Lietuvos knygynuose pasirodė daugelyje šalių bestseleriu tapusi knyga „Pabėgimas iš lagerio Nr. 14“. „Eugrimo“ leidyklos knygoje šiurpią tiesą apie Š. Korėją, gyvenimą lageriuose ir juose kalinamus žmones atskleidžia Šinas Dong-hyukas. Pirmasis žmogus, kuris gimė lageryje ir iš jo sugebėjo pabėgti. Tikras faktais pagrįstas pasakojimas atskleidžia, ką turi iškęsti Š. Korėjoje kalinami ir terorizuojami žmonės.
Pateikiame ištraukas iš knygos.
Iš skyrelio „Mokyklos metai“
Mokytojas surengė netikėtą apžiūrą. Jis išnaršė Šino ir kitų keturiasdešimties šešiamečių kišenes. Baigęs patikrinimą, rankose laikė penkis kukurūzo grūdus. Visi jie priklausė žemai, liesai ir, prisimena Šinas, ypatingai gražiai mergaitei. Jis neprisimena jos vardo, tačiau visa kita apie tą dieną mokykloje 1989-ųjų birželį atmintyje išliko.
Pradėjęs naršyti kišenes, mokytojas buvo blogos nuotaikos. Radęs kukurūzus, pratrūko:
„Ak tu, kale, pavogei kukurūzą?! Nori, kad tau rankas nukirstų?“
Jis pastatė mergaitę prieš klasę, įsakė klauptis. Švytruodamas ilga medine lazdele, trankė jai per galvą. Šinui ir kitiems vaikams tyloje stebint, ant jos kaukolės iššoko gumbai. Iš nosies lašėjo kraujas. Mergaitė parvirto ant betono grindų. Šinas ir keletas kitų bendraklasių pakėlė ją, nunešė namo į kiaulių fermą, netoli mokyklos. Tą naktį ji mirė. Trečias trečios Lagerio Nr. 14 taisyklės punktas teigė: „Kiekvienas, pavogęs ar nuslėpęs maisto, bus nedelsiant nušautas.“
Šinas buvo patyręs, kad mokytojai dažniausiai aklai netaiko šios taisyklės. Mokinio kišenėse radę maisto, jie kartais lazdele suduodavo kelis padrikus smūgius. Tačiau dažniausiai jie nedarydavo nieko. Šinui ir kitiems mokiniams buvo įprasta tuo naudotis. Tada jam atrodė, kad mažajai gražiai mergaitei tiesiog nepasisekė.
Sargybiniai ir mokytojai buvo išmokę, kad kaskart, kai yra mušamas, vaikas to nusipelnė dėl išdavikiško kraujo, paveldėto iš tėvų. Mergaitė nebuvo išimtis. Šinas manė, kad bausmė jai yra pelnyta ir teisinga, jis niekada nepyko ant mokytojo, kad ją nužudė. Berniukas galvojo, kad klasės draugai jautė tą patį.
Kitą dieną mokykloje apie mušimą neužsiminė nė vienas. Klasėje niekas nepasikeitė. Šino žiniomis, mokytojas už savo veiksmus nebuvo nubaustas.
Visus penkerius pradinės mokyklos metus Šinas praleido su tuo pačiu mokytoju, kuris buvo pradėjęs ketvirtą dešimtį, vilkėjo uniformą ir dėkle prie šlaunies nešiojo pistoletą. Pertraukų tarp pamokų metu jis leisdavo mokiniams žaisti „uola, popierius, žirklės“. Šeštadieniais kartais jis mokiniams valandą ar dvi leisdavo rinkti utėles iš vienas kito galvų. Šinas taip ir nesužinojo jo vardo.
Vidurinėje mokykloje Šinas buvo mokomas stovėti tiesiai, nusilenkti mokytojams ir niekada nežiūrėti jiems į akis. Pradėjęs lankyti mokyklą, jis gavo juodą uniformą: kelnes, marškinius, apatinius marškinėlius ir porą batų, keičiamų kas dvejus metus, nors suplyšdavo per mėnesį ar du.
Kartais kaip ypatingas apdovanojimas už gerą darbą būdavo duodamas muilas. Šinas nepasižymėjo uolumu, todėl prie muilo prisiliesdavo retai. Jo kelnės nuo purvo ir prakaito buvo sustirusios it kartonas. Nagu pakrapščius odą, pradėdavo luptis nešvarumai. Kuomet būdavo per šalta maudytis upėje ar stovėti lietuje, Šinas, jo motina ir bendraklasiai dvokdavo kaip gyvuliai.
Kone kiekvieno keliai žiemą pajuoduodavo nuo purvo. Šino mama jam iš skiaučių siūdavo kojines ir apatinius. Po jos mirties jis nebenešiojo apatinių ir sunkiai rasdavo skiaučių, kurias galėtų nešioti batuose.
Mokykla, pastatų kompleksas, gerai besimatąs palydovo darytose nuotraukose, buvo apie septynių minučių kelio pėsčiomis atstumu nuo jo namų. Langai čia buvo stikliniai, ne iš vinilo. Tai tebuvo vienintelis skirtumas. Kaip ir motinos namai, Šino klasė buvo iš betono. Mokytojas stovėjo ant pakylos priešais vienintelę rašymo lentą. Berniukai ir mergaitės sėdėjo atskirai, skirtingose praėjimo viduryje pusėse. Kim Il Sungo (Kim Ir Seno) ir Kim Jong Il (Kim Čen Iro) portretų – kiekvienos klasės akcentų Šiaurės Korėjoje – čia nebuvo.
Vietoje to mokykloje mokė elementaraus raštingumo ir skaičiavimo, skiepijo vaikams lagerio taisykles ir nuolat primindavo apie jų išdavikišką kraują. Pradinės mokyklos mokiniai į mokyklą eidavo šešias dienas per savaitę, pagrindinės mokyklos mokiniai – septynias, turėdami vieną dieną per mėnesį laisvą.
„Privalote atpirkti savo motinų ir tėvų nuodėmes, taigi sunkiai dirbkite!“ – sakydavo vyriausiasis mokytojas per susirinkimus.
Diena mokykloje prasidėdavo punktualiai aštuntą valandą pamoka, vadinama chong hwa, kas reiškė „visiška harmonija“, tačiau iš tiesų tai buvo proga mokytojui sukritikuoti mokinius už tai, ką jie blogai padarė vakar. Lankomumas kasdien buvo tikrinamas du kartus. Nesvarbu, kaip sunkiai mokinys sirgdavo, pamokų praleisti būdavo nevalia. Šinas kartais padėdavo bendraklasiams nešti į mokyklą bloguojantį mokinį. Bet pats, neskaitant peršalimų, sirgo retai. Skiepytas buvo tik kartą – nuo raupų.
Korėjietiškai skaityti ir rašyti Šinas išmoko praktikuodamasis ant iš kukurūzų žievės lageryje pagaminto grubaus popieriaus. Kiekvieno semestro pradžioje būdavo duodami sąsiuviniai, sudaryti iš dvidešimt penkių puslapių. Vietoje pieštuko berniukas dažnai naudojo aštrų suanglėjusios medienos pagaliuką. Apie trintuko egzistavimą jis nežinojo. Skaitymo pratybų nebuvo, nes knygą turėjo tik mokytojas. Rašyti vaikai mokėsi pagal nurodymus, aiškindami, kaip jiems neišėjo sunkiai dirbti ir paisyti taisyklių.
Šinas išmoko pridėti ir atimti, tačiau dalinti ir dauginti – ne. Kai reikia padauginti, jis iki dabar prideda skaičių stulpelius.
Fizinis lavinimas reiškė lakstymą lauke ir žaidimą ant metalinių strypų mokyklos kieme. Kartais vaikai eidavo prie upės rinkti mokytojui sraigių. Žaidimų su kamuoliu nebuvo. Pirmą kartą futbolo kamuolį Šinas pamatė būdamas dvidešimt trejų, pabėgęs į Kiniją.
Ilgalaikiai mokyklos ugdymo tikslai buvo aklas mokinių tikėjimas tuo, ko mokytojai net nesivargino aiškinti. Jie sakė Šinui, kad Šiaurės Korėja yra nepriklausoma valstybė, minėjo automobilių, traukinių egzistavimą. (Tai nebuvo netikėtas atskleidimas, nes Šinas matė sargybinius, vairuojančius mašinas, o pietvakariniame lagerio kampe buvo traukinių stotis.) Tačiau mokytojai nieko nepasakojo apie šalies geografiją, kaimynes, istoriją ar lyderius. Šinas labai miglotai tesuvokė, kas tai yra Didysis lyderis ir Brangusis lyderis.
Mokykloje nebuvo galima užduoti klausimų. Jie pykdydavo mokytojus ir iššaukdavo mušimus. Mokytojai kalbėjo – mokiniai klausėsi. Klasėje kartodamas abėcėlę ir gramatikos pagrindus, Šinas gerai juos išmoko. Berniukas puikiai žinojo, kaip tarti žodžius, bet dažnai neturėjo supratimo, ką jie reiškia. Mokytojas instinktyviu lygmeniu įdiegė baimę ieškotis naujos informacijos.
Šinas niekada nesusidūrė su bendraklasiu, kuris būtų gimęs už lagerio ribų. Jo žiniomis, mokykla buvo skirta tokiems, kaip jis, vaikams – „veistiems“ lageryje iš santuokų-„apdovanojimų“. Jam sakė, kad kitur gimusiems ir į lagerį su tėvais patekusiems vaikams mokytis neleidžiama, jie uždaryti tolimiausiose darbo lagerio dalyse – 4-ame ir 5-ame slėniuose.
Dėl to berniuko mokytojai galėjo tvarkyti mokinio mintis ir vertybes, netrukdomi vaikų, kurie galbūt galėjo ką nors žinoti apie tai, kas vyko už tvoros.
Bus daugiau.