaryti iš pilko vinilo – per tamsūs, kad pro juos kas nors matytųsi. Kambariai šildomi korėjietišku būdu – anglių ugnimi virtuvėje, dūmtraukius išvedant po miegamojo grindimis. Lageryje buvo anglies kasyklos, todėl anglis šildymuisi buvo lengvai prieinama.
Nebuvo lovų, kėdžių ar stalų. Nebuvo tekančio vandens – jokios vonios ar dušo. Kaliniai, norėdami kartas nuo karto nusiprausti, vasarą išsėlindavo prie upės. Apie trisdešimt šeimų naudojosi vienu geriamo vandens šaltiniu, kaip ir išviete, padalinta per pusę vyrams ir moterims. Tuštinimasis ir šlapinimasis ten buvo privalomas, nes žmogaus išmatos buvo naudojamos kaip trąšos lagerio ūkyje.
Jei Šino mama įvykdydavo kasdienio darbo kvotą, galėdavo parsinešti namo maisto tai nakčiai ir kitai dienai. Ketvirtą valandą ryto ji ruošdavo pusryčius ir pietus sūnui ir sau. Maistas visada buvo toks pat: kukurūzų košė, raugintų kopūstų sriuba ir kopūstų sriuba. Šinas valgė šiuos patiekalus kone kasdien dvidešimt trejus metus, išskyrus atvejus, kai už bausmę visai negaudavo maisto.
Kai dar buvo per mažas eiti į mokyklą, mama dažnai rytais palikdavo jį vieną namuose ir tik vidurdienį grįždavo iš laukų pietauti. Šinas visada buvo alkanas, todėl savo pietus suvalgydavo iš karto mamai ryte išėjus į darbą. Taip pat jis suvalgydavo ir jos pietų porciją.
Grįžusi vidurdienį, neradusi nieko valgomo, ji pasiusdavo, mušdavo sūnų kauptuku, kastuvu ar bet kokiu kitu įrankiu, pasitaikiusiu po ranka. Kartais mušimas būdavo toks žiaurus, kokį vėliau jis patirs nuo sargybinių rankos.
Ir vis dėlto Šinas iš motinos vogdavo kiek galėdamas daugiau maisto ir kiek galėdamas dažniau. Jam neatėjo į galvą mintis, kad jam suvalgius jos pietus, motina badauja. Praėjus daugeliui metų, kai ji jau buvo mirusi, o Šinas gyveno Jungtinėse Valstijose, jis man prasitars, kad mylėjo mamą.
Tačiau tai ištars retrospektyviai.Tai atsitiks po to, kai sužinos, kad civilizuotas vaikas turi mylėti savo motiną. Būdamas lageryje, priklausomas nuo jos dėl maisto, vogdamas jos maisto davinius, kęsdamas mušimus, berniukas laikė ją konkurente dėl išlikimo.
Jos vardas buvo Jang Hye Gyung. Šinas prisimena mamą buvus neaukštą, šiek tiek apvalesnių formų, turinčią stiprias rankas. Plaukus ji buvo nusikirpusi trumpai – kaip visos moterys lageryje, – buvo reikalaujama plaukus ir galvą dengti balta trikampe drabužio skiaute, surišama ant kaklo, nugaroje. Jos gimimo datą Šinas sužinojo iš dokumento, kurį matė tardymo metu pogrindiniame kalėjime – tai buvo 1950 m. spalio 1 d.Motina niekada nepasakojo jam apie savo praeitį, šeimą ar apie tai, dėl ko buvo kalinama Lageryje, – o jis niekada ir neklausė.
Šino, kaip jos sūnaus, atsiradimą surengė prižiūrėtojai. Prižiūrėtojai jai parinko ir vyrą, kuris tapo Šino tėvu. Tai buvo lyg premijos vienas kitam santuokoje-„apdovanojime“.
Nesusituokę vyrai ir moterys miegojo bendrabučiuose, paskirstytuose pagal lytis. Aštuntoji Lagerio Nr. 14 taisyklė, kurią Šinas turėjo įsiminti, teigė: „Fiziniam lytiniam kontaktui įvykus be leidimo, jo kaltininkai tuojau pat bus nušauti.“
Kitose Šiaurės Korėjos darbo stovyklose galiojo tokios pačios taisyklės. Anot mano kalbinto buvusio sargybinio ir kelių buvusių kalinių, jei neteisėti seksualiniai santykiai baigdavosi nėštumu arba vaiko gimimu, moteris su vaiku dažniausiai būdavo nužudomi. Jie teigė, kad moterys, santykiavusios su prižiūrėtojais dėl to, kad gautų daugiau maisto ar lengvesnio darbo, žinojo, kad labai rizikuoja. Jei pastodavo, išnykdavo.
Santuoka-apdovanojimas buvo vienintelis nepavojingas būdas apeiti taisyklę, draudusią seksą. Santuoka kaliniai būdavo gundomi kaip didžiausiu galimu paskatinimu už sunkų darbą ir patikimą šnipinėjimą. Vyrai santuokai galėjo būti parenkami nuo dvidešimt penkerių, moterys – nuo dvidešimt trejų metų. Prižiūrėtojai paskelbdavo apie vestuves tris-keturis kartus per metus, dažniausiai palankiomis progomis, tokiomis kaip Naujieji metai arba Kim Jong Ilo (Kim Čen Iro) gimtadienis. Nei nuotakos, nei jaunikio žodis, renkantis, ką ves ar už ko tekės, nieko nereiškė. Tačiau jei vienam iš partnerių parinktas sutuoktinis pasirodydavo nepriimtinai senas, žiaurus ar bjaurus, sargybiniai kartais sąjungą atšaukdavo. Jei taip atsitikdavo, nei vyrui, nei moteriai nebūdavo leidžiama tuoktis dar kartą.
Šino tėvas Šinas Gyung Sub pasakojo, kad sargybiniai suteikė jam Jang kaip atlygį už gerus įgūdžius dirbant su metalo tekinimo staklėmis lagerio dirbtuvėse. Vaikino motina niekada jam nėra sakiusi, už ką jai buvo suteiktas apdovanojimas santuoka.
Tačiau jai – kaip ir daugumai nuotakų lageryje – santuoka buvo paskatinimo būdas. Ištekėjusios moterys gaudavo šiek tiek lengvesnį darbą ir geresnę gyvenamąją vietą pavyzdiniame kaime, kur buvo mokykla ir gydymo įstaiga.
Susituokusi netrukus iš prigrūsto moterų bendrabučio lagerio drabužių fabrike ji buvo perkelta į minėtą kaimą. Taip pat Jang gavo trokštamą darbą ūkyje, netoliese, – čia buvo galimybių pavogti kukurūzų burbuolių, ryžių ir žalių daržovių.
Ką tik susituokusiai porai buvo leidžiama miegoti kartu penkias naktis iš eilės. Vėliau Šino tėvui, kuris tebegyveno savo darbo vietos bendrabutyje, buvo leidžiama aplankyti Jang kelis kartus per metus. Iš jų ryšio gimė du sūnūs. Vyresnėlis He Geunas atsirado 1974 m., o Šinas – dar po aštuonerių metų.
Broliai menkai pažinojo vienas kitą. Šinui gimus, vyresnysis brolis pradinėje mokykloje praleisdavo dešimt valandų per dieną. Kai jaunėliui suėjo ketveri, brolis paliko namus (dvylikos metų privaloma išsikraustyti) ir apsigyveno bendrabutyje.
Kalbant apie tėvą, Šinas prisimena, jog kartais jis pasirodydavo naktį ir išeidavo anksti ryte. Į berniuką jis beveik nekreipė dėmesio, taigi Šinas užaugo abejingas jo egzistencijai.
Pabėgęs iš darbo stovyklos, Šinas sužinojo, kad daugeliui žmonių žodžiai „mama“, „tėvas“, „brolis“ asocijuojasi su šiluma, saugumu bei meilės jausmais. Tačiau tai buvo ne jo patirtys. Prižiūrėtojai jį ir kitus lagerio vaikus mokė, kad jie yra kaliniai dėl savo tėvų „nuodėmių“. Vaikams buvo teigiama, kad jie turi visada gėdytis savo išdavikiško kraujo, tačiau turi galimybę nueiti ilgą „apsivalymo“ kelią, kad panaikintų paveldėtą nuodėmingumą sunkiai dirbdami, paisydami sargybinių nurodymų ir šnipinėdami tėvus. Dešimtoji lagerio taisyklė teigė, jog kalinys „privalo nuoširdžiai“ kiekvieną prižiūrėtoją laikyti mokytoju. Šinui tai atrodė prasminga. Būdamas vaikas ir paauglys, jis matė tik išsekusius, nutolusius ir nebendraujančius tėvus.
Berniukas augo kaulėtas, vangus, didžiąją laiko dalį jis praleido vienišas. Vienintelis jo tikrumo šaltinis buvo prižiūrėtojų pamokos apie nuodėmių išpirkimą šnipinėjant.
Vaikas suprato, kas yra gera, kas bloga, nepaisant to, kad tas suvokimas buvo dažnai trikdomas nuolatinių motinos ir lagerio sargybinių susirėmimų, kurių liudininkas jis buvo.
Būdamas dešimties, vieną vakarą Šinas išėjo iš namų ieškoti motinos. Buvo alkanas, tokiu metu motina turėjo ruošti vakarienę. Vaikas nuėjo iki netoliese esančio ryžių lauko, kur dirbo jo mama, ir paklausė vienos moters, ar jos nemačiusi.
„Ji valo bowijidowono kambarį“, – pasakė moteris, turėdama omenyje sargybinio, atsakingo už ryžių ūkį, postą.
Šinas nuėjo prie sargybinių posto, priekinės durys buvo užrakintos. Berniukas pažvelgė pro langą pastato šone. Jo motina atsiklaupusi plovė grindis. Šinui stebint toliau, kambaryje pasirodė prižiūrėtojas. Jis prisiartino prie jos iš už nugaros, pradėjo grabalioti. Moteris nesipriešino. Abu nusirengė. Šinas stebėjo, kaip jie santykiauja.Jis niekada nieko apie tai, ką matė, motinos neklausė, niekada neprasitarė tėvui.
Tais pačiais metais Šino klasės mokiniams buvo liepta pasisiūlyti padėti tėvams darbe. Vieną rytą jis prisijungė prie motinos, sodino ryžių sodinukus. Motina atrodė nekaip, labai atsiliko nuo kitų. Netrukus po pietų vangus jos darbo tempas patraukė sargybinio dėmesį.
„Kale tu!“ – šaukė jis.
„Kalė“ buvo standartinė kreipimosi forma sargybiniams kalbantsu kalinėmis. Šiną ir kitus vyriškos lyties kalinius jie vadino „kalės vaikais“.
„Ką tu ėsi, kai negali net pasodinti ryžių?“ – klausė prižiūrėtojas.
Ji atsiprašė, bet sargybinis vis labiau siuto.
„Šita kalė ir toliau nedirbs!“ – neatlyžo jis.
Šinui stovint šalia motinos, sargybinis sugalvojo jai bausmę.
„Eik, atsiklaupk ant to gūbrio ir iškelk rankas. Stovėk taip, kol grįšiu po pietų.“
Motina klūpėjo ant to gūbrio saulėje pusantros valandos, rankomis siekdama dangaus. Berniukas stovėjo šalia ir žiūrėjo. Nežinojo, ką jai pasakyti. Todėl neištarė nei žodžio. Sargybiniui grįžus, Šino motinai buvo įsakyta grįžti prie darbo.
Silpna, alkana po pietų ji nualpo. Šinas nubėgo prie sargybinio maldaudamas padėti. Kiti darbininkai nutempė moterį į pavėsį pailsėti, ten ji atgavo sąmonę.
Tą vakarą Šinas su mama ėjo į „ideologinės kovos“ susirinkimą – priverstinį susibūrimą, skirtą savikritikai. Ten moteris vėl turėjo klauptis ant kelių, kai keturiasdešimt to paties ūkio darbininkų, vadovaujami bowijidowono, plūdo ją dėl darbo kvotos neįvykdymo.
Bus daugiau.
Plačiau apie tai skaitykite: